Tekstai
Danguolė Ruškienė. Tiražuojamuose namuose – tiražuojami gyvenimai?

2009-02-09

Šiandieninė Lietuvos fotografija, nagrinėdama aktualius ir neretai opiais tampančius klausimus, yra labiau linkusi sąmoningai ar nesąmoningai nutolti nuo tiesioginio informacijos šaltinio, apeiti tiesmuką, pernelyg informatyvų vaizdo konstravimo būdą ir pasirinkti užuominų, nuorodų, daugiau nei prieš pusšimtį metų į lietuvišką fotografiją įaugusios Ezopo kalbos manieras. Anksčiau, Lietuvos mene viešpataujant socialistiniam realizmui, tai buvo neišvengiama, o šiandien tai labiau vienas iš fotografinio vaizdo intelektualumo požymių nei būtinybė. Įdomu stebėti ir tai, kad iš pradžių veržęsi į patį įvykių ir informacijos koncentrato branduolį, fotomenininkai palaipsniui atsitraukia ir užima pasyvių stebėtojų pozicijas ir taip simuliuoja objektyvumo momentą. Kelios užuominos, „atsitiktinai“ į kadrą užklydę laikotarpio ar vietovaizdžio ženklai konstruoja daug paveikesnes vaizdines formuluotes nei literatūriškos replikos. Būtent tokią „kalbėjimo“ formą savo fotografijų serijoje „Namai“ (2004–2005) renkasi Akvilė Anglickaitė.

Namai paprastai asocijuojasi su saugumu, jaukumu, šiluma ir poilsiu. Į juos grįžtama tam, kad vėl galėtum išeiti, o išeinama, kad sugrįžtum. Taigi namai – tik vienas iš mūsų sukamo gyvenimo rato taškų. Tačiau jis yra bene jautriausias ir todėl labiausiai saugomas. Tokia standartiška sąvokos traktuotė galėtų oponuoti Akvilės pasiūlytai vaizdinės medžiagos formuluotei.

Individualūs namai, skirtingai nei daugiabučiai, atrodo, turėtų įgyti teisę į išorinį išskirtinumą. Deja, šiuo atveju individualumas tikrai nereiškia ypatybės, o greičiau nurodo į taip pat sėkmingai, tik šiek tiek aukštesniu lygmeniu, tiražuojamus gyvenamuosius plotus. Individualumas pasidaro iliuzija, siekiamybė, kurią įgyvendinus patenkama į spąstus. Tu, kaip ir tavo asmeninis namas bei jame vykstantis gyvenimas, pasidarai tik vienas iš daugelio milžiniško mikrorajono taškelių, susiliejusių į bendrą pilką masę. Toks gyvenimo būdas turi ir privalumų: svetimuose namuose be didesnių kliūčių gali judėti pagal įprastas trajektorijas, iš anksto užprogramuotas architektūriniuose brėžiniuose.

Labiausiai stebina tai, kad Akvilės fotografuoti namai yra ne Lietuvoje ir jie – ne sovietmečio palikimas. Tai – naujos statybos miegamieji rajonai Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Vadinasi, jie neturi nieko bendra su ne taip jau seniai mūsų (iš)gyventa ideologija, kurios svarbiausias tikslas buvo teisingas gėrybių paskirstymas. Šie pastatai yra kitos, daugiau ar mažiau visame pasaulyje egzistuojančios ekonominės sistemos – kapitalizmo, padariniai (pagal pastarąją sistemą gėrybės ne skirstomos, o tiražuojamos ir tokiu būdu pasitenkinimas garantuojamas kiekvienam).

Pasirinkusi pasyvios stebėtojos poziciją, fotomenininkė nenarsto šių namų vidaus. Tačiau fiksuodama išorinį mikrorajonų piešinį, konstruoja neginčytinas nuorodas į jų viduje vykstančius reiškinius. Ritmiškas, logiška seka grindžiamas pastatų išdėstymas, peršantis įkyrų simetrijos pojūtį, ne tik rikiuoja gyvenamuosius plotus, bet ir gerokai koreguoja čia apsistojusių gyvenimo kreives. Praradę individualumą, šie namai atima galimybę juose susikurti individualius gyvenimus. Juose gyvenantys žmonės tampa tik didesnių ar mažesnių istorijų rašymo priemone, bet ne jų herojais. Galbūt todėl jie eliminuojami ir iš Akvilės kadro.

Autorė ne pirmą kartą pasineria į socialinę kritiką. Jaunos fotomenininkės darbuose būtent šis kūrybos aspektas yra ryškiausias. Ligi šiol daug labiau priartėdavusi prie savo objekto ir tiesiogine, ir perkeltine prasme (XXXX, „Aš esu menininkas“), šįkart Akvilė atsitraukia per pagarbų atstumą ir bendrais planais simuliuoja nuobodžiaujantį, nešališką žvilgsnį. Tokiu būdu ji dar labiau pabrėžia anonimiškumą.   Visas dėmesys „Namuose“ sutelkiamas į visuotinai suvokiamą standartizuotą gerovę, garantuojančią saugumo jausmą ir lygiai taip pat sėkmingai eliminuojančią bet kokią išskirtinumo galimybę. Tam tikra prasme architektūrinėse mikrorajonų schemose telpa ne tik architektūriniai dariniai, bet ir juose funkcionuojantys gyvi organizmai. Monotoniška architektūra, anot autorės, užprogramuoja monotonišką gyvenančiųjų buvimą. Sterilaus gyvenimo įspūdį, aplenkiantį bet kokį chaotiškumo, natūralumo ar improvizacijos momentą, dar labiau sustiprina nespalvota fotografija. Pilki gyvenimai popieriniuose atspauduose įgauna tiesioginį atspindį.

Kiek netikėta, kad gyvenimo nuobodulį cituojančios fotografijos atveria visiškai priešingus pojūčius. Rakurso išryškintas ritmiškas pastatų išdėstymas įtraukia į save. Užhipnotizuodamas horizontalių ir vertikalių ornamentika, sudėliota iš kelių skirtingų vaizdinių grupių, formuoja įtaigaus daugiasluoksnio prasminio klodo sąvokas.

Supaprastintas, universalizuotas būstas pritaikytas standartinio sudėjimo ir standartinių poreikių būtybei. Visi esame panašūs, gal ir sutiktume tokie likti. Tačiau, ko gero, niekada nepageidausime pasidaryti vienodi. Todėl vienodų namų virtinė, sugestijuojanti suvienodėjimo įmanomybę, natūraliai gimdo pasipriešinimą ir nerimą.

Akvilė Anglickaitė
Fotografijų paroda „Namai“
Klaipėdos fotografijos galerija (Tomo g. 7), 2009 01 30–02 19


Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės