Tekstai
Rusijos kino mini panorama pagal kompaniją „Planeta Kino“

2011-11-28

Lapkričio 21–25 d. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, surengta „Rusijos kino savaitė“. Rido Viskausko įspūdžius užrašė Lina Žižliauskaitė.

„Naujojo Rusijos kino dienos“ mirė – tegyvuoja „Rusijos kino savaitė“

Vilniečiai kino aistruoliai buvo įpratę, kad rudeniui baigiantis reikia skubėti į „Skalvijos“ kino centrą, kur vyksta „Naujojo Rusijos kino dienos“. Rusijos kinu rimtai besidominčios Sonatos Žalneravičiūtės iniciatyva surengtos penkios tokios kamerinės šventės. Deja, šiemet renginys finansinės paramos iš mūsų valstybės negavo. Iniciatyvą perėmė energingoji Vida Ramoškienė, VšĮ „Kino pavasaris“ direktorė. Ji kartu su Rusijos kompanija „Planeta Kino“ šiemet ir surengė „Rusijos kino savaitę“. Kaip sakė V. Ramoškienė, būtent „Planeta Kino“ suformavo „Rusijos kino savaitės“ filmų programą.
Žiūrovai paprastai nesidomi, kas organizuoja kino renginį, jiems svarbiausia – filmai. Tačiau niuansai, niuansai... Šiemet „Rusijos kino savaitė“ prasidėjo uždaru plačiajai publikai renginiu – filmo „Pinigai“ (rež. Konstantinas Buslovas) peržiūra kviestiniams svečiams (to per „Naujojo Rusijos kino dienas“ nėra buvę!). Renginiui suteiktas dviejų valstybių kultūrinio bendradarbiavimo reikšmingumas, o atidarymas įgyjo net oficiozinio kvapo (mūsiškis kultūros viceministras Stanislav Vidtmann atsakingą kalbą aukšto rango svečiams tamsiais kostiumais skaitė nuo popieriaus akių nepakėlęs...). O juk kadaise, kai festivalį „Rusų kinas“ Vilniuje plačiai užsimojusi organizavo nūnai Maskvoje gyvenanti aktorė Tatjana Liutajeva, svarbiausia būdavo pati kino šventės atmosfera! Į filmus ir susitikimus su kino kūrėjais iš Rusijos verždavosi žiūrovai, mūsų kino menininkai. Kur jie dingo dabar? Gal krizė ištuštino žmonių pinigines, o gal programos turinys šiemet žiūrovų nesuviliojo – salės užimtumas filmų metu neviršydavo nei 50 procentų, švelniai tariant. O ir informacijos apie filmų kūrėjus svetainėje http://kinopavasaris.lt/rusijos-kino-savaite-2011/ pateikta per mažai – nesuprasi nei konteksto, nei kodėl vertėtų filmus žiūrėti.

Atsargiai: milijonas eurų!

Filmas „Pinigai“ (2011) – kriminalinė komedija. Žinia, šis žanras negvildena subtilių veikėjų santykių, filosofinių problemų; jame svarbiausia aštriu satyriniu žvilgsniu, išlaikant detektyvinę intrigą, pažiūrėti, kiek įmanu degraduoti šiuolaikinei visuomenei. Juostos pavadinimas pasako viską – išbandymo pinigais filme nepakelia nei vienas veikėjas.

Paprastiems vagišiams pavyksta iš kyšininkaujančių policijos valdininkų, flirtuojantiems su prostitute, nugvelbti krepšį su milijonu eurų. Prasideda jų medžioklė. Deja, patys „medžiotojai“ susigundo milijonu ir tampa „medžiojamaisiais“, kuriuos medžioja kiti, galingesni. Policijos sistemos skerspjūvis negailestingas: korupcija, godumas, ryšiai „tu – man, aš – tau“ klesti visoje piramidėje. Todėl visai negaila, kai „linksmasis milijonas“ filmo pabaigoje ne grįžta į šeimininkų rankas, o „tęsia kelionę“ policijos vado vairuotojo rankose nežinoma metro kryptimi...

Režisieriui Konstantinui Buslovui „Pinigai“ – pirmas pilno metražo vaidybinis filmas. Tikėtina, kriminalinės komedijos juosta – populiari tarp paprastų Rusijos kino mylėtojų: bent kine pasijuokti iš esančių valdžioje visada smagu, nes gyvenime su policija – juokai menki. Ypač Rusijoje.

Kentėti dėl I. Bunino?

Režisierės Aleksandros Strelianajos filmas „Suchodolas“ – taip pat debiutas pilno metražo vaidybiniame kine. Kiek leido greitomis ir paviršutiniškai sužinoti visagalis internetas, A. Strelianajos kuriamas dokumentinis ir vaidybinis kinas turi savo temų ratą: nykstanti Rusijos kaimo kultūra, merginų likimai, praeinantis laikas, dievoieška... Tad I. Bunino kūrinio „Suchodolas“ pasirinkimas kinui atrodo neatsitiktinis, nors, mūsų, nutolusių nuo klasikinės Rusijos kultūros, akimis, ir egzotiškas.

Filme nėra aliuzijų į šiuolaikines realijas. Režisierė puikiai išmano baudžiavinio Rusijos kaimo kultūros paveldą (buitį, papročius, kostiumus, gyvenseną, žmonių tipažus...), ji akivaizdžiai kuria žiūrovams nepataikaujantį kiną. Tačiau prozos ekranizacija neretai klastinga: literatūros tekstą reikia išversti į kino vaizdų kalbą, spręsti daug rebusų (pavyzdžiui, kaip perteikti kūrinyje pirmuoju asmeniu pasakojamą istoriją, nenaudojant visažinio komentatoriaus balso už kadro?). O jei dar nori išsaugoti autoriaus intonaciją, kūrinio atmosferą... Vis tik filmas sukuria pretenzijos įspūdį: lėtas tempas, statiškas vaizdas (nors nuolat keičiamas epizodų spalvinis sprendimas), sustatyti it paveiksluose veikėjai, sureikšmintas žodis... Ilgainiui tie „rūkai ūkai“, kurių fone vos ne vos slenka baudžiauninkės valstietės Nataljos gyvenimo drama (ji – našlaitė, pono nuosavybė, neteisingai apkaltinta vagyste, ištremta, išprievartauta, per nelaimingą atsitikimą praradusi vaisių...) ima erzinti, veiksmą norisi spartinti, peizažus trumpinti, veikėjų figūras judinti... Juokauju, bet... Kita vertus, o kuris jaunas kino režisierius pas mus yra debiutavęs pastaruoju metu pilno metražo filmu pagal lietuvių klasiko kūrinį?..

Šeimos biografija istorijos gniaužtuose

Sergejaus Snežkino režisuotas filmas „Palaidokite mane už grindjuostės“ (2009; pagal Pavelo Sanajevo apysaką) – pamoka jauniems kino kūrėjams, kaip hiperrealistiniu stiliumi atkurti epochą. Interjerai, kostiumai, rekvizitas, garsinė aplinka, smulkiausios detalės vyresniajai žiūrovų kartai tarsi primena: „Taip mes gyvenome. Tiesa, ne visi...“. Epochos kvapas žadina emocinę atmintį, po filmo galvoje ima suktis individualios patirties juostos...

1983-ieji, TSRS liaudies artisto butas prestižiniame name, Maskvos centre. Čia leidžia dienas viename kitame filme pagal aukščiausią apmokėjimo tarifą dar besifilmuojantis senelis, darbščioji namų šeimininkė senelė ir ligotasis anūkėlis. Būtų idilė iš pagyvenusių artistų gyvenimo, jei ne pragaras, verdąs tarp jų... Antrojo pasaulinio karo metais senelė, tuo metu neseniai ištekėjusi jaunutė provincijos artistė, ne be vyro kaltės prarado kūdikį. Po šios traumos moteris niekada neatsigavo. Vėliau jai netikėtai gimė dukra. Kai ši vedybų keliu paspruko iš mamos kontrolės, santykiai tarp moterų paaštrėjo. Tačiau senelei pavyko „pričiupti“ dukters sūnų Sašą ir jį paversti savotišku kovos su artimaisiais „įrankiu“... Taigi filmas atskleidžia, kokios audros užverda, kai berniukui sukanka 8 metai, o senelė jam neleidžia matytis su „paleistuve“ mama... Tik ūmiosios senelės mirtis išvaduoja artimuosius nuo ilgalaikio pragaro.

Kilogramų stoka nesiskundžianti komiška aktorė Svetlana Kriučkova savo jaunystėje įvairių filmų epizoduose greta lieknų gražuolių herojų dažniausiai vaidino didžiaakes žioplas mergiotes, apie kurias kandžiai sakoma: „Šienas, pienas ir konjakas“... Pagrindinis Senelės vaidmuo emocionaliai aktorei – it dovana ir galimybė kino karjeros zenite tarsi pareikšti: „Galiu ir daugiau, tik duokite man dramaturgiškai dėkingą vaidmenį!“ S. Kriučkova drąsiai vaidina žaibiškų emocinių permainų kupiną „suzombėjusią“, šiurkščios kalbėsenos senelę, nesibaimindama, kad kaip aktorė (moteris) „atrodys negražiai“ (paprastai tai būdinga visą gyvenimą dailias gražuoles vaidinusioms aktorėms-damoms). Galbūt tas natūralizmas subtilesnius žiūrovus gali erzinti, veikti atgrasiai, bet... toks režisieriaus pasirinkimas.

Kiaulės ar žmonės?

Bakuro Bakuradzės filmas „Medžiotojas“ (2010) pasakoja apie Rusijos gilumoje gyvenantį smulkų ūkininką Ivaną Dunajevą ir jo rutinos kupiną kasdienybę. Dienomis – darbai, vakarais – neįmantri vakarienė su šeima: žmona mezga, neįgalus sūnus ruošia pamokas, fone birbia televizorius. Naktimis, kada ne kada, – ne jaunikliai juk! – tylomis ir iš lėto, tarsi darbą dirbant, malšinama aistra…

Filmuota tarsi dokumentiniu stiliumi, siekiant, kad žmonės ne vaidintų, o tiesiog būtų, šiuo atveju – dirbtų. Ivanas turi nedidelę kiaulių fermą, taigi gyvulių auginimo vargai filme atskleidžiami ypač detaliai: nuo kergimo, skiepijimo, kasdienio mėšlo kuopimo iki skerdimo, dešrų gamybos linijos, pardavimų. Ar neperlenkė režisierius lazdos taip skrupulingai fiksuodamas kiaulių gyvenimą? Banaliai kalbant, vis tik į vaidybinį kiną einame jaudintis dėl (išgalvotų, tačiau savaip mums artimų) žmonių likimų, o ne vien norėdami it Žemės ūkio ministerijos finansuotame dokumentiniame filme susipažinti su grūdų malimo mechanizmais, sužinoti, kaip sprendžiami kiaulių sanitarijos reikalai, kaip, paprasčiausiai užkasant, atsikratoma jų žarnų…

Ivanas priima darban dvi pusamžes moteris iš netoliese esančios nuteistųjų kolonijos. Galima numanyti, kad jos sukels sumaištį nusistovėjusiame Ivano šeiminiame gyvenime, bet vyriškis rimčiau į vieną moteriškę pažvelgia tik bemaž baigiantis pirmajai filmo valandai (filmas trunka virš 2 valandų)! Nuoširdžiai savo sūnumi besirūpinančio herojaus šventumas ir iš žiūrovų reikalauja adekvačios kantrybės. Juk labai svarbu režisieriui parodyti, o publikai pamatyti, kaip herojus geria stiklinę pieno, kaip jis per lietų tempia grūdų maišus ar snaudžia fermoje popietinį miegą. Tikra lėto gyvenimo ir neskubraus kino žiūrėjimo filosofija!

Traumuoti, bet nepalūžę

Aleksejaus Učitelio istorinė drama „Pakraštys“ (2010; scenarijaus autorius – Аleksandras Gonorovskis) mūsų susmulkėjusio gyvenimo laiko metu žiūrovų sąmonėje turbūt užpildo „herojų ilgesio“ nišą. Veikėjų gyvenimo aplinkybės filme užaštrintos iki maksimumo, iki „pakraščio“, kurio paprasti mirtingieji šiaip jau nepakelia.

Pokaris, Sibiro gyvenvietė Pakraštys. Čia, sargybos nesaugomi, nes bėgti nėra kur, diena dienon be vilties, kad kas nors keisis, prošvaisčių kerta medžius tremtiniai. Filme tiksliai atkuriama šios mažos bendruomenės sankloda, hierarchija, (ne)gyvenimo būdas, svajonės ir baimės. Tremtiniai neidealizuojami: likę keli vyrai/luošiai dvasią ir kūną stiprina samogonu, tarp moterų verda nuožmi kova dėl geresnių gyvenimo sąlygų barake ir vieno kito pajėgesnio „koto“ (žmonių santykių pustoniams, poezijai ir nutylėjimams pasakojamoje istorijoje vietos nėra).

Gyvenvietės „nusistovėjusį vandenį“ sujaukia savo noru čionai atvykęs Ignatas, buvęs garvežio mašinistas, per karą kelis kartus kontūzytas. Jo aistra traukiniams – begalinė, verčianti rizikuoti gyvybe, kompensuojanti normalių žmogiškų santykių stygių. Įrodęs kovoje su kolegomis mašinistais, jog yra geriausias garvežių klausimu, jis užsitraukia senbuvių nemalonę. Dar labiau bendruomenės neapykantos ugnį Ignatas pakursto, kai iš taigos parvažiuoja su griuvena pražuvėliu laikytu garvežiu ir... visą karą jame slapčiomis gyvenusia vokietaite Elze. (Kaip inteligentiška panelė, išsaugojusi puikią fizinę sveikatą, vienui viena taigoje išgyveno beveik 5 metus ir vos nenugalėjo jon įsibrovusio stulbinančios fizinės ir dvasinės jėgos Ignato, nežinau... Titanai abu – ne kitaip! Bet kai jiedu ima luptis, tampa aišku – taip pliekiasi tik būsimi įsimylėjėliai. Ir filmo pabaiga tai įrodo... O epizodas, kaip jiedu rąstais paremia tilto lūženas per šniokšiančią upę, kaip vos sutvirtintu tiltu pravažiuoja su „kosėjančiu“ garvežiu, gniaužia kvapą.) Apsamanojusį garvežį prikelti antram gyvenimui padeda ir Vlado Bagdono vaidinamas mažakalbis, tačiau užsispyręs meistras Butkus (vaidmuo – epizodinis, bet įsimena dėl personažo vidinio stuburo). Bet kuo labiau senukas garvežys, kurį globoja Ignatas ir Elzė, „atsigauna“, tuo labiau niršta tremtinių minia, kol vieną kartą juodviem vos nenusuka galvų...

Atokvėpiui nuo veiksmo įtampos kūrėjai pažeria ir humoro pauzių (pavyzdžiui, padaręs gramą gyvenvietės vienarankis viršininkas su miniatiūriniu Stalino biustu ant stalo tariasi, kaip spręsti problemas...) Didelį įspūdį kuria tikri senieji garvežiai, jų it gyvų sutvėrimų lenktynės ir net dvikovos – ar neprasilenkta su technikos tiesa, spręsti gali tik geležinkelio istorijos specialistai, bet paprastiems žiūrovams yra kur paganyti akis: liepsnos krosnyse tik plieskia, dūmai veržiasi, o garsai primena įniršusių, sužeistų būtybių staugimą, aimaną... Garvežiai, lekiantys iš paskutiniųjų, draskomais iš karščio viduriais, springstantys, neatlaikantys slėgio, – tarsi Stalino epochoje gyvenusių žmonių kartos metafora.

Tiek „Rusijos kino savaitės“ įspūdžių. Galbūt kitąmet jai bus pasirengta kruopščiau, pagalvojus, ką iš tiesų norima pristatyti – „visko po truputį“ ar labiau konceptualią programą.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės