Tekstai
Audronė Meškauskaitė. Regimoji atmintis. Stiklas. Fotografija

2011-12-12

Audronė ANDRULEVIČIENĖ. „Introspekcija“„Vitrum Balticum“ – tai tarptautinė Baltijos ir Šiaurės šalių autorinio stiklo meno paroda, susiejanti Šiaurės kraštų savitumus ir rengiama Kaune, išlaikiusiame stiprias tradicijas dar nuo Stasio Ušinsko laikų. Ji vyksta kas trejus metus, trienalės principu, tad jau nuo 2000 m. mėgina atskleisti svarbiausias ir naujausias šios meno srities tendencijas, šiandien aktualius pokyčius ir slinktis.

Galime sakyti, kad tai novatoriškiausias stiklininkų renginys Kaune.

Pirmasis „Vitrum Balticum“ buvo tarsi Danijoje vykusios parodos „Nordic Glass“ atgarsis. Iš pradžių Lietuvos stiklininkai nuvežė savo darbus parodyti ten, o vėliau juos eksponavo Kauno keramikos muziejuje su dar keliais jaunaisiais autoriais. Tuomet lyg ir norėta atrasti lietuviškojo ir latviškojo stiklo meno savitumų, nacionalinių tendencijų, ryškėjančių platesniame kontekste, apibendrinti tai, kas padaryta ne per vieną dešimtmetį, nes jokių specializuotų stiklo parodų iki tol nebuvo rengta. 2002 m. greta Baltijos šalių pristatyti ir JAV bei Didžiosios Britanijos autoriai. Tuo metu diskutuota, ar tikslinga rengti vienos srities meną eksponuojančias parodas, nes bendrosios meno tendencijos jau ėjo skirtybių sintetinimo link. Pasirinktas kelias skatino aktyvesnę konkrečios srities menininkų raidą. Iš tiesų Kaune net kelis mėnesius dalyvaudami, pavyzdžiui, tekstilės parodose, okupuojančiose pagrindines ir didžiausias ekspozicijų erdves, retai kada nuobodžiaujame. Fantazijai ir jos plėtotei čia niekas neužkerta kelių. Galų gale specializuotos parodos menininkų bei žiūrovų žvilgsnį nukreipia profesionalumo, amato išmanymo link, o tai niekaip nesusiję su kūrinių komerciškumu ar taikomąja paskirtimi. Ji „Vitrum Balticum“ jau beveik visiškai eliminuota. 2005 m. parodoje labiausiai išryškėjo dvi stiklo plastinės raiškos formos. Eksponuoti darbai suskirstyti į skaidraus, spindinčio, peršviečiamo bei matinio, spalvoto stiklo grupes, tačiau skulptūriškumas, konceptualumas išliko kaip juos vienijanti tendencija. 2008 m. paroda prasiplėtė, todėl eksponuota jau keliose erdvėse, kuriose aplinka, apšvietimas padėjo geriau atskleisti darbų subtilybes. Be Baltijos šalių kūrėjų, čia pristatyti ir Suomijos menininkai. Jauni autoriai demonstravo naujas meninio stiklo technologijas, idėjas ir formų įvairovę.

Eglė RAKAUSKAITĖ. „Aš stebiu tave“

Jau kelerius metus šalia parodų renginyje šliejasi ir teorines stiklininkų amato paslaptis atskleidžiančios seminaro paskaitos. Šiemet jos ir Artūro Rimkevičiaus personalinė paroda „Aukso pjūvyje“ pratęsė pagrindinę parodą Kauno fotografijos galerijoje. Įvairius autorius jungianti tema – regimoji atmintis – susieja Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją ir Rusiją. Šiais metais, rengiant jau penktąją „Vitrum Balticum“ parodą, meninis stiklininkystės laukas prasiplėtė ir pasiekė fotografijos ribas. Menininkai pristato ne tik stiklo, bet ir fotografijos darbus, sudarančius darnius duetus. Ir taip atsiveria prieš žiūrovus, atskleidžia savo kūrybines paslaptis. Šį kartą fotografija yra pirminės idėjos, vizijos atspindys, kuris vėliau išsikristalizuoja į konkretų šalia eksponuojamą kūrinį. „Meno kūrinio „kelionė“ (nuo pirminės minties iki jos įprasminimo bei galimo pratęsimo kituose darbuose), be abejonės, yra ilgas etapas. Tad parodoje norėta matyti ne tik baigtinį darbą, bet sustabdyti ir jo atsiradimo „kadrus“, tam tikras racionalaus galvojimo ar emocinio lauko, pajautų įvaizdinimo akimirkas, buvusius ar galimus menininko minties vingius. Toks noras suteikė parodai devizą, atspindintį siekį fiksuoti minėto kūrybinio kelio, atminties ir mąstymo apie kūrinį meninius vaizdus“, – teigia parodos kuratorė, menotyrininkė Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.

Tiesa, neverta tikėtis, kad vizualioji idėjos raiška bus identiška tikrajai. Tai tiesiog dar vienas žaidimas, sąmoningas simuliavimas, įvaizdinimas to, ko parodyti ir pamatyti neįmanoma. „Kartais tikrojo įkvėpimo šaltinis pradingsta amžiams. Tie vaizdai išlieka tik mūsų prisiminimuose, neretai jie jau būna pakitę – migloti ir abstraktūs. Kartais, nepaisant to, jie gali būti dar aštresni už originalius“, – pristatydama savo darbą japoniškais motyvais „Afterimage“ teigia Mare Saare. Jos kūrinyje, kaip ir Sandros Atkočiūtės „Odėje Madonoms“, Irinos Borodinos-Peleckienės „Ars longa, vita brevis“, iš dalies ir Ingunos Audere „Dedikuota senelei“, fotografija ir stiklas susilieja į vieną visumą.

Sigita GRABLIAUSKAITĖ. „Baltas veidas“

Stebint parodą atrodo, kad kūrybinės menininkų inspiracijos yra ganėtinai arti jų raiškos per stiklą. Vizualinis pagrindas kartais beveik tapatus, tik surastas einant skirtingų technikų keliais. Taip fotografija ir stiklas tampa lyg ir neatskiriamais dvyniais. Išimtį sudaro darbai, kurių centrinė ašis yra ne raiška, o idėja, jos konceptualumas. Pavyzdžiui, Dalios Truskaitės stiklo luitai, identiški 400 Trojos uncijų aukso tūriams. Tik medžiaga čia – menininkės vaikų išvalgyti kūdikių maisto buteliukai. Kartais konceptualaus mąstymo link nukreipia vien kūrinio pavadinimas. Ivetos Brance darbe „Atsiduok man“ pūsto stiklo svogūnai beveik visiškai sutampa su natiurmortiniu svogūnų vaizdu fotografijoje. O Remigijaus Kriuko „Smegenų audra“ mėgina stiklu išreikšti abstrakčias idėjas, kurios vis dar parodoje užgožtos juslinių, empirinių patirčių. Dažniausiai stiklo formos savaip atkartoja realius daiktus, reiškinius (Viktoras Dailidėnas „Širšių lizdas“, Sofi Aršas „Spygliuotas takas“); mėginama improvizuoti kilusių pojūčių temomis (Vilmantas Gutauskas „Vienatvė“, Dainis Gudovskis „Lenktas kraštovaizdis“, Julija Pociūtė „Pastovumas“). Kartais dėmesys kreipiamas medžiagiškumo link. Eglė Kartanaitė-Dunovska pūtimo ir matinimo technikomis darbe „Barchatas“ mėgino išgauti tekstilinį aksomo efektą.

Šiemet, kaip ir kasmet, „Vitrum Balticum“ parodose galime atrasti pačių įvairiausių stiklo meno technikų, kurios atskleidžia antrąjį, ne mažiau svarbų, amatininkiškąjį kūrinių planą. Kartais jų aprašymai skamba lyg egzotiška kalba, praskleidžianti vaizdą į stiklininkų cecho gildijos gyvenimą. Ten kiekvienas dirba savitai, tačiau susitikę susilieja į gana vientisą vienumą. Tiesą sakant, kartais atrodo, jog net pernelyg monotonišką, apribotą daugmaž vienodų kūrinių dydžių, jų apimčių.

Darbų parodoje palyginti daug, jie eksponuojami simetriškomis, atsikartojančiomis eilėmis, todėl kartais lyg ir norisi padaryti pauzę, atsitraukti, kad inertiškumas nepasiglemžtų dėmesio.


Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės