Tekstai
Lina Žižliauskaitė. Keletas A. Paunovo kino „cak cak“ svarbiausiais klausimais

2011-10-05

Rugsėjo 22–spalio 2 d. „Skalvijos“ kino centro iniciatyva vyko VIII Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Tarp 4 programose parodytų 35 įvairiausių filmų išsiskyrė bulgarų dokumentinio kino kūrėjui Andrejui Paunovui (g. 1974) skirta retrospektyva. Rido Viskausko įspūdžius užrašė Lina Žižliauskaitė.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje kasmet rengiama kurio nors iškilaus dokumentinio kino kūrėjo filmų retrospektyva. Pernai tokia buvo skirta lenkų režisieriui Pawełui Łozińskiui, šiemet – bulgarui Andrejui Paunovui. Festivalyje A. Paunovo filmus pristatęs mūsų dokumentininkas Audrius Stonys pažymėjo, esą jei anksčiau kino profesionalų dėmesys krypęs į Lenkijos ir Rumunijos šalis, tai dabar įdomiausi dokumentiniai filmai sukuriami būtent Bulgarijoje.

A. Paunovo fantaziją ir savitą požiūrį į herojų pamatėme jo ankstyvajame dokumentiniame filme „Liusė Cak Cak“ (2001). Įsivaizduokite, jei jums reikėtų per dvi minutes vaizdu išreikšti režisieriaus (arba operatoriaus) asistento, dirbančio prieš kamerą su vadinama „pliauške“ ir dar daug kitų smulkių darbų filmavimo aikštelėje, idėją – kaip spręstumėte kūrybinę užduotį? A. Paunovas peržiūrėjo daugybę darbinės filmuotos medžiagos, kuri neįėjo nei į vaidybinius, nei į dokumentinius filmus, ir atrinko tas juostų sekundes, kai šmėkštelėdavo asistentė Liusė. Trumpučius kadrus sumontavo. Gavosi greitai besikeičiančių kadrų filmukas, kuriame matome tą pačią moterį, atliekančią pastovų veiksmą su „pliauške“: cak cak... Keičiasi vos akimirką pamatomos moters šukuosena, apranga, pamažu ryškėja artėjančios senatvės bruožai. O kad būtų žiūrovams aiškiau, filmuko pabaigoje, titruose, režisierius pažymėjo, kad Liusė per daugiau nei 30 metų dirbo su 56 pilno metražo filmais, 3 dokumentiniais filmais, 2 serialais ir atliko maždaug 7200 „pliauškėjimų“ kiekviename filme, taigi iš viso – beveik pusė milijono. Filmukui pasibaigus žiūrovas lieka suglumęs: „Oho, kas galėjo pagalvoti?!“ Paprasta, lakoniška, originalu.

Filme „Georgijus ir drugelis“ (2004, 60 min.) ryškėja autoriaus stilius, kurio su niekuo nesupainiosi. Jo esmė turbūt tokia: apie žmogų Bulgarijos istorijos lūžiuose (o jų panašias pasekmes patyrė visas pokomunistinių šalių blokas) A. Paunovas pasakoja su graudoku humoru ir nuolat keisdamas pasakojimo žiūros kampus, taip išvengdamas vienareikšmės traktuotės ir vienos dominuojančios intonacijos.

Kadras iš filmo" Gerorgijus ir drugeliai"

Taigi – ekonominė Bulgarijos krizė, psichiškai neįgalių vyrų globos namai atokiame kaime ir direktoriaus Georgijaus Lulčevo pastangos garantuoti ligoniams minimalų maitinimą bei buities sąlygas. Finansavimui nuolat mažėjant, atleidžiami globos namų socialiniai darbuotojai. Ką daryti, kad ligoniai neliktų vienui vieni su savo košmariškomis vizijomis, nepadarytų nusikaltimų ir nesikapstytų šiukšlynuose, ieškodami maisto? Išradingasis direktorius galvoja: „Turime nemažai žemės šalia globos namų. Reikia imtis veiklos, kuri teiktų pelną ir spręstų vyrų užimtumo problemą.“

Tad G. Lulčevas vieną po kito rezga utopinius projektus, kaip auginti sraiges, stručius ir fazanus, organizuoti „ekologinį turizmą“ vakariečiams, gaminti šilko pluoštą ir maistą iš sojų... Jis susitikinėja su verslo konsultantais, biurokratais, išbando su ligoniais naujas veiklas (šiems bet kokio darbo lengvai neįsiūlysi, nes, tarkime, renkant sraiges reikia nuolat lankstytis – „nuobodu“!). Visi direktoriaus sumanymai praktikoje žlunga. Bet globos namai nenusimena – tai pasenusių vaistų gauna, tai moteriškų drabužių ar spalvotų kamuolių labdaros!..

Filme „Bėdos dėl uodų ir kitos istorijos“ (2007, 100 min.) režisieriaus fantazija skleidžiasi dar ryškiau. Vėlgi – mažas Bulgarijos miesteliukas, kuris, atėjus „naujiems laikams“ ir užšaldžius atominės elektrinės statybą, neteko visų gyvenimo perspektyvų. Bet šįkart A. Paunovas it šachmatininkas filmo pradžioje imasi žiūrovus klaidinančių ėjimų ir pasakojimą vaizdu pradeda nuo... komunalinio ūkio kovos su uodais – mutantais, mat šie neduoda gyventojams ramybės nei dieną, nei naktį. Važiuoja gatvėmis tokia mašinikė ir skleidžia dūmus – nežinia, kiek baisu uodams, bet vaikams – tikras džiaugsmas nardyti po juos.

Kadras iš filmo "Bėdos dėl uodų ir kitos istorijos"

Pamažu susipažįstame su keliais šio miestelio gyventojais – muzikantu, buvusiu miestelio meru, pensininke, kuri 1945–1959 m. dirbo koncentracijos stovyklos prižiūrėtoja, ir kitais. It vėduoklėje skleidžiasi jų gyvenimo istorijos. Tiesa, svarbiu uodų klausimu pasisako visi – režisierius tęsia apgaulingą žaidimą. Tūla miesto merijos darbuotoja net mažutę mokslinę paskaitą žiūrovams perskaito (režisierius, prieš kamerą nesirodydamas, dažnai naudoja interviu metodą). Bet svarbiausias filme – laiko skerspjūvis, žmonių santykis su praeitimi.

Mieste reikšmingiausios dvi įstaigos: užkonservuotos statybos atominė elektrinė ir kalėjimas saloje, į kurį vienintelis susisiekimas – pontoniniu tiltu. Leipsti juokais, kai orus valdininkas demonstruoja elektrinės maketą ir, sulig jo patikinimu, esą tai „saugiausia miesto dalis“, maketas sugriūva... Ironija kalėjimo atžvilgiu paslėpta po statistika: vienam šios įstaigos darbuotojui tenka du nuteistieji, o jų šiuo metu kali 578. Klausimas – potekstė: kiek kalėjime turėtų kalėti prasikaltusių, kad darbo užtektų miestelio gyventojams?.. Socialinis tragizmas po absurdo kauke. Režisierius pakalbina ir kelis baseine nardančius karius: „Kokie motyvai jus paskatino rinktis tarnystę armijoje?“ Trijulė su skafandrais susižvalgo, paskubomis pasitaria ir išpyškina: „Pareiga Tėvynei!“. Ne apie pinigus kalba...

Pasakojimo žiūros kampų kaitaliojimas puikiai suveikė kuriant konclagerio prižiūrėtojos daugiabriaunį portretą. Filme panaudoti moters apklausos įrašo kadrai – po 1990-ųjų vykusiame teismo procese jai teko atsakyti už lazda užmuštą kalinę. Bemaž pusės amžiaus senumo įvykis. Ar įsivaizduojate, kad mūsų dokumentikoje, pasakojant apie kokį KGB rūsiuose dirbusį prižiūrėtoją, būtų išvengta prokuroro tono? Aš – nelabai... Tuo tarpu A. Paunovas nieko nekaltina, žiūrovams vėl leidžia „paklaidžioti“: mat iš pradžių parodo kapines, kur ašarą braukia tokia moteris – vėliau paaiškės, kad tai – prižiūrėtojos dukra („Ji buvo mano geriausia draugė“, – prisimena motiną dukra). Paskui archyviniuose kadruose išvystame reto grožio juodaplaukę – tai toji prižiūrėtoja. Vėliau parkinsono ligos kamuojamą močiutę; galiausiai – užrašą, kad, kuriant filmą, senolė, buvusi prižiūrėtoja, nusižudė...

O filmo pabaigoje režisierius vėlgi sužaidžia uodais. „Uodai – kaip blogi prisiminimai“, – sako muzikantas. Ir matome, kaip kyla iš mašinikės paleisti dūmai, ir krykštauja bėgdami vaikai.

Festivalio rengėjai džiaugėsi galėję žiūrovams parodyti naują A. Paunovo filmą „Berniukas, kuris buvo karalius“ (2011, 90 min.). Čia užduotis režisieriui buvo dar keblesnė – reikėjo sukurti filmą apie Simeoną II, kuris, būdamas 6 metų, tapo Bulgarijos caru. Po Antrojo pasaulinio karo šalyje įsigalėjus komunistams, jis buvo deportuotas ir grįžo į tėvynę bemaž po 50 metų. Žodžiu, išskirtinė bulgarų tautai ir jos istorijai figūra, tiesa, neišlaikiusi išbandymo realia valdžia „naujaisiais laikais“. Pajuokausiu: jei reikėtų kam iš mūsų sukurti filmą apie kurį nors Lietuvos valstybės pirmąjį asmenį, ar nesulinktų nuo atsakomybės kojos? Kur buvus, kur nebuvus, prisistatytų jos didenybė Patetika, lydima Sureikšminimo ir Patriotizmo fanfarų...

Kadras iš filmo "Berniukas, kuris buvo karalius"

A. Paunovo atsakomybė nepalaužė. Išlaikydamas deramą pagarbą Simeonui II, jis sukūrė šiltą ir humoro nestokojantį filmą, išryškindamas herojuje berniuko idėją. O su kuo asocijuojasi vaikas? Su jo tyrumu, žaidimu, nepiktybinėmis klaidomis ir stipriu (bet kartais naiviu) tikėjimu, kad pasaulį galima greitai pakeisti. Režisierius sumaniai pasinaudojo nebyliais archyviniais kadrais, kuriuose užfiksuota mažojo Simeono kasdienybė ir žaidimai, tėvo laidotuvės ir pirmosios jo, kaip caro, dienos. It biografiniame filme, pasitelkus įvairių metų interviu televizijoms, pasakojama, kaip Simeonas II gyveno emigracijoje, kokie buvo jo santykiai su artimaisiais.

Grotesko pliūpsniai pasipila, kai pradedama pasakoti apie Simeono II laiką, jį išrinkus Bulgarijos premjeru. Simeonas II užsimojo pakelti skurdžios Bulgarijos ekonomiką iki Vakarų šalių lygio per 800 dienų! Ir šis viešas pažadas jį, kaip vadovą, po dviejų valdžios kadencijų pražudė. A. Paunovas atskleidė vadinamos „liaudies“ visą emocijų paletę: nuo perdėto Simeono II garbinimo, kai jį it kokį „šventąjį“ geidė paliesti minios žmonių, iki tulžingos neapykantos. Tūla paprasta moteris savo iniciatyva siuva Simeonui II kostiumus – ypatingąjį, su 77 kišenėmis, ir klasikinį. Leipsti juokais, matydamas, kaip jos mažutis vyras didžiuodamasis matuojasi kostiumus ir skęsta juose, pasilypėjęs ant pakylos. Tuo tarpu grupelė pensininkų, Bulgarijos komunistų, it senais laikais sušaukia viename bute posėdį, kuriame kuo rimčiausiai kartoja buvusios jų valdžios ritualus: registracija, posėdžio planas, balsavimas, stenograma... Jų akimis Simeonas II – tiesiog „sukčius“, nusavinęs, pralošęs Bulgarijos turtus...

Atsistatydinęs iš premjero posto Simeonas II leidžia dienas savo prabangioje viloje. Kam daugiausiai dėmesio skiria šiame epizode režisierius? Ogi katinui, kuris lyg niekur nieko oriai vaikštinėja per herojaus fotelius ir darbo stalą. Pats Simeonas II sėdi nugara į kamerą ir vienu momentu, tarsi pašauktas, nedrąsiai atsigręžia... Ir vėlei – archyviniai kadrai: baltais drabužėliais papuoštas berniukas žaidžia sode. Karaliavimo pradžia ir jos baigtis.

Nuotraukos iš www.vdff.lt

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės