Tekstai
Gediminas Jankauskas. Rudens melancholiją sklaido „Scanorama“

2011-11-25

Jei apžvelgtume per metus kino teatruose mums siūlomų pažiūrėti filmų sąrašus, nesunkiai įsitikintume, kad juose dominuoja Holivudo konvejeriuose masiškai gaminama ryški, bet bevertė produkcija. Jeigu ne festivaliai, gerų europietiškų filmų ir komercinio niekalo santykis, kalbant sportiniais terminais, būtų panašus į mėgėjo ir profesionalo rungtynių rezultatą. Laimė, mirti nuo tokios „bado dietos“ ir visiško intelektualinio išsekimo neleidžia prancūziški „Žiemos ekranai“, iš šaltojo sezono letargo budinantis „Kino pavasaris“, rudens kino fiestų paradą pradedantis tarptautinis Kauno kino festivalis ir Šiaurės pašvaistės šviesomis rudens melancholiją sklaidanti „Scanorama“, skirta ne tik Šiaurės šalių kinui. Šis festivalis, kaip įprasta, startuoja Vilniuje ir paskui keliauja į Laikinąją sostinę, Klaipėdą, o šiemet dar ir į Šiaulius.

„Galvok, ką nori!“

Nors šiaurietiška dimensija išlieka svarbiausias šio kino festivalio akcentas (jį reprezentuoja „Naujienos iš šiaurės“ ir du ciklai, skirti Nyderlandų kinui), dabartinė „Scanorama“ – tai ne vien Skandinavijos šalių ar Baltijos jūros regiono filmai. Festivalio struktūroje – vienuolika įvairių programų, kurias šiemet užpildo daugiau nei 100 filmų.

Žydaitės istorija: ,,Juodoji knyga“

Programa „Kertant Europą“ sudaryta iš europietiško kino. Cikle „Neišgalvotas gyvenimas“ pateikiamos pagal realius įvykius sukurtos jaudinančios dramos ir dokumentika. Konkursinėje programoje – net aštuoni nauji lietuvių darbai. Matysime Julijos bei Rimanto Gruodžių kūrybos retrospektyvą (devyni dokumentiniai filmai). „Naujajame Baltijos kine“ bus pristatytos Latvijoje ir Estijoje sukurtos naujienos. Klasiką reprezentuoja keturių vaidybinių kino filmų ciklas „Mosfilmo“ legendos“.

Kadangi net trumpai apžvelgti visų „Scanoramos“ filmų neįmanoma, nusprendžiau imtis anksčiau pasiteisinusios taktikos – pateikti subjektyvios selekcijos rezultatą. O jau „Nemuno“ skaitytojai tesprendžia, kaip jį vertinti. Pasinaudokime festivalio organizatorių siūlymu vadovautis šūkiu: „Galvok, ką nori!“

Galvokit, ką norit, bet kone geriausių „Scanoramos“ filmų – danų režisieriaus Larso von Triero „Melancholijos“, prancūzo Michelio Hazanavičiaus nebylios komedijos „Artistas“, vokiečių režisieriaus Wimo Wenderso dokumentinio filmo „Pina“ ir rusų režisieriaus Aleksandro Sokurovo „Fausto“ – išsamesnės analizės čia nebus: ji jau atlikta ankstesnėse „Nemuno“ festivalių apžvalgose. Verčiau palikime vietos filmams, kurie tikrai nusipelnė didesnio dėmesio.

Rusų „Naujosios bangos“ perliukai

Gerai, kad dairydamiesi į Šiaurę ir į Vakarus, nepamirštame didžiojo Rytų kaimyno. Juk dabartinės Rusijos kinas – ne vien mūsų didžiuosiuose ekranuose kartais matomas komercinis šlamštas, bet ir geri filmai, viešintys garsiausiuose pasaulio festivaliuose. O ką jau kalbėti apie rusų kino klasiką! Su ja mūsų jaunąjį žiūrovą būtina supažindinti. Ir vyresniesiems bus pravartu prisiminti jaunystėje matytus filmus arba pagaliau peržiūrėti tas juostas, kurios sovietinių cenzorių septintajame dešimtmetyje buvo uždraustos ir laukė savo premjeros iki pat socializmo žlugimo.

Geriau už Aleksejų Petrenką Grigorijaus Rasputino kine niekas nėra suvaidinęs

Vaidybinių kino filmų cikle „Mosfilmo“ legendos“ pristatomi keturi kūriniai. Trys iš jų sulaukė griežtos partinės obstrukcijos ir nuo žiūrovų ilgam buvo paslėpti „ant lentynos“ (tik M. Gorbačiovui pradėjus „perestroiką“ jie tapo prieinami). O ketvirtasis pasirodė tada, kai laukinio kapitalizmo šėlsmas sunaikino Rusijos kino pramonę beveik iki pačių pamatų.

Režisieriaus Marleno Chucijevo „Liepos lietus“ (1966 m.) kurtas tuomet, kai tapo aišku, jog Stalino kultą pasmerkusio partijos XX suvažiavimo išprovokuotas politinio „atšilimo“ laikotarpis baigėsi. Pasibaigė ir neilgai trukusi galimybė skaityti A. Solženicyno kūrinius bei žiūrėti rusų „Naujosios bangos“ filmus. Pirmas signalas pasigirdo kiek anksčiau, kai visose valdžios instancijose buvo stipriai „tarkuojamas“ kitas M. Chucijevo filmas „Man 20 metų“ (1964 m.). Pagal poeto Genadijaus Špalikovo scenarijų sukurta lyrinė drama kurį laiką buvo rodoma, bet cenzoriams nepatiko, jų manymu, netinkamai pavaizduotas jaunimo požiūris į komunizmo idealus, ir filmas iš ekranų dingo (jis atkurtas 1988 m.).

Už tas pačias nuodėmes kliuvo ir „Liepos lietui“, nes filmo herojai paneigia Vladimiro Iljičiaus teiginį, kad neįmanoma gyventi visuomenėje ir būti už jos ribų. Trisdešimtmečiai filmo herojai kaip tik tai ir daro. Tipografijos fabrike dirbanti Lena atsidūrė kryžkelėje – ji abejoja, ar verta tekėti už perspektyvaus mokslininko Volodios, kuris, anot kolegų, yra „išmagnetintas, atsparus šalčiui, neperšlampantis ir nerūdijantis, taip pat nedegantis tankiuose atmosferos sluoksniuose“. Keli mėnesiai šios porelės gyvenime – nuo liepos lietaus iki vėlaus rudens – apima skaudžių apmąstymų ir moralinių vertybių perkainojimo periodą. Egzistencinio nerimo atmosfera paveikusi ir kitus filmo herojus – vienišą „moksliuką“ Vladiką ir buvusį lakūną Aliką, be reikiamos pagarbos (tiksliau, su neslepiama ciniškos ironijos doze) prisimenantį karą (jį suvaidino „atšilimo“ siela vadintas dainininkas Jurijus Vizboras).

Punktyru pasakojamas siužetas filmo autoriams buvo tik pretekstas sukurti gražų kino polifonijos kūrinį, kurio neskubus ritmas, poetinių poteksčių kupini dialogai, ilgos Maskvos gatvių panoramos ir su pasimėgavimu portretuojami veidai užbūrė neįtikėtinai gaiviai atrodančia plastika ir įspūdinga vizualine muzika. Į Vakarus emigravęs menotyrininkas Aleksandras Genis svarbiausius filmo pliusus įvardijo taip: „Tie ilgi planai, pagal anuometinę madą iliustruojami Bacho muzika, pasižymi ypatinga kinematografine magija, kuri, beje, dingsta, vos tik herojai ima kalbėti. „Liepos lietus“ nepanašus į įprastą pasakojimą, greičiau tai eskizai, apybraižos. Kamera lengvai nukrypsta nuo siužeto, kad pažvelgtų į šalutines linijas, pasigrožėtų interjeru ar įdomiu veidu. Tokia kompozicija sieja „Liepos lietų“ su geriausiais prancūzų „Naujosios bangos“ filmais.“

Deja, šiapus „geležinės uždangos“ gyvenę sovietiniai kritikai sviedė filmo autoriams „švininius“ argumentus – silpnas scenarijus, pretenzinga režisūra ir buržuazinis estetizmas, kuris tarybiniam menininkui turi būti svetimas. Parodomasis teismas spaudoje nesuteikiant galimybės rimtai apsiginti tikslą pasiekė – M. Chucijevas iš kino buvo priverstas ilgam pasitraukti. Dabar „Liepos lietus“, anot a. a. kritiko Mirono Černenkos, vadinamas rekviem anai epochai.

M. Chucijevo bičiuliui Andrejui Končalovskiui tuomet irgi kliuvo. „Ant lentynos“ jau buvo padėtas jo ir Andrejaus Tarkovskio kartu statytas „Andrejus Rubliovas“. Tokio pat likimo sulaukė ir kitas A. Končalovskio darbas – „Istorija apie Asią Kliačiną, kuri mylėjo, bet neištekėjo, nes buvo išdidi“ (1967 m.). Jau naujais laikais pasirodžiusioje knygoje „Aukštinanti apgavystė“ (1999 m.) režisierius taip aprašo šio filmo specifiką: „Norėjosi į kino juostą suprojektuoti neįmantrią gyvenimo tėkmę. Tiesiog tarsi kronikai nuolat filmuoti žmogaus gyvenimą, o paskui montuojant eliminuoti neįdomius momentus. Manau, kad „Asia“ negailestingai smogė neišlavinto skonio žiūrovams dėl paprastos priežasties. Gyvenimo tiesa persmelkė savo skausmu, skurdu ir dvasiniu šalčiu. Nes anoje Sovietų Sąjungoje buvo neleidžiama būti nelaimingam. Visi buvo laimingi. O kraujo upės tekėjo... O aimanos nenutilo...“

Aišku, valdžiai negalėjo patikti nenulakuotas kaimo gyvenimo vaizdavimas, iki menkiausios smulkmenos tikros kolūkiečių neparadinės kasdienybės detalės, karo ir stalininių lagerių patirtimi pažymėti ryškūs tipažai (tik pagrindinio vaidmens atlikėja Ija Savina ir jos kolegė Libovė Sokolova buvo profesionalios aktorės), kalbantys nesuredaguotus žodžius – visa tai kompromitavo nuo revoliucijos laikų išdidžiai neštą liumpenų filosofijos lozungą „Proletaras neturi tėvynės“. Septintajame dešimtmetyje galingai iškilusi „kaimiškos“ prozos banga pagaliau išsakė daug dešimtmečių slėptą tiesą apie tragišką Rusijos valstietijos dalią. A. Končalovskio filmas, išvengęs visų „etnografinio kino“ pavojų, šiame chore nuskambėjo itin švaria gaida.

Imperijos žlugimas

Du kiti ciklo „Mosfilmo“ legendos“ filmai – tai istorinės tematikos dramos „Agonija“ (1981 m., režisierius Elemas Klimovas) bei „Caro žudikas“ (1991 m., režisierius Karenas Šachnazarovas). Juos sėja bandymai įsigilinti į Rusijos įvykius, pasibaigusius bolševikų perversmu ir caro šeimos nužudymu. Abiejuose paskutinį Rusijos imperijos carą Nikolajų antrąjį („Rusijos žemių šeimininką“, kaip jis save įvardijo gyventojų surašyme) suvaidino garsūs aktoriai Anatolijus Romašinas („Agonijoje“) ir Olegas Jankovskis („Caro žudike“). Bet ne jie yra svarbiausi abiejų filmų herojai. „Agonijoje“ daugiausia dėmesio skiriama Grigorijui Rasputinui, tapusiam šiurpiu „prakeiktųjų dienų“ simboliu ir imperijos kracho pranašu. O „Caro žudike“ centrine figūra tampa Jakovas Jurovskis, 1918 m. liepos 16-osios naktį Jekaterinburge vadovavęs caro šeimos sušaudymui. Jį suvaidinti buvo pakviestas garsus britų aktorius Malcolmas McDowellas.

Svarbiausi „Agonijos“ įvykiai rutuliojasi 1916 m. Karas, intrigos ir neregėto masto vagystės pastūmėjo Rusiją prie pavojingos ribos. Caro neryžtingumas tik dar labiau aštrina visus konfliktus. Užtai Sibiro mužikas Grigorijus Rasputinas jaučiasi esąs tikras viešpats. Vieno jo žodžio pakanka, kad ministru taptų carienės favoritui palankus žmogus arba net kariuomenės daliniai pakeistų savo dislokacijos vietą.

Vieną ryškiausių „Scanoramos“ personažų galingai įkūnijo škotų aktorius Peteris Mullanas filme ,,Tiranozauras

Prieš tokią savivalę Valstybės Dūmoje griežtai pasisako juodašimčių lyderis Puriškevičius, o kunigaikštis Feliksas Jusupovas jau buria sąmokslininkus, kurių misija – nužudyti apsišaukėlį ir išgelbėti tėvynę.

Pirmas scenarijaus variantas vadinosi „Antikristas“, bet 1966 m. Kino taryba jam nepritarė. Kitas variantas „Agonija“ savo kryžiaus kelius pradėjo 1967-aiasiais. Filmas Sovietų Sąjungoje buvo ilgai uždraustas ir ekranus pasiekė tik devintojo dešimtmečio pradžioje, o 1982 m. jis apdovanotas FIPRESCI prizu Venecijoje. Laikas „Agonijai“ tikrai nekenkia, o dabar, kai Rusijoje vis labiau plinta monarchistinės nuotaikos, ją žiūrėti dar įdomiau. Geriau už Aleksejų Petrenką Grigorijaus Rasputino niekas nėra suvaidinęs.

„Caro žudiką“ sunku pavadinti biografiniu filmu. Autoriai pasirinko labai komplikuotą mistifikacijos metodą. Pirmosios filmo dalies įvykiai klostosi šiuolaikiniame beprotnamyje, kuriame pacientas Timofejevas įsivaizduoja esąs caro šeimos žudikas Jurovskis. Norėdamas padėti ligoniui atsikratyti įkyrios manijos, gydytojas Smirnovas apsimeta Nikolajumi II ir visai rimtai įsitraukia į šį žaidimą, finale net vyksta į Jekaterinburgą (sovietmečiu jis pavadintas Sverdlovsku) numirti. Įdomiausia šiame filme, kad skaudžius savo šalies įvykius režisierius įvelka į alegorijos apdarą ir naudojasi rusų kinui nebūdingos psichoanalizės metodais. Autoriams labai svarbios ne tik istorinės realijos, bet ir asociacijos su dabartimi, ir jų siekiama itin delikačiai, neideologizuojant, be patoso. Tai buvo panašu į raginimą apsivalyti praeities nuodėmes ir atlikti atgailą. Ją rusai atliko tik 2000-aisiais, kanonizavę nužudytus Romanovų šeimos narius (beje, šios ceremonijos dokumentiniais kadrais baigiasi režisieriaus Glebo Panfilovo istorinė drama „Romanovai, palaimintoji šeima“, kurioje Jurovskį vaidino Liubomiras Laucevičius).

Dar galima pamatyti

Nors „Scanorama“ jau kaip reikiant „įsivažiavo“, dar galima pamatyti daug gero kino. Rekomenduoju keletą labai skirtingų filmų, kurių peržiūrai skirtas laikas tikrai nebus iššvaistytas vėjais.

* Norvegų režisieriaus Mariuso Holsto drama „Velnių salos karalius“ pasakoja apie legendomis apipintą Bastiojos salą, kurioje XX a. pradžioje įkurtas nepaklusnių berniukų internatas. Čia geležinė tvarka, o nuo visuomenės atskirti nepilnamečiai auklėjami sadistiniais metodais. Vieną dieną į salą išlaipinamas septyniolikmetis Erlingas. Gindamasis jis netyčia nužudo policininką, todėl suėjus aštuoniolikai bus perkeltas į suaugusiųjų kalėjimą. Vaikinas turi aiškų tikslą – žūtbūt pabėgti.

* Filmą „Flamenko, flamenko“ visų pirma norėtųsi rekomenduoti tiems, kurie kas savaitę „kepa“ šokių choreografijas nesibaigiantiems muzikiniams TV projektams ir nesikuklina tituluotis šokių dievais. Ispanų režisieriaus Carloso Sauros darbų galerijoje daug unikalių filmų, kuriuose dramatiški siužetai pasakojami šokių plastikos kalba: „Karmen“ (1983 m.), „Meilė-burtininkė“ (1986 m.), „Tango“ (1998 m.), „Iberija“ (2005 m.). Naujausiame filme apie gyvenimą, meilę ir mirtį Maestro kalba flamenko ritmu.

* Režisieriaus Paulo Verhoeveno karinė drama „Juodoji knyga“ (2006 m.) nukels į 1944-ųjų vasarą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui jauna žydaitė Reičel, gelbėdamasi nuo persekiojimų, randa prieglobstį Olandijoje. Čia narsi mergina prisideda prie pasipriešinimo judėjimo. Kad išgelbėtų iš kalėjimo kelis kovotojus su fašizmu, ji tampa aukšto rango vokiečių karininko meiluže. Tačiau operacija žlunga, o narsi mergina sulaukia visai ne padėkos už pasiaukojimą, bet kaltinimų išdavyste.

* Prancūzų dramos „Ministras“ (originalus pavadinimas „Valstybės valdymas“, 2011 m., režisierius Pierre’as Schoelleris) epigrafu galėtų būti sparnuoti prezidento Charleso de Gaulle’io žodžiai: „Politika yra pernelyg svarbus dalykas, kad ją būtų galima patikėti politikams.“ Filmo autoriai atskleidžia kai kuriuos „valdžios koridoriuose“ visada egzistuojančius politinių manipuliacijų elementus – cinizmą, šantažą ir įžūlų melą (žinoma, visa tai pateisinama „valstybės interesais“). Bet yra ir grynai prancūziškos specifikos. Ją padės suprasti kita Ch. de Gaulle’io mintis: „Kaip galima valdyti šalį, kuri turi 246 sūrių rūšis?“

* Filmas su sąmoninga gramatine klaida pavadinime „Polisija“ (2011 m.), anot režisierės Maiwenn Le Besco, pasakoja, kad „smurtas gali būti nebylus, ir tai pati baisiausia jo forma“. Šitą tiesą puikiai žino policijos vaikų apsaugos dalinio darbuotojai, kuriems kasdien tenka gaudyti vaikų prievartautojus ir nepilnamečius vagilius, taip pat apklausinėti įtariamuosius seksualinio prievartavimo bylose. Šie žmonės vadovaujasi gyvenimo patvirtintu principu: „Niekada nebūna taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau.“ Būtent todėl jie yra tikri optimistai.

* Nepataisomas optimistas bei romantikas yra ir jaunasis britų filmo „Aš – Oliveris Teitas“ (2010 m., režisierius Richardas Ayoade’as) herojus. Penkiolikmetis Oliveris panašus į būsimą literatūros genijų: jis skaito enciklopedijas ir kitas protingas knygas, o savo gyvenimą vaizduojasi kaip filmą, susuktą 8 mm juostoje prancūzų „Naujosios bangos“ stiliumi: „Man atrodo, kad vienintelė galimybė ištverti gyvenimą yra įsivaizduoti save absoliučiai kitokiomis aplinkybėmis.“ Deja, realybė – tai ne svajonėse kuriamas kinas.

* Šiemet Kanų kino festivalyje geriausiu režisieriumi pripažintas Nicolas Windingas Refnas filme lakonišku pavadinimu „Važiuok“ ne tik atkuria devintojo dešimtmečio laikotarpį, bet ir žaidžia to meto stilistika, papuošdamas ją „kelio filmo“ ir „juodojo“ kriminalinio kino ornamentais. Nekalbus bevardis vairuotojas (aktorius Ryanas Goslingas) žaibiškai laviruoja naktinėmis miesto gatvėmis, o laisvalaikiu atlieka pavojingiausius triukus kino filmuose. „Greitis – mano dievas“, – tikriausiai mintyse dažnai sako šis vyrukas. „Ir vienintelė galimybė išsaugoti gyvybę“, – sufleruoja filmo siužetas.

* Jauno lenkų režisieriaus Jano Komasos filmą „Savižudžių kambarys“ primygtinai reikėtų rekomenduoti jauniems žmonėms, kurie patys jau negali įveikti priklausomybės nuo interneto. Visame pasaulyje ši problema nepaprastai aktuali, vien draudimas vaikams kasdien ilgai sėdėti prie kompiuterio nieko neišspręs. Filmo herojui Dominykui iki baigiamųjų egzaminų liko vos šimtas dienų. Pažemintas ir internete išjuoktas bendraamžių, paauglys užsibarikaduoja savo kambaryje ir įsitraukia į „Savižudžių kambariu“ pavadintą pokalbių svetainę.

* Pagal Aleksandro Mindadzės scenarijus sukurta per 20 gerų vaidybinių filmų. Dažniausiai jis bendradarbiavo su režisieriumi Vadimu Abdrašitovu, o jųdviejų kūrybos vertintojai neretai pastebėdavo šiuose filmuose pasireiškiantį konfliktą tarp scenarijuje esančios mistikos ir režisieriui būdingo polinkio į hiperrealizmą. Galbūt todėl A. Mindadzė šiemet vienas ėmėsi realizuoti seniai brandintą projektą. Filmas „Tą šeštadienį“ primena 1986 m. balandžio 26-ąją. Žmonės tada elgėsi kaip įprastą poilsio dieną, nežinodami, kad greta veikiančioje Černobylio atominėje elektrinėje sprogo reaktorius.

* Jei „Scanoramos“ reglamente būtų numatytas prizas už geriausią vyro vaidmenį, jį, ko gero, gautų škotų aktorius Peteris Mullanas už titanišką energiją, išeikvotą filmuojant „Tiranozaurą“ (2011 m., režisierius Paddy Considine’as). Iš pažiūros šiurkštaus ir netašyto Džozefo gyvenimas įkalintas prakeiktame trikampyje tarp kazino, apšepusio namo ir aludės. Džozefas – jautrios sielos žmogus, tik pasigėręs tampa nevaldomu „tiranozauru“. Bet pažintis su pamaldžia labdaringos parduotuvės darbuotoja Hana jau įprastai girtuoklio egzistencijai suteikia naujų impulsų.


Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės