Tekstai
Ridas Viskauskas. Kino prisiminimai apie laiką, kai įtartinas buvo kiekvienas…

2011-12-13

Gruodžio 2–8 d. Vilniuje parodytas filmų ciklas „Celiulioidinė uždanga: Europos Šaltasis karas kine“, kurį sudarė 1960–1974 m. Anglijoje, Prancūzijoje, VFR ir VDR, Rumunijoje, Lenkijoje, Italijoje ir buvusioje Čekoslovakijoje sukurti filmai. Programos sudarytojai – Oliveris Baumgartenas ir Nikolajus Nikitinas. Projektą rengė „EUNIC Lietuva“ (Europos Sąjungos nacionalinių kultūros institutų tinklas Lietuvoje), Goethe's institutas ir VšĮ „Kino pavasaris“. Rido Viskausko įspūdžius užrašė Lina Žižliauskaitė.

Kritika – irgi žvalgyba!

Iš pradžių į šį filmų ciklą neapdairiai mojau ranka: esą tai vaidybinio kino niekučiai „apie šnipus“, ką čia žiūrėsi ir rimtai svarstysi… Bet kaip vienas žvalgybininkas filme „Visiškai slaptai“ (rež. Janos Veiczj, VDR, 1963) sakė: „Įtartinas kiekvienas. Iš principo!“. Žvalgybininkas mintyse turėjo savo kolegas, bet posakis tinka ir menų apžvalgininkams, nes iš anksto negali žinoti, „kas yra kas“ menų pasaulyje… Viską tenka tikrinti pačiam, jei nenori pakliūti į autoritetų įtakas ar reklamos manipuliacijų pinkles.

Kadras iš filmo "Visiškai slaptai"

Visažinė nerimtoji Vikipedija tvirtina: „Šaltasis karas – konfliktų, įtampos ir varžymosi tarp JAV ir SSRS bei jų sąjungininkų laikotarpis nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio vidurio iki XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios. Varžymasis pasireiškė įvairiose srityse: karinių koalicijų formavimas ir veikla; ideologinės ir psichologinė kova; šnipinėjimas; lenktyniavimas technologinio vystymosi srityse...“ Filmų programos sudarytojai apsiribojo 1974–ųjų metų data ir neįtraukė nei vieno tuometinės SSRS filmo (gaila, nes visuma būtų buvusi iškalbingesnė; tik gal nėra paprasta gauti juostas, sutarti dėl rodymo teisių). Vis tik programos sudarytojai elgėsi gudriai: skirtingas politines stovyklas atstovaujančių filmų atrinko po lygiai. Taip tarsi savaime susiklostė neutraliai linksmas įvairių žanrų filmų „apie šnipus“ kontekstas (beje, nespalvotų! taigi akį traukė ir operatorių darbai), nes, nors visų žvalgų darbas tikrovėje lyg ir panašus (rinkti informaciją apie priešininką, vykdyti įvairias vadovybių skirtas užduotis savo šalies naudai), bet moralinis tokios profesijos vertinimas filmuose – absoliučiai priešingas! Savi šnipai – visada geresni, teisingesni ir gražesni (kinas juk!) nei svetimi. Bent jau kine, kuriame idėjų kova ir pramoga šnipų tema ėjo (turbūt ir tebeeina) koja kojon...

Beje, auditorija, kuri žiūrėjo filmus, kėlė linksmų minčių. Arba tai buvo vyresnio amžiaus vyriokai, kuriuos mintyse švelniai vadinau „KGB rezervo atstovais“, atėję prisiminti savo jaunystės dienų, arba – jaunuoliai, galvojantys apie tokios profesijos rinkimosi privalumus ir trūkumus jau laisvoje Lietuvoje. Merginų / moterų buvo mažuma. Kodėl? Tuojau paaiškinsiu.

Žvalgo tapatybės drama

Bene rimčiausiai į žvalgo gyvenimo dramą pažiūrėta čekų filme simbolišku pavadinimu „Pirmyn į prarają“ (rež. Zbyněk Brynych, 1960). Baigiantis karui vienas jaunas čekas palieka tėvynę, mylimą žmoną ir mažametį sūnelį bei emigruoja į Vakarų Vokietiją, kur dirba šios šalies žvalgybos sistemoje (emigracijos motyvacija psichologiškai sunkiai įtikinama). Po 8 metų jis pakliūva į avariją, susižaloja veidą, tad plastikos chirurgai sukuria jam naują išvaizdą. Išoriniu pasikeitimu itin patenkinti žvalgo vadai – juk vyro Prahoje dabar niekas neatpažins. Atvykęs Prahon kaip klounas su Vokietijos cirku žvalgas vykdo užduotį, o sykiu mėgina atkurti ryšį su šeima. Deja, nesėkmingai. (Herojaus gyvenimą „apsunkina“ ir intymi pažintis su cirko akrobate, kuri norėtų vedybų.) Net senolė mama jį atstumia ir rūsčiai įspėja, jog apie Tėvynę išdavusį sūnų informuos Čekoslovakijos saugumą. Filmui baigiantis žvalgas vėl padaro avariją ir šįsyk kaip „netikša išdavikas“, čekų žiūrovų akimis, „pelnytai“ žūva...

Kadras iš filmo "Pirmyn į prarają"

Iš laiko distancijos ryškėja, kad filmas buvo kuriamas kaip auklėjamoji priemonė, siekiant žiūrovams parodyti „nusikaltimo ir bausmės“ ryšį bei neišvengiamumą. Veidą pakeitusios kaukės ir žiūrovus linksminančio cirko klouno motyvai ypač palankūs, kai reikia atskleisti žmogaus „sutrikusios tapatybės“ problemą. Filmo pradžioje ekranas mirga marga nuo to meto Vakarų Vokietijoje veikusių bendrovių prekinių ženklų, reklamos – esą ne idėjos, o būtent pinigai motyvavo čeko tarnystę Vakarų Vokietijos žvalgybai. Taigi esą natūralu, kad filmo herojus lieka be Tėvynės, namų ir šeimos, suprantama, kodėl jis nerimą ir širdies skausmą vakarais baruose malšina alkoholiu. Tokia išdavystės kaina... Nuotykinė linija filme – trečiaeilė, pagrindinis dėmesys skiriamas herojaus vidiniams konfliktams atskleisti. Ir tuo šis filmas savitas bei netikėtas.

Alkoholis apskritai kone privalomas filmuose „apie šnipus“: juk svetimi žvalgai turi turėti silpnybių, atgrasių bruožų! Štai minėtame filme „Visiškai slaptai“ viskiu piktnaudžiauja ko ne visi JAV armijos slaptosios tarnybos darbuotojai. Šefo priklausomybė nuo svaigalų ir moterų kaip tik ir padeda slaptam VDR agentui Hansenui išsisukti iš pavojingų padėčių bei pavogti VDR žvalgybą dominusius dokumentus.

Moterų vaidmenys: tarnautojos, gundytojos, „angeliukai“

To meto scenaristai manė, esą žiūrovams lengviau patikėti, kad atsisakyti šeiminių vertybių vardan meilės savo šaliai (jei savi agentai) arba pinigų (jei svetimi) lengviausiai gali būtent vyrai (filmuose vyrauja herojiniai kario tipažai). O moterų dalia – „vaikai, virtuvė ir Bažnyčia“. Taigi filmuose „apie šnipus“ karaliauja (betgi ir žūsta) dažniausiai vyrai.

Gana buitiškame lenkų filme „Pasimatymas su šnipu“ (rež. Jan Batory, 1964) įsiminė dvi kontrastingos moterys: preciziškai elegantiška, bet klastinga svetimo agento bendrininkė Maria Polińska (ją suvaidino vėliau išgarsėjusi lenkų aktorė Beata Tyszkiewicz) ir kukli, iš minios neišsiskirianti Lenkijos saugumo darbuotoja, kuri ir padeda savo kolegoms viešose miesto erdvėse sekti minėtą damą. Saugumietė – apvalaina, apsirengusi pilkšvų tonų standartinio dizaino drabužiais, pasirišusi skarelę – „statistinė“ pokario Lenkijos miestietė.

Beje, filmai „apie šnipus“ suteikė daug džiaugsmo kaip mados ir dizaino istorijos (6 ir 7 praėjusio amžiaus dešimtmečiai) vizualus pavyzdys! Nors vaidybinis kinas tiesmukai neatspindi tikrovės (negi rodysi, kad tavo valstybės piliečiai vaikšto nutriušę?), filmai sufleruoja, jog Vidurio ir Vakarų Europoje pragyvenimo lygis buvo aukštesnis nei Sovietų Sąjungoje.

Ironiškame prancūzų ir italų filme „Didžiosios šnipų gaudynės“ (rež. Georges Lautner, 1964) veiksmas vyksta mirusio masinio naikinimo ginklų patentų savininko našlės pilyje. Čia sulekia artimais velionio giminaičiais ir draugais apsimetę visų didžiųjų valstybių agentai, kurie stengiasi įvairiausiais būdais pelnyti žaviai naivios našlės širdies palankumą ir tokiu būdu išvilioti iš jos tuos patentus... Daili laibakojė našlė – miesčioniškumo įsikūnijimas; ji nuoširdžiai flirtuoja su visais agentais ir mintyse svarsto, su kuo naudingiau susieti ateities planus...

O satyriniame rumunų filme „Pavogtoji bomba“ (rež. Jon Popescu-Gopo, 1961) papūstžandė autobuso konduktorė, kritusi filmo herojui į širdį, „aplikuojama“ angelo sparneliais. Filmui baigiantis ji kartu su herojumi bėga laukais gėlelių rinkti – visa absurdiškų situacijų painiava dėl atominės bombos, kurią to nežinodamas portfelyje nešiojosi herojus, jau praeityje. Tegyvuoja meilės idilė!..

Kadras iš filmo "Pavogtoji bomba"

Vaduojantis iš ideologijos

Bet ne visi filmai pasižymėjo politinių santvarkų priešprieša, siekiu žiūrovus paauklėti. Štai filmas „Tūkstantis daktaro Mabuzės akių“ (rež. Fritz Lang, Vokietija, Italija, Prancūzija, 1960) gniaužė kvapą pirmiausiai dėl įtempto detektyvinio siužeto ir nelinksma įžvalga, jog netolimoje ateityje technologijos bus pasitelktos totaliniam žmonių sekimui. Veiksmas vyksta pompastiškame nacių laikais statytame viešbutyje, kurio kiekvienas kambarys, koridoriaus posūkio kampas prikaišiotas slaptų kamerų. Mabuzė, slaptavietėje sekdamas viešbutyje apsistojusius aukšto luomo turtingus svečius, apsimeta neregiu ekstrasensu, sėkmingai „nuspėja“, kas jiems nutiko esant vieniems, tarkime, vonios kambaryje, ir, pelnęs pasitikėjimą, subtiliai manipuliuoja žmonių sąmone, nulemia jų sprendimus.

Kadras iš filmo "Tūkstantis Daktaro Mabuzės akių"

Iš „šnipų“ baimės gniaužtų žiūrovus vaduoja komedija „Didžiosios šnipų gaudynės“. Į našlės, iš kurios privalu gauti masinio naikinimo ginklų patentus, pilį sulėkę persirengėliai agentai iš visų pasaulio žemynų spendžia vieni kitiems spąstus: vienam sprogsta vonios kambarys, kitas patalynėje randa nuodingą skorpioną, trečiam ant lovos nuo lubų krinta peilių rinkinys... Netrukus pilyje ima siautėti ginkluota automatais lyg tai kinų, lyg tai japonų – jų neskiria net agentai – gauja. Šūvių salvės: žmonės krenta, sienos griūva. Bet storulis amerikietis, išmestas per langą, vis sugrįžta – našlė vos atsispiria jo pasiūlymui brangiai parduoti patentus. Kovą dėl patentų laimi prancūzų agentas. O kaip kitaip: juk filmą režisavo prancūzas G. Lautner...

Sąlygiškumu ir „apolitiškumu“ išsiskyrė „Pavogtoji bomba“. Filmą režisavo Rumunijos animacijos mokyklos kūrėjas J. Popescu-Gopo, tad natūralu, jog buitinis mąstymas, veikėjų psichologizavimas jam svetimas. Beje, tą pačią istoriją būtų buvę galima papasakoti ir animacijos būdu, nes aktoriai filme veikia klounados, grotesko principu. Veiksmo vieta nekonkretizuota, kas pagamino bombą, neaiškinama. Plyname lauke vaikštinėjantį ir vienut vienutėle gėlyte susižavėjusį herojų užpuola po kibirais galvas paslėpę nežinia kokios šalies kariškiai. Vėliau veiksmas persikelia į miestą (filmuota paviljone, dirbtinumas neslepiamas), kur charakteringų keistuolių gauja iš saugyklos pavagia bombą. Šiuos ima persekioti bombos sargai, kunkuliuoja situacijų maišatis, į kurią atsitiktinai įsivelia ir herojus... Filmui baigiantis herojus bombą it didelį sausainį laužo gabaliukais ir dalina įvairių rasių žmonėms. Pasirodo, gabaliukus padėjus po batų padais galima labai greitai čiuožti!..

Žaidybinė filmo dvasia sufleruoja, jog 1960-ųjų išvakarėse Rumunijoje žmonės kvėpavo dar gana laisvai. Bet 1967 m. į valdžią ateis Nikolajė Čaušesku ir panašūs kino šmaikštavimai bus nebeįmanomi.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės