Tekstai
Ridas Viskauskas. Nepatogus kinas viešina problemas visame pasaulyje

2011-11-03

Lietuvos žmogaus teisių centras dokumentinio kino festivalį „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ įvairiuose Lietuvos miestuose spalio 20–lapkričio 19 d. rengia jau penktą kartą. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre filmai bus rodomi lapkričio 8–12 dienomis. Rido Viskausko įspūdžius užrašė Lina Žižliauskaitė.

Žmogaus teisės - bent Lietuvoje - subtiliai klampi sritis: įstatymų gausybė, bet be asmeninio advokato, jei neturi lėšų jį samdyti, nelabai išspręsi kokią problemą. Ne viską, žvelgdamas nuo visuomenės apatinio laiptelio, suprasi, kas ir kodėl vyksta piramidės viršūnėje, ir kaip ten priimami sprendimai gali paveikti žmonių gyvenimus ateityje, tad festivalio filmai – tarytum „vaizdinė medžiaga“: žiūrėk, lygink valstybių, visuomenių ir pavienių žmonių patirtis, mąstyk ir veik, jei tik turi noro, valios ir galių…

Programoje „Kai valdo pinigai“ parodytas filmas „Kapitalizmas – mūsų patobulinta formulė“ (rež. Alexandru Solomon, Rumunija, Prancūzija, 2010) gilinasi į Rumunijos milijardierių ir milijonierių „sėkmės istorijas“. Kaip pavyko režisieriui prakalbinti savo šalies finansų tūzus, kad šie didžiuodamiesi ir ne be cinizmo dozės išklojo savo praeitį bei požiūrį į pinigų darymą? Ar įsivaizduotumėte panašų filmą apie mūsiškius verslo lyderius?..

Kadras iš filmo "Kapitalizmas - mūsų patobulinta formulė"

Turbūt buvo galima vaizdingomis detalėmis tiesmukai supriešinti turtingųjų ir nuskurdusiųjų gyvenimus, bet režisierius rinkosi sudėtingesnį ir žaismingesnį kelią. Pasitelkęs archyvinę vaizdo medžiagą, jis sufantazavo sušaudytų ilgamečio Rumunijos vadovo Nikolajės Čaušesku (1918–1989) ir jo žmonos Elenos „atgimimą“ bei jų kelionę į dabartinę valstybę. Sugalvotos ir trumputės N. Čaušesku „replikos“ esamiems finansų šulams (pavyzdžiui, svarbiausia: „Apsauga, Korupcija, Ryšiai!“). Kalbindamas milijonierius, režisierius aiškinosi, kaip buvę „anos“ Rumunijos jauni vyrukai, taip iškilo po 20 metų? „Ką reiškia buvę? Mes tuo metu buvome geriausiai išsilavinę, mokėjome užsienio kalbų, turėjome darbo patirties užsienio prekybos kompanijose,“ – nesutinka vienas pašnekovas. Išties, tarkime, kepdamas pigiąsias bandeles milijonieriumi niekas netapo. Daug ką lėmė verslininkų iniciatyvumas, sumanumas ir… to meto teisinės valstybės spragos, valdininkų nekompetencija, nesąžiningumas, leidę pirmiesiems „pričiupti“ visuomenės turtą. Iš veiklos televizijoje nūnai praturtėjęs pokalbių laidų vedėjas tiksliai pastebi, jog verslo ryklių nebaudžiamumas nulėmė ir „paprastų žmonių“ pasikeitusį požiūrį į vagystę: gėda yra ne tai, kad tuo metu „vogei“, o tai, kad „nesugebėjai vogti“. Nesutinkantieji su tokiu požiūriu jau emigravo iš šalies… „Šalis yra tylinti ir mieguista“, – daro išvadą įžvalgusis TV verslininkas. O N. Čaušesku, žvelgdamas į šalies finansų lyderius, filmui baigiantis palaimingai reziumuoja: „Gyvenu kiekviename iš jūsų“…

Deja, milijonus kaip savo ausis mato filmo „Karlos atėjimas“ (programa „Ekrane – moterys“; rež. Koen Suidgeest, Ispanija, 2011) herojė – devyniolikmetė Sujeylin iš Nikaragvos. Ką ten milijonus! Cezario pjūvio pagalba pagimdžiusi dukrelę Karlą Sujeylin jau kitą dieną išrašoma iš ligoninės; ir miega ji parke, ant žemės pasiklojusi kartono lakštą bei lengvą pleduką… Režisierius keletą metų fiksavo merginos gyvenimą, jos santykius su artimaisiais, pastangas mesti narkotikų vartojimą. Žavus tas skurdžių, parke nakvojančių, moterų bendruomeniškumas, rūpinimasis viena kita. Tik nesutikčiau su juostos anotacijos teiginiu, esą „tai pilnas vilties filmas apie antrąją gavės vaikų kartą“. Kur toji viltis? Vieną Sujeylin vaiką augina kaime mama, antras – jaunai moteriai ant kelių, o laukiasi ji dar trečio. Kiek vaikų – tiek tėčių… Nėra tėvų namuose pinigų – nėra išsilavinimo vaikui, nėra profesijos – nėra galimybių moters savarankiškam pilnaverčiui gyvenimui. Moteris vyrus renkasi ne tiek „iš meilės“, kiek pagal jų galimybes rūpintis ja ir vaikais. Ar paaugusi Karla neatsidurs tokiame pačiame uždarame vargų rate?..

Panašiame bėdų rate sukasi ir Saberės bei jos šeimos gyvenimas filme „Verta penkiasdešimties avių“ (programa „Afganistanas šiandien“; rež. Nima Sarvestani, Švedija, 2010). Skurdas verčia šeimos tėvus pardavinėti savo dukteris už avis. Santuoka Afganistane sudaroma tarp šeimos galvų it prekiniai mainai: šešiasdešimtmetis už 50 avių gali gauti į žmonas dešimtmetę mergaitę. Taigi smurto nukamuota Saberė pasprunka nuo vyro ir pasislepia tarptautinių organizacijų remiame Moterų pagalbos centre. Pasitelkus klastą Saberei pavyksta išsiskirti su nekenčiamu vyru – šis pasodinamas į kalėjimą už įvairius nusikaltimus. Bet darbo ir pajamų neturintis tėvas tuo tarpu parduoda Saberės jaunesnę sesę. Ir vargams nematyti pabaigos...

Mūsų, šiokių tokių vakariečių, akimis žiūrint, baisus atrodo Afganistano moterų ekonominis nesavarankiškumas: nei išsilavinimo, nei profesijos, nei galimybių gyventi savarankiškai. Iš tėvų kišenės jos „keliauja“ į sutuoktinių per prievartą pinigines. Filme atskleidžiami tradicinės afganų šeimos papročiai: moterys čia – namų tvarkytojos (šlavėjos, skalbėjos, virėjos…), o vyras nei arbatos puodelio pats neįsipila iš termoso…

Nepatogias šiuolaikinio Afganistano realijas atidengė filmas „Šokantys Afganistano berniukai“ iš minėtos programos (rež. Jamie Doran, Jungtinė Karalystė, 2010). It koks žvalgybininkas vienas drąsus žurnalistas pelnė turtingų ir įtakingų vyrų pasitikėjimą bei nufilmavo, kaip šie verbuoja vos 11 metų sulaukusius berniukus, kad šie per kelerius metus išaugtų profesionaliais šokėjėliais. Viena vertus, iš skurdžių kaimų kilę berniukai maitinami, rengiami, jie pelno pinigėlių savo tėvų šeimoms; kita vertus, persirengę merginomis, uždaruose vakarėliuose jie ne tik šokdami linksmina turtinguosius, bet ir nori nenori privalo teikti šiems seksualinius malonumus. Užsiėmimas laikinas – ligi 18 metų. Vėliau jokio profesinio pasirengimo neįgijusių vaikinų likimai šakojasi: kas pats praturtėjęs imasi šio verslo, ką dėl įvairių priežasčių nužudo „globėjai“… Beje, filmo kūrėjams pavyko išdraskyti vieną tokį „pramogų tinklą“, sykiu ir atskleisti, kaip Afganistane, kur valdžia pagrįsta ryšiais, „ranka ranką plauna“. Kaip sako vienas pareigūnas: „Žinau, bet pavardžių prieš kamerą nesakysiu – aš irgi gyventi noriu…“

Kadras iš filmo "Šokantys Afganistano berniukai"

Žiauraus kasdienio smurto prieš moteris medžiaga remiasi, bet daugiau vilties suteikia emocionalus filmas „Nuodėmė tylėti“ (rež. Olivia Klaus, JAV, 2009; programa „Ekrane – moterys“). Filme pasakojamos Kalifornijos moterų kalėjime kalinčių nuteistųjų už savo vyrų nužudymus istorijos – pasisako nuteistosios, pareigūnai, teisininkai. Žinia, esant geram gyvenimui niekas artimųjų nežudo. Fizinis ir psichologinis smurtas prieš moteris šeimose vieną dieną atsisuka prieš pačius smurtautojus. Bet keblumas tas, kad įrodyti smurtą, ypač jei jis nepalieka akivaizdžių „kūniškų“ pėdsakų, sunku. Ir moterys nuteisiamos kone 2 dešimtims metų kalėjimo. Beje, jei nežinotum, kad filmuota kalėjime, tai iš filmo to ir neįtartum: šviesios patalpos, balti drabužiai, giedri, net inteligentiški veidai…

Kadras iš filmo "Nuodėmė tylėti"

Filmo optimizmas (paradoksaliai skamba, bet…) kyla dėl to, kad režisierė įrodo: padėtį moterų naudai galima keisti net esant kalėjime. Iniciatyvios moterys, susibūrusios į visuomeninę organizaciją, rengia savitarpio pagalbos užsiėmimus, kurių metu atveria širdis, analizuoja save ir savo istorijas, ieško teisinių galimybių peržiūrėti bylas teismuose (keičiantis JAV įstatyminei bazei, nuo smurto kentėjusių moterų gynybos sąlygos lengvėja). Padėdamos sau jos padeda ir esančioms laisvėje moterims, kurios susiduria su smurtu.

Ritmiškai labai tikslus Annos Caren Cleveland filmo montažas. Moterų pasakojimai stambiu planu jaudina patys savaime, bet užsitęsę jie virstų „ašarų upeliais“. Montažu, pasitelkus vaizdines priemones, emocija skaidoma, derinama su faktine informacija, teisininkų komentarais. Emociškai išsiskiria du epizodai. Filmo viduryje, esant foniniam statiškam vaizdui, girdime policijos pateiktą garso įrašą: skambutis, laibas mažos mergaitės balselis maldauja pagalbos; tėvas muša mamą, ant mamos kaklo – raudonos dėmės, tėvas puola sesutę… Staiga pasakojimas nutrūksta! Žiūrovų fantazija veikia savaime. Kitas epizodas – filmo finale, kuomet teismo salėje, peržiūrėjus bylą, čia pat išlaisvinama bene dvi dešimtis kalėjusi moteris. Dabar ji – netekusi sveikatos, prikaustyta prie neįgaliųjų vežimėlio. Tačiau moters laukia suaugęs sūnus, kurio ji pati negalėjo auginti…

Po tokių dramatiškų ir profesionaliai pateiktų istorijų sunku žiūrėti, tarkime, filmą „Aš – mergaitė!“ (programa „Už įvairovę. Prieš diskriminaciją“; rež. Susan Koenen, Nyderlandai, 2010). Kodėl? Įdomus herojus (ar jo problema) socialiai angažuotam dokumentiniam filmui svarbus, bet reikia rasti ir būdą, kaip jį atskleisti. Šiuo atveju dokumentininkai pasirinko lyties tapatybę keičiantį 13-metį paauglį Joope, pakalbino jį kelis kartus - tai gulintį pievutėje su drauge, tai plaukiojantį baseine. Ir rezultatas gavosi dviprasmiškai komiškas: matome, kaip materialinių nepriteklių nekamuojama (dabar jau) ilgaplaukė Jopė „įsisavina“ tokio amžiaus mergaičių savęs reprezentavimo „atributus“: suknutes, makiažą, lakuotus nagus… Sužinome iš J. pasakojimo, kas jau padaryta siekiant merginos išvaizdos, o ką dar teks nuveikti pasitelkus hormoninius preparatus. Bet kaip asmenybė J. liko „anapus kadro“ – pernelyg ribotas žvilgsnis į herojų. Nei tėvų, nei klasės draugų kitokių požiūrių į lyties tapatybės keitimą filme nėra. Taigi – nėra ir konflikto…

O tos pačios programos žurnalistinis tyrimas „Padėkit! Gėjus klasėje“ (rež. Doesjka van Hoogdalem, Nyderlandai, 2010), kad ir neįmantrios formos, tačiau dramaturgiškai taiklesnis. Grupė Nyderlandų gėjų ir lesbiečių aktyvistų (socialiniai darbuotojai, pedagogai) vykdo švietimo projektą: eina į mokyklas ir aiškinasi, koks paauglių požiūris į homoseksualumą, kaip galima būtų jį keisti. Diskusijos su moksleiviais, kurių dauguma atvykusi iš Islamo kraštų, sunkios. Suaugusieji mėgina įtikinti paauglius: meilė – spontaniška, prigimtinė. Jaunuoliai teigia: meilė – pasirinkimas, kurį veikia ir visuomenės nuostatos, tradicijos. Žinoma, nuoširdžiai atvirauti prieš kameras ir klasiokų akivaizdoje gali ne kiekvienas paauglys, tad pašaipių jų atsakymų negalima vertinti kaip itin patikimų. Vis tik filmas siunčia aiškų signalą: daugiakultūrinė visuomenė nėra rojus, joje mezgasi ir įvairūs socialiniai iššūkiai, konfliktai.

Režisierių Mathew Charleso ir Albinos Kovaliovos filmas „Vaidinant revoliuciją“ (programa „Postsovietinė panorama“, Jungtinė Karalystė, 2010) Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre bus rodomas lapkričio 11 dieną. Teatralus raginčiau pažiūrėti: juosta supažindina su Baltarusijos laisvuoju teatru: kūrėjais, spektakliais, rūsčia teatro kasdienybe ir politiniu kontekstu. Filmas sukurtas teatro 5-mečio proga. Priminsiu, jog 2006-aisiais Vilniuje, Valstybiniame jaunimo teatre, vyko Baltarusijos laisvojo teatro forumas. Forumo kuratorei Ingridai Ragelskienei padrąsinus, tąsyk kalbinau vieną šio teatro režisierių Vladimirą Ščerbaną („Problema, provokacija, publika“). Taigi į žurnalistinį pasakojimą žvelgiau kitaip nei nieko nežinoję apie šį gyvenimo būdu ekstremalų, politiškai angažuotą teatrą (vienas iš jo įkūrėjų Nikolajus Chalezinas – A. Lukašenkos opozicijos aktyvus dalyvis).

Kadras iš filmo "Vaidinant revoliuciją"

Filme krito į akis teatro patalpos – neišvaizdi medinė trobelė Minsko pakraštyje, kurios viename kambaryje, pritaikius jį spektaklių reikmėms, ir vaidinama. Studijinės sąlygos – jokios scenos mechanizacijos, įmantrių dekoracijų. Publika – jauna ir imli, ištroškusi laisvos minties, kritiškai mąstanti. Laisvasis teatras aktorius ruošia pats, neformalioje studijoje, bet pajėgia dėstytojus kviestis ir iš užsienio. Iš teatrinės veiklos aktoriai neišgyvena – viena mergina, išnuomavusi savo butą, kad galėtų pragyventi, miega ant čiužinio teatro patalpose... Aktorystę jaunimas suvokia turbūt kaip dvasinę / pilietinę misiją. Pagalvojau, jei taip mūsų aktorius – televizijų „žvaigždūnus“ – perkėlus į Minską, kur ir ką jie vaidintų? Turbūt – herojus oficiozinių teatrų spektakliuose pagal „karines, istorines, patriotines“ pjeses...

Besidomintiems politologija ir „masių psichologijos“ valdymu rinkimų metu vertėtų pažiūrėti filmą „Myliu Lenkiją“ (rež. Maria Zmarz-Koczanowicz ir Joanna Sławińska, Lenkija, 2007) iš programos „Už įvairovę. Prieš diskriminaciją“. Filmas atkuria 2005–2007 m. politinių įvykių Lenkijoje eigą, kuomet itin suaktyvėjo judėjimo „Visos Lenkijos jaunimas“ politinė veikla. Nesu politikos ekspertas, Lenkijos politinės istorijos neišmanau, tad filmą žiūrėjau labiau kaip abstrakčią partijų „kovos dėl valdžios“ metaforą, savotišką schemos, kaip „paimti valdžią“, analizę. Taigi norinčiam iškilti judėjimui pirmiausiai reikia neapykantos objekto, prieš kurį būtų susivienyta. „Visos Lenkijos jaunimas“, kaip parodė filmas, sėkmingai pasinaudojo gėjų ir lesbiečių eitynėmis, kurios sukėlė dalies žmonių pasipiktinimą. Kviečiantis sukurti „naują tobulą žmogų“ judėjimas deklaruoja: „Mes panaikinsime Lenkijos pasyvumą! Gėjai yra mūsų tautos padugnės!“.

Kadras iš filmo "Myliu Lenkiją"

Filme nėra visažinio diktoriaus teksto už kadro, jokių oponentų komentarų – tik dokumentinė medžiaga iš judėjimo susirinkimų, suvažiavimo, agitacinės veiklos gatvėse. Filme atskleidžiama, kaip „cementuojamos“ jaunimo (šiaip jau – smalsaus, socialiai aktyvaus, ieškančio idealų atsvaros prieš vartotojišką gyvenimo būdą) mintys viena partijos nubrėžta linkme: „Tik labai paklusnūs žmonės pasieks tobulumą! Paklusnumas veda į šventumą!“. Organizacija čia viršesnė už pavienį žmogų, lojalumas judėjimo hierarchijai nesuderinimas su savarankišku kritiniu mąstymu. Šūkis „Mumyse yra ateitis!“ skamba viliojančiai, kaip greito Rojaus žemėje pažadas. Prasmės iliuzija, patogi valdyti karščiuojančių akių jaunimą...

Taigi – rinkimai įvyko. Judėjimo lyderiai iš regionų keliasi į sostinę, „matuojasi“ naujus kostiumus, pareigas, darbus, sėdi prezidiumuose ir dalyvauja televizijų šokių projektuose (kaip atpažįstama, sava!). Gyvenimai gerėja. Bet tik tuomet, jei priklausai Partijai...

Filme svarbi „neverbalinė“ vaizdo kalba, detalių montažas netikėtai sužybsi ironija. Štai viename judėjimo susibūrime matome eilę vienodai skustų jaunuolių pakaušių arba, kaip kalbant jų lyderiui, merkiasi tūlo klausytojo akys... Pasiruošimas po suvažiavimo vyksiančiam banketui – ant ilgo balto stalo auga maisto kalnai. O gatvės eitynėse kameros akis vis krypsta nuo judėjimo dalyvių į istorinius paminklus. Sustingę herojai tarsi iš aukštumų stebi „naujuosius didvyrius“ ir nori kažin ką svarbaus šiems pasakyti: epochų „dialogas“!

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės