Tekstai
Jonas Kaunietis. Fotografinės poetikos simbolika skaitmeninės technokratikos labirintuose

2011-11-11

Po pirmojo antplūdžio – informacijos sklaidos apribojimai

Pirmasis tarptautinis fotofilmų festivalis „Stop frame“, vykęs prieš metus M. Žilinsko dailės galerijos kino salėje, tesutalpino pusę žiūrovų. Konkursinių filmų peržiūros metu buvo užimtos visos kėdės, net perėjimuose neatsirado vietos nukristi obuoliui – publika sėdėjo tiesiog ant laiptų ar grindų, o dalis vėliau atėjusiųjų liko už salės durų. Todėl antrojo tarptautinio medijų ir fotografijos filmų festivalio „Stop frame“ organizatoriai – Kauno jaunimo žiniasklaidos centras ir Kauno moksleivių techninės kūrybos centras – šiais metais ėmėsi atsargumo priemonių. Pusei pernai kviestų švietimo ir kultūros įstaigų nebuvo siunčiami kvietimai į renginį. Per pastarųjų metų panašių renginių organizavimo praktiką išryškėjo įdomi tendencija: didmiesčių jaunimas kur kas vangiau už regionų miestelių gyventojus dalyvauja kultūros renginiuose. Šį kartą nukentėjo Kauno rajono fotografijos entuziastai, tačiau žiūrovų susirinko tiek, kiek salėje buvo sėdimų vietų.

Prologas fotofilmų kūrybos elementoriui, arba kas yra fotofilmas

Atsakymą į klausimą „Kas yra fotofilmas?“ reikėtų pradėti nuo klausimo „Kas yra naujųjų medijų menas?“ Šią sąvoką galima apibūdinti taip: tai menas, kuriam kurti naudojamos šiuolaikinės skaitmeninės technologijos. Prie jų priskiriami kompiuteriai, informacijos ir komunikacijos technologijos, skaitmeninės programos, virtualios arba mišrios aplinkos ar garso inžinerija. Jie yra naujos menininkų kartos teptukai ir rašikliai.

Naujadaras „fotofilmas“ reiškia tarpdisciplininio meno kūrinį, kuriame skaitmeninėmis technologijomis siejamos įvairios menų rūšys: fotografija, muzika, literatūra. Tradicinėje fotografijoje užfiksuota viena akimirka, o fotofilme iš daugelio atskirų kadrų sukuriamas dinamiškas mini siužetas – fotopasakojimas su garsu ir / ar tekstu. Jei pilno metražo intelektualų vaidybinį filmą palyginsime su romanu, tai kokybišką ir užbaigtą fotofilmą reikėtų prilyginti eilėraščiui.

Esminis skirtumas tarp tradicinio kino ir fotofilmų

Tradiciniame kine vyrauja veiksmas. Žiūrovų dėmesys prikaustomas regimaisiais aspektais, įvykių eiga, pagrįsta materialaus gyvenimo sampratos dėsniais. Žmogaus emocijos žadinamos metafizinių veiksnių pagrindu.

Fotografijos filmų dominantė – dvasinis pradas, jausminis aspektas. Fotofilmas, kaip ir eilėraštis, nereikalauja chronologinės, nuoseklios įvykių eigos. Jame emocinius išgyvenimus stiprina kūrinio metu besitęsianti subalansuota nuotaika, efemeriški pojūčiai.

Abiejų ką tik minėtų meno rūšių kūrybai naudojami tapatūs gamybos įrankiai: kameros vaizdui fiksuoti ir modernios šiuolaikiškos technologijos audiovizualinei medžiagai montuoti – kūriniui apibendrinti. Kine dėl itin greitos (24 kadrų per sekundę) vaizdų kaitos žiūrovas nejaučia atitrūkimo nuo tikrovės. Fotofilme sulėtintas kadrų pasikeitimas sukuria papildomų įspūdžių, palieka laiko pamąstymams, suteikia savotiško žavesio bei romantikos žiūrovui ir papildomų saviraiškos priemonių kūrėjui.

Priešistorė ir pasekėjai

Pirmojo tarptautinio fotofilmų festivalio „Stop frame“, vykusio prieš metus Kaune, vertinimo komisijos pirmininkas, fotografijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis reziumavo, kad „prie fotofilmų kūrybos pradininkų galima priskirti XIX a. pabaigos eksperimentatorius, kurie mėgino žirgo, paukščio ar žmogaus judesį pagauti fazėmis. XXI amžius į tokius senus eksperimentus atsigręžia, ieškodamas naujos erdvės medijoms, o ypač tarpmedijiniams ryšiams“.

Fotofilmo etalonu galima laikyti Jūratės Samulionytės filmą „Nerutina“ (2007 m.). Filmo trukmė – 15 minučių. Jam sukurti buvo padaryta apie 80 000 fotokadrų. Kūrinys pelnytai įvertintas daugelyje kino festivalių mūsų šalyje ir užsienyje. Anksčiau pasaulyje per metus buvo sukuriama tik keletas tokio pobūdžio filmų, tačiau pastaruoju metu situacija gerokai pasikeitė.

2009 m. Jachtklube prie Kauno marių surengtas pirmasis tarptautinis fotofilmų kūrybos seminaras-pleneras, į kurį susirinko 70 dalyvių. Analogiškame antrajame seminare toje pačioje aplinkoje šių metų birželio mėn. dalyvavo jau 115 klausytojų iš Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos. Kauniečių inicijuota veikla šiemet sulaukė pasekėjų. Plenero metu sukurti fotofilmai prieš dvejus metus pristatyti ir ovacijomis įvertinti tarptautiniame jaunųjų fotografų plenere „Muziejiniai susitikimai su fotografija“ Lenkijoje, Melno mieste. Čia šių metų rugsėjį pirmą kartą surengtas tarptautinis „fotokastų“ (taip lenkiškai vadinami fotofilmai) kūrybos pleneras, kuriame dalyvavo 40 kūrėjų iš 5 šalių.

Šiek tiek statistikos

Antrajam tarptautiniam medijų ir fotografijos filmų festivaliui „Stop frame“ darbus pateikė pusantro šimto kūrėjų iš Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Slovėnijos, Vokietijos ir įvairių Lietuvos miestų. Filmus pristatė pavieniai autoriai, kūrybinės grupės, jungtinės tarptautinės komandos. Ypač aktyvūs buvo studentai. Festivalio organizatorių padėkomis apdovanoti studentus konsultavę ir jų darbus atrinkę Šiaulių universiteto Menų fakulteto dekanas doc. Vytautas Žalys, Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros doc. Audrius Mickevičius, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros specialistė Laima Penekaitė, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Dizaino fakulteto Fotografijos technologijų katedros vedėja Regina Kubertavičienė ir Kauno moksleivių techninės kūrybos centro Meninės fotografijos studijos vadovė, mokytoja ekspertė Tatjana Kuzmina.

Iš daugiau nei 100 festivaliui pateiktų kūrinių trečdalį sudarė tradiciniai vaidybiniai, dokumentiniai arba animaciniai filmukai. Festivalio konkursinei programai atrinkta tik ketvirtadalis darbų, koncentruojant dėmesį į tokius kūrinius, kuriuose dominuoja medijiniai eksperimentai. Gauta nemažai elementarių „slide show“, kuriuose be jokios gilesnės prasmės rodomas gražių fotovaizdelių rinkinys su fone grojančia populiaria muzika. Tokie filmai neatitiko griežtos atrankos kriterijų. Konkursinėje programoje žiūrovams parodyti 26 geriausi dalyvių darbai, suskirstyti į dvi kategorijas pagal amžių: iki 19 metų (imtinai) ir per 20 metų (imtinai).

Festivalio konkursinės programos žiūrovams suteikta galimybė būti ne vien pasyviems stebėtojams, tačiau ir patiems vertinti dalyvių darbus. Jiems reikėjo išrinkti po tris geriausius filmus kiekvienoje kategorijoje. Aktyviausieji ne tik pažymėjo įspūdingiausius darbus, bet vertinimo kortelėse paliko ir pastabų arba žaismingų komentarų, pasiūlymų bei palinkėjimų filmų kūrėjams.

Fotografinė poezija ir kas paslėpta tarp kadrų

Žiuri komisijos pirmininkas, fotomenininkas Romualdas Rakauskas, jau antrus metus vertinantis festivalio darbus, atkreipė dėmesį į išsiplėtusią žanrų, stilių ir metodų įvairovę. Apibendrindamas filmų programą fotografijos veteranas akcentavo, kad pagrindiniai vertinimo parametrai – ne platus skaitmeninių technologijų pritaikymo spektras, o autoriaus gebėjimas perteikti žiūrovui individualias emocijas ir nuotaikas, parodyti kūrybinės minties gilumą kartais pačiais elementariausiais būdais – „viskas, kas genialu, yra paprasta“. Tai patvirtino profesionali vertinimo komisija, kurios nuomonė mažai kuo skyrėsi nuo žiūrovų balsavimo rezultatų. Pirmosios vietos laimėtojos Eglės Bartusevičiūtės filme „Galvos draugužiai“ nėra sudėtingų triukų ar skaitmeninio programavimo subtilybių. Filmo metu į žiūrovą žvelgia susirūpinusi, savo problemose paskendusi asmenybė. Dėmesys koncentruojamas ir situacija sustiprinama naudojant baltą foną ir į kadrą šalia statiško, beveik nesikeičiančio merginos portreto įtraukiant du papildomus paprastus elementus: pirštus su nupaišytais ant jų veidukais antipodais. Vienas, simbolizuojantis blogiausias pesimistines mintis, pozuoja nejudėdamas, kaip ir pagrindinė filmo herojė, o kitas neriasi iš kailio ir, bandydamas pralinksminti kadre esančius draugus, nekantriai spurda ar net apsiverčia žemyn galva. Šis kūrinėlis – beveik filosofinis išvedžiojimas, kuriame moralas paliekamas tarp eilučių kaip ir daugelyje poezijos kūrinių.

Antrąja vieta įvertintos Aistės Mažeikytės animuotame filme „Atgiję Katsushikos Hokusai paveikslai“ jaučiamas didelis autorės noras pažinti rytietišką kultūrą. Skambant Ricko Wakemano melodijai „Mount Fuji by Night“ iškyla egzotiška Japonija su tradiciniais eilinių žmonių buities motyvais. Rytietiška simbolika užburia poetiniais vaizdais. Norėtųsi ilgiau medituoti filmo autorės pasiūlytu ritmu, tačiau siužetas baigiamas (greičiausiai sąmoningai), kai dar norisi alsuoti sodriu rytietišku koloritu. Trečioji laureatė, Lenkijos studentė Aleksandra Sniežek, filme „AnimacjaOlaSniezek“ pati veikiama įvairių išorinių veiksnių ar objektų. Studijinėje aplinkoje patiriamas išgyvenimų škvalas. Elementarūs buitiniai daiktai – kompiuterio pelė, rankinis laikrodis, telefono įkroviklis, elektros laidų raizginys, plaukų džiovintuvas, virtuvinis plaktuvas – įsuka filmo heroję į pojūčių ir išbandymų verpetą. Linos Pranaitytės videoperformanse „Būsena: asmenybės susidvejinimas“ žiūrovas įtraukiamas į pažinimo veiksmą, praplečiami jo išgyvenimai. Filmo herojė – besiblaškanti asmenybė, sprendžianti iškilusius vidinius konfliktus ir dvejopai išreiškianti savo jausmus – vienu metu rodomos dvi skirtingos autorės būsenos. Bėda, kad filmas per daug ištęstas. Specialiuoju prizu už kūrybiškumą apdovanotas Dovilės Bučinskaitės darbas „Uždaryta vasara“ nostalgiškai alsuoja prabėgusios vasaros nuotaikomis.

Stebint filmą pajuntamas laikinas žmogaus ir gamtos ryšys, prarandamas dėl neišvengiamo, racionalaus urbanistikos dominavimo. Autorei gaila netekti trapaus vasaros akimirkų grožio. Norima jį išsaugoti, todėl gamtos prieglobstyje surinkti prisiminimai simboliškai užkonservuojami trilitriniame stiklainyje. Maloniai nuteikė operatorės neįprastai parinkti rakursai, puikiai tiko liaudiškus motyvus atkartojanti ir ilgesio pojūtį stiprinanti „Ratuto“ melodija.

Autorių amžiaus grupėje iki 19 metų nugalėtoja tapo Lina Jackutė, sukūrusi filmą „Mouse’s story“. Didžiausia šio darbo vertė – jautri istorija apie užuojautą pelytei, patekusiai į spąstus. Bene pagrindinio filmo personažo, išgelbėjusio pelę ir net dariusio jai dirbtinį kvėpavimą, žiūrovas nemato – šmėžuoja tiktai dryžuotomis margaspalvėmis kojinėmis pasipuošusios kojos, greičiausiai vaiko, nes viena kojinė netvarkingai nusmukusi. Visas filmukas nufotografuotas pelės akių lygyje. Toks žmogui neįprastas žiūrėjimo taškas turbūt ir yra šį kūrinį išskiriantis privalumas.

Antros vietos laimėtojais jaunesniųjų grupėje tapo kūrybinis kolektyvas iš Vilniaus: Greta Cibulskaitė, Gabrielė Gurčiūtė, Greta Janutytė, Rokas Mičiuda. Jų filme „Closer“ – nė lašelio poetikos, tik intriguojanti viešojo tualeto realybė. Bent jau taip tvirtino kai kurie žiūrovai. Pirmiausia dėmesį patraukia netradiciškai pateikiamas, užtamsintais kadro kraštais, išgaubtas, tarsi stebėjimo kamera matomas vaizdas, sąmoningai nekeičiamas viso filmo metu. Toks jis sukuriamas pritaikius technines priemones – „žuvies akies“ objektyvą arba specialią audiovizualinės medžiagos apdorojimo programą. Šitoks audiovizualinės medžiagos pateikimo būdas sustiprina žiūrovo pojūtį, kad vaizdas stebimas pro rakto skylutę. Puikiai parinktas, pasak žiūrovų, „soundtrack’as“, t. y. garso takelis, subalansuotas ir pritaikytas pagal vaizduojamą situaciją ir modeliuojamą nuotaiką. Muzikos ritmas harmoningai keičiasi priklausomai nuo tualete pasirodančių naujų personažų, jų charakterių ir ten vykstančių procesų. Dar vienas svarbus aspektas – puiki, nevaržoma jaunųjų aktorių vaidyba. Filmukas parodo, kad viešąjį tualetą galima panaudoti toli gražu ne pagal pagrindinę paskirtį. Įsigilinę į kūrinio esmę rastume kur kas prasmingesnę mintį. Kokiems nenuspėjamiems tikslams įvairūs žmonės gali pritaikyti analogiškas buities aplinkybes ir koks prieštaringas, neadekvatus kiekvieno asmens elgesys, atspindintis jo charakterį. Nenuostabu, kad šiam fotofilmui žiūrovai skyrė pirmą vietą. Trečioji atiteko Ramunės Bartusevičiūtės darbui „Šalta“. Kūrinio autorė įrodo, kad norint perteikti šaltį visai nebūtina keliauti į Šiaurės ašigalį. Fotofilme, kaip ir poezijoje, pasitelkiama simbolika. Ryškiai raudonų siūlų kamuolys išreiškia karštį, o mėlynų raištelių raizgynė – šaltį. Šie pirminiai išeities taškai kartu su pagrindinio personažo veido išraiškomis perteikia žiūrovams įsimintinas emocijas.

Stebinantis kūrėjų fantazijos vaisius

Neatsitiktinai specialusis prizas už naujųjų medijų taikymą skirtas Vilniaus dailės akademijos studentui Rimui Sakalauskui, pristačiusiam filmą „Sinchronizacija“. Devynių minučių įžanga nežada nieko optimistiško. Banalus dokumentinis vaizdelis, kuriame rodomas nuobodus vidudienis daugiabučio namo kieme. Siužetas neįprastas gal tik dėl to, kad smėlio aikštelėje žaidžia vaikučiai. Juk pagal oficialią statistiką didžioji jų dalis dabar laiką leidžia ne kieme, o prie kompiuterių monitorių. Netikėtai vaikų žaidimų aikštelėje esanti laipioti skirta masyvi metalinė konstrukcija, vaizduojanti gaublį (sovietmečio palikimas), pakyla ir nuskrenda į padebesius (vėl ta pati mūsų gyvenimo tikrovės simbolika). Vaizdą keičia kitas elementarus, jokios meninės vertės neturintis kadras su vandens bokštu. Ir vėl netikėtai patraukiamas žiūrovų dėmesys, nes gremėzdiškas statinys pradeda suktis apie savo ašį kaip vaikiškas žaislas-suktukas, vadinamas vilkeliu. Toliau dar gražiau. Mūsų šalies didžiausios kalėdinės eglės arba masyviausio krepšinio krepšio atributas – televizijos bokštas kartu su lėkštelę vaizduojančiu restoranu „Paukščių takas“ pradeda suktis, o galiausiai atsiskiria nuo stovo ir kaip kosminis laivas nukeliauja į visatos platybes. Viskas taip natūralu, kad, atrodo, nėra jokio montažo.

Maloniai nustebintas fotografijos mokslų daktaras Tomas Pabedinskas

Pirmą kartą fotofilmų vertinimo komisijoje dalyvavęs VDU MF šiuolaikinių menų katedros lektorius Tomas Pabedinskas džiaugėsi renginiu ir darbais: „II tarptautinis medijų ir fotografijos filmų festivalis „Stop frame“ maloniai nustebino darbų įvairove. Konkursui pateikti kūriniai skiriasi ne tik techniniu atlikimu, bet ir idėjomis. Festivalio dalyvių darbų peržiūroje buvo galima išvysti ne tik iš fotografijų sukurtų filmų (kurių ir leistų tikėtis renginio pavadinimas „Stop frame“), bet ir videokūrinių, tradicinės animacijos, kompiuterinės grafikos ar tiesiog statiškų fotografijų serijų, lydimų autorių parinkto garso takelio.

Ne mažiau už atlikimo technikų įvairovę nudžiugino temų ir idėjų originalumas. Įprastesnes ir jaunųjų kūrėjų jau pamėgtas lyrines temas, jaunimo gyvenimo siužetus šiemet netikėtai paįvairino grynai konceptualūs darbai. Žinoma, juos konkursui pateikė vyresniosios amžiaus grupės kūrėjai, tačiau išryškėjęs dėmesys ne vien techninei ar estetinei, bet ir konceptualiai kūrybos pusei išties nuteikia optimistiškai. Juk tikru menininku tampama ne tik išmokus naudotis kūrybos priemonėmis, bet ir aiškiai supratus, ką konkrečiai norima „pasakyti“ žiūrovui.

Kūrinių įvairovė neliko nepastebėta vertinimo komisijos. Tarp prizininkų buvo ir savo estetika išsiskyrusių filmų, ir grynai konceptualių videodarbų.“

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės