Tekstai
Narius Kairys. Betarpiškas kinas

2011-11-08

Mano broli, kai ėjau iš VDFF uždarymo, kurio metu rodė Mindaugo Survilos filmą “Stebuklų lauką” - apie jį ir norėčiau tau šiek tiek papasakoti, - pamačiau tave tarpuvartėje prie šiukšlių konteinerio. Tu tikriausiai neatkreipei į mane dėmesio - buvai pernelyg susikoncentravęs ties darbu. Tai nesvarbu, mes vis vien niekada nekalbame, tik stebime vienas kitą. Po ką tik žiūrėto filmo apie Budos gyventojus mano žvilgsnis jautriau sureagavo į tavo dviratį, atremtą į konteinerį, į tavo prožektorių, pritvirtintą prie kepurės, į tave, kažkuo panašų į mane, kai policininkė rašė baudos kvitą, nes iš sainsbury konteinerio pasiėmiau skanaus pudingo. Grįžęs namo pradėjau tau rašyt laišką:

manau, yra reikšminga ir svarbu kalbėti apie Survilos filmą. Pirmiausia todėl, kad tikiu, jog pastarasis filmas ir metais anksčiau pasirodęs Kvedaravičiaus “Barzakh” byloja apie įdomaus ir savito reiškinio, kurio liudininkais esame, pasirodymą. Visgi šiame trumpame laiške nesiruošiu analizuoti, bandyti apibendrinti ar įvardinti šio reiškinio, nei ruošiuosi tau pasakoti apie ką šis filmas. Tiesiog noriu pasidalinti keliais įspūdžiais, kuriuos jis man sukėlė, ir pagvildenti niekada neišsisemiančią žmogaus temą, kuri, regis, ir yra centrinė šio filmo ašis:

modernus, istorinis žmogus etnocentrinėje lietuvio sąmonėje nuolat galynėjasi su archajiniu, mitologiniu žmogumi. Tačiau “Stebuklų lauke” įvyksta nelyg koks susitaikymas: žmogaus asmeninė laisvė nėra pajungiama gamtos valiai, todėl gamta yra tarsi fonas, kurioje istorija gali tįsti. Tokia pusiausvyra pasiekiama, viena vertus, dėl filmo struktūros, antra vertus, dėl požiūrio į žmogų.

Filmo pasaulis atsiveria ir užsiveria mums miške, žvilgsniui sekant paskui laukinius žvėris. Taigi filmo struktūra primena ratą - įprastą įvaizdį gamtiškajam pasaulėvaizdžiui. Visgi šis ratas yra kitoniškas: tarsi nubrėždama jo ribas, gamta suteikia jam stabilumo, tačiau ratą judina ne cikliškas gamtos alsavimas, o centrinė rato ašis, kurioje “vyksta” žmonių pasaulis, nepripažįstantis metafizinio beasmeniškumo, pasireiškiančio gamtoje. Todėl po įžanginės filmo dalies (epizodo su briedžiais) subtiliai judama į rato centrą. Paukštelis lesa žmogaus rankomis pagamintą ir specialiai jam pakabintą maistą, be to, girdime žmogaus balsą, kalbantį apie orią mirtį, taigi apie norą turėti vardą - vietą istorijoje. Kartu šis balsas lyg atveria duris į stebuklų lauką - galų gale mes atsiduriame tarp žmonių: 

ar tau neatrodo, kad vienas iš esminių meno kūrinio vertinimo kriterijų yra idėjų apie humanizmą gausa arba stoka jame? Jei taip, kaip galime tai išmatuoti? - gal ašarų, o gal nelaimingų sielų skaičiumi? Juk “dokumentinis” kinas, pretenduojantis į humanizmo ruporą, kaip tik ir ieško tokių nelaimingų sielų: prasinarkašinusių gėjų juodaodžių musulmonų pabėgėlių. Be abejo, tai puikus gailesčio objektas, kurį verta įamžinti kine. Tačiau susidaro įspūdis, kad, prisidengdamas gailestingojo samariečio kauke, toks kinas tiesiog eksploatuoja humaniškas idėjas saviems tikslams. Juk humanizmas, kad ir kokia forma reikštųsi, visų pirma nereikalauja gailestingumo žmogaus atžvilgiu, priešingai - jis kalba apie žmogaus pripažinimą. Taigi pirmiausia yra vengiama diskriminuojančio ir stigmatizuojančio požiūrio į žmogų kaip į auką, pasmerktąjį, žodžiu, totalų vargdienį.  Filme žmogus turi pakilti virš daiktiškos esaties, t.y. jis turi būti nuobjektintas, kad neliktų prasmės jį tirti, analizuoti, kitaip tariant, atskirti nuo savo pasaulio. Taigi toks žmogus yra pripažįstamas kaip kitas, kurio egzistavimas yra būtina sąlyga mano paties egzistavimui. Atrodo, “Stebuklų laukas” būtent ir yra toks filmas, kur žmogus yra pripažįstamas. Galbūt iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog šis filmas, atvirkščiai, pasirenka lengviausią kelią - rodo šiukšlyno gyventojus, marginalizuotus mūsų visuomenės narius. Tačiau jau pačioje filmo pradžioje tampa akivaizdu, kad tai ne tas filmas, kuriam buvo parašytas scenarijus, privalantis išspausti žiūrovo ašarą. Toks santykis, kokį matome filme, yra autentiškas, grįstas natūraliu žmogaus (pri)pažinimo ritmu. Ritmu, kuris mums žinomas kultūros vardu. Taigi pasirodo, kad šie žmonės irgi skutasi ir prausiasi, laiko naminius gyvūnus ir puoselėja savo namų ūkius, šoka ir linksminasi, verkia ir juokiasi, dirba ir ilsisi, kaip ir mes mąsto apie mirtį ir švenčia gyvenimą:

“Mes niekada nemirsim”, sako stebuklų lauko gyventojas. “Visa - nemirtinga”, sako Arsenijus Tarkovskis. Štai toks tas žmogaus gyvenimo paradoksas kinematografiniame laike.

P.S. VDFF uždaryme, prieš “Stebuklų lauko” rodymą, Kvedaravičius atsiėmė apdovanojimą už geriausią dokumentinį filmą. Savo trumpoje kalboje jis pabrėžė, jei teisingai pamenu, kad dokumentinis kinas gali panaikinti tarpą, kuris skiria žiūrovą nuo filmo protagonistų. Taigi tą patį galiu pasakyti ir apie Survilos filmą, priartinantį mane, stebintįjį, ir tave, veikiantįjį, prie vienas kito.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės