Tekstai
Agnė Macaitytė. Bėduliai Lotynų Amerikos kine

2011-11-16

Spalio pabaigoje vykusios Lotynų Amerikos kultūros dienos – puiki proga per meną pažinti nuo mūsų nutolusių šalių (Meksikos, Argentinos, Paragvajaus ir kt.) žmonių gyvenimą. Žadėta buvo ir tai, kad karštas jų būdas sušildys darganotą lietuvišką rudenį. Muzika, šokiai, pokalbiai –­ taip, sušildė. O štai filmai paliko slogų įspūdį. Jie nebuvo skirti pramogai, veikiau privertė prisiliesti prie daugeliu atvejų graudžios mažo žmogaus realybės. Gal tik atidarymui pasirinktas animacinis miuziklas „Čiko ir Rita“ – šiek tiek lengvesnis, skirtas pramogai. Tačiau iš animacijos norėtųsi to, ko nebūtų įmanoma parodyti tikrame kine. Deja, ši istorija, suvaidinta aktorių, nebūtų nei geresnė, nei blogesnė. Šiais laikais animacija nebūtina net specialiesiems efektams –­ beprotiškoms automobilių gaudynėms ir dūžtantiems vitrinos stiklams viename iš epizodų – sukurti. „Čiko ir Ritos“ stilistika į ekraną perkelta iš komiksų. Istorija – elementari melodrama. Tik dainos gražios.

 

Tik dainos buvo vertingos ir filme „Tango dainininkė“ (rež. Diego Mar­tínezas Vignatti, Argentina, Belgija, Prancūzija, Olandija, 2009). Visa kita primena ašaringą meksikiečių telenovelę. Pagrindinė veikėja kankinasi, nes ją po kelių metų draugystės paliko mylimasis. Išsiskyrimo priežastys neaiškios, filmo plėtotei net nesvarbios (anot vaikino – „aš tavęs jau nebemyliu“). Veikėjos išgyvenimai hiperbolizuojami, stebimi tarsi per didinamąjį stiklą. Būdai rodyti jos skausmą – tradiciniai, tapę klišėmis: viename iš epizodų ji ilgai seka buvusį draugą gatvėmis, kol pamato kavinėje besibučiuojantį su kita, žinoma, neapsiei­nama ir be bandymo žudytis, po kurio veikėja, ketinusi persipjauti venas, rodoma lovoje, spaudžianti prie savęs sukruvintą patalynę. Galiausiai – banalus sprendimas: viską mesti ir išvykti prie jūros gydytis sielos žaizdų... Dainos, žinoma, gražios, jų dramatizmas paveikus. Jei dainininkės išgyvenimai būtų pasakojami tik dainomis, o vaidyba santūresnė, jos charakteris būtų įgavęs daugiau vidinės jėgos ir paslapties (paslapties aura, tik ne itin sėkmingai, kadangi žiūrovui jau viskas aišku, veikėją bandyta apgaubti įspūdinguose pajūrio gamtovaizdžiuose). Nieko nepadarysi, teatralizuotos meksikietiškos aistros dažnu atveju lietuvio nesugraudina.

Kadras iš filmo "Pragaro marimbos"

Jei kas nors į „Pragaro marimbas“ (rež. Julio Hernańdezas Cordonas, Gvatemala, Meksika, Prancūzija, 2010) ėjo tikėdamasis originalios tradicinio Gvatemalos muzikos instrumento marimbos ir sunkiojo metalo jungties („sudrebinsiančios ne vieną ausį ir širdį“, kaip buvo rašoma anotacijoje), tam teko nusivilti. Filmo veikėjai – visiški nevykėliai. Tiek bėdulis marimbininkas don Alfonsas, tiek gydytoju dirbantis sunkiojo metalo muzikantas Blekas. Ir ne dėl to, kad marimbas daugelis laiko atgyvenomis, don Alfonso nebekviečia groti. Žmonės veikiausiai tapo reiklesni. O jis yra vidutiniškų sugebėjimų žmogelis, kokių Meksikoje, kur muzikavimas – neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis, veikiausiai yra tūkstančiai. Tik vieni muzikuoja, dainuoja, šoka gatvėse savo malonumui, o don Alfonsas –­ akivaizdžiai pervertina savo sugebėjimus ir tikisi iš to pragyventi. Lygiai toks pat ambicingas ir jo naujasis pažįstamas Blekas. Nors, kaip man paaiškino sunkiojo metalo žinovai, jo į sceną irgi geriau neleisti (Lotynų Amerikoje, pasirodo, sunkiojo metalo lygis aukštas). Nieko tragiška nebūtų, jei filmo idėja ir būtų tokia: atskleisti tokių nelaimėlių psichologiją, parodyti, kaip norai disonuoja su sugebėjimais. Apie tai galėtų kalbėti net techninės išraiškos priemonės: mėgėjišką filmavimą imituojantis operatoriaus darbas, „nesugebėjimas“ iš­laikyti žmogaus figūros kadro centre... Bet ar tai –­ imitacija? Sprendžiant iš dedikacijos (filmas skiriamas visiems, kurių projektai negauna paramos, todėl pasmerkti žlugti), režisieriui atrodė, kad jo pasirinkti personažai iš tiesų šį tą sugeba, bet yra nesuprasti. Deja, filmas jų sugebėjimų neatskleidė. Ne kažin ką sugebėjo ir filmo scenarijaus autorius: don Alfonsas bene tris kartus panašiais žodžiais pasakoja, kad jis šantažuojamas, bet kas kartą iš jo istorijos nesužinome nieko daugiau nei pradžioje. Pradedi įtarti, kad „šantažuotojai“ yra buvę jo kolegos muzikantai, kurie kadaise prisidėjo prie marimbos pirkimo, bet – sunku pasakyti, ta linija neužtektinai išplėtota. Keli repeticijų su metalo „grupe“ epizodai vėlgi mažai skiriasi vienas nuo kito. Pirmasis –­ įdomus, komiškas, kiti – šiaip sau, nes pakartotas juokelis jau nebe juokelis.

Filmus apie nykų gyvenimą apibendrino dokumentinė juosta „Šiandien kaip vakar“ (rež. Bernie’s IJdisas, Argentina, Olandija, 2011). Buvo filmuojama viena tango dainininko Juano Carloso Godoy diena Buenos Airėse. Filmo anotacijoje buvo skelbiama: „Jautrus Juano Carloso Godoy portretas apšviestas miesto, alsuojančio praeitimi, šviesomis. Žiūrovas kviečiamas į meditatyvinę kelionę dainininko kasdienybės keliais.“ Pacitavau, nes dainininko portretas čia pateikiamas anaiptol ne jautriai. Režisieriui puikiai pavyko atskleisti jo asmenybės skurdumą, kurį taikliai charakterizuoja veikėjo žodžiai nuvažiavus gerą atkarpą kelio: „Ruošiesi kurti beveik begarsį filmą? Toks yra tavo užmanymas?“ (Subtitrų vertimo kalbos redaktoriams, matyt, niekas neparodė...) Tikrai. Tyla gali būti mąsli, turininga, slepianti gilius dvasinius klodus. O filmuose ji dažnai tampa iškalbingesnė už žodžius. Šiuo atveju tyla irgi kalbėjo: matėsi, jog dainininką ji slegia, stambiu planu pritrauktas veidas išdavė sutrikimą, vis apsilaižydamas lūpas jis stengėsi rasti kokius nors žodžius, bet... neturėjo ką pasakyti. Atmintyje iškilo tik banalus epizodas, kaip jie su draugais lažybose statę už patį lėčiausią, jų nuomone, žirgą, o tas staiga ėmęs ir laimėjęs... Graudu, jei tik tiek ir teliko iš viso gyvenimo (Juanui Carlosui Godoy – aštuoniasdešimt keleri...). Na, ne vien tai. Jo balsas tebėra stiprus. Kai pradeda dainuoti tango dainas „El Banderin“ bare, visi (filmo žiūrovai taip pat) suklūsta. Tačiau režisieriaus parodytas kontrastas tarp balso jėgos ir asmenybės menkumo pribloškia. Griūva įsitikinimai, kad talentas kokiu nors būdu turėtų paveikti ir jo turėtoją. Nededu lygybės ženklo tarp talento ir dvasingumo, tarp talento – ir su amžiumi ateinančios išminties. Žmogus nėra tobulas. Talentas gali tiek sustiprinti asmenybę, tiek ją sugniuždyti. Ir nesuvokiama – kad jos visiškai neveiktų, nesuteiktų spalvų. Šiuo atveju būtent taip ir yra. Ne ta viena filme pavaizduota Juano Carloso Godoy diena yra rami ir monotoniška. Atrodo, kad ir visas jo gyvenimas buvo būtent toks, o balsas – tik instrumentas, dainininko naudojamas taip, kaip amatininkas naudoja plaktuką: išsitraukia ir tiksliais, apskaičiuotais judesiais pradeda kalti.

Tokie tie Lotynų Amerikos bėduliai ir jų kasdienybė. Suprantama, ne tik jų –­ bėdulių rastume ir pas mus. Tačiau kiek galima į juos žiūrėti?.. Kartais kine pasiilgsti to, kas supoetina kasdienybę. Nors, atrodo, nieko ypatinga nevyksta: vaizduojami žmonės tokie pat, bet kartu –­ šiek tiek kitokie, nušviesti.

Artimiausias mūsų dvasiai – ir, mano manymu, geriausias per Lotynų Amerikos kultūros dienas parodytas filmas –­ „Novena“ (rež. Enrique Collaras, Paragvajus, Olandija, 2010). Siužetą įrėmina ypatingas laikas – devynios budynių prie mirusios motinos dienos. Tai ne tik pagrindinio veikėjo 55-erių metų Chuano de Dios atsisveikinimas su motina, bet ir jo atsisveikinimas su gyvenimu kaimelyje –­ jis ryžtasi viską palikti ir išvykti į Argentiną. Pasaulis kaimelyje tarsi sustingęs: žmonės –­ kaimynai, giminės, mirusieji – visi susieti vos jaučiamais ryšiais, jų žingsniai ir žodžiai susipina su šešėliais, kuriuos meta kiemo medžiai, lauko virtuvėlėje kas rytą verdama matė – užtenka tik ištiesti ranką ir nuskinti keletą lapų nuo arbatmedžio, pasvirusio virš katiliuko. Tai – lyg ramus rojus, iš kurio išeinama paskui miglotą svajonę, bet – išeinama... Nepaisant kliūčių, kurių pagal siužetą būta nemažų. Filmui autentikos suteikia tai, jog režisierius, šiuo metu gyvenantis Olandijoje, jį filmavo savo gimtajame kaime: veikėjai –­ ne profesionalūs aktoriai, bet to kaimelio žmonės, nors scenarijus ir vaidmenys sugalvoti. Tiktų filmui ir ištarmė: „Gyvenimas kaip menas“.

Kadras iš filmo "Novena"

„Visur gerai, bet namie geriausia“, –­ daugelis pasakytų, pažiūrėję filmą „Ranka pasiekiama“ (rež. Sebastiánas Hirartas, Meksika, 2010). Paprasčiausia jį būtų priskirti prie kelio filmų: gana riboto intelekto (veikiausiai turintis nežymią proto negalią) jaunuolis, ganydamas tėvo ožkas, randa raktą su pakabuku, kuriame pavaizduotas namas, esantis Ohajo valstijoje, JAV. Jaunuolis patiki, kad tai – iš dangaus siųstas ženklas, ir nelegaliai kirtęs sieną leidžiasi į pavojingą kelionę ieškoti lobio, kurį nuolatos sapnuoja. Ne veltui Lotynų Amerikos šalys garsėja magiškojo realizmo stiliaus pajautomis. Įspūdingi piemens sapnų epizodai, kuriuose stebuklingai švyti snieguoti medžiai, kaitaliojasi su jo gimtosiomis vietomis – saulės džiovinama dykuma, ir galiausiai žvilgsnis „apverčiamas“: sapnas su menkiausiomis detalėmis išsipildo, o jaunuolis susapnuoja savo dykumą. Tačiau galbūt esmė – ne kelionės nuotykiai (dažniausiai ne itin malonūs...) ar net ne ta tiesa, kad turi išeiti tam, kad sugrįžtum namo pasikeitęs, išmintingesnis... Pasakojime palengva veriasi ir metafizinis lygmuo: tai raktų pakabuko istorija, mat jaunuolis, pats to nesuvokdamas, tampa Dievo įrankiu – sielvartaujančiai motinai atneša žinią apie nežinia kur Meksikoje be žinios dingusį jos sūnų. Ši istorija toliau nebeplėtojama. Ir nereikia. Svarbiausia – suteikta viltis ir, bendresne prasme, suvokimas, jog tai, kas atrodo tik atsitiktinumas, kito akimis gali tapti likimu arba Dievo veikmės liudijimu.

Galbūt tai ir turėjo sušildyti žvarbų lietuvišką rudenį. Arba bent jau priversti pažvelgti į savo gyvenimą: ar šiandien – kaip vakar?.. Ir ką daryti, kad tas „vakar“ taptų prasmingas.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės