Tekstai
Aistė Bimbirytė. Didybės idėja Romualdas Augūnas. Fotografijos

2008-12-19

Aistė Bimbirytė pristato Romualdo Augūno fotografijų parodą „Prospekto galerijoje“ (Gedimino pr. 43). Paroda vyks iki  2009-01-03.

Visame žmogaus veiklos gaudesy išgirsti sąskambius, nuo kurių tankėja kvėpavimas.
Svarbu – įtempti klausą.
Pažinti šviesos galią užburti ir atkerėti žoles ir bažnyčias, karves ir traktorius, stulpus ir šunkelius.
Svarbu – suvokti jos didybę.

/Vytautas Stanionis/

Taigi didybė. Vytautas Stanionis šitokiu būdu pagrindinį vaidmenį skiria šviesai. Be jokios abejonės, Romualdo Augūno fotografijoms tai vienas taikliausių apibūdinimų. Šiame straipsnyje apie šviesą, bent jau tokią, kokią mes ją suprantame pirmiausia, nebus kalbama. Veikiau per “didybės akinius” bus bandoma žvilgtelti į “žmogaus veiklos gaudesio” ir fotografo įžvalgos rezultatą.

Pasirinkau keturias fotografijas, darytas skirtingu laiku, tačiau taip tarpusavyje derančias, jog galima jas laikyti vieno sumanymo dalimis: Jonava (1981), Rusnė (1974), Vilnius (1978) ir Plačiuva (1974). Dvi iš nuotraukų (viršutinė kairėje ir apatinė dešinėje) vaizduoja senyvų žmonių poras, o kitos dvi (viršutinė dešinėje ir apatinė kairėje) – vaikus, berniuką ir mergaitę. Pradėsiu nuo mergaitės fotografijos, nes būtent ji akivaizdžiausiai atspindi mano pasirinktą didybės pjūvį. Taigi, stovi štai mergaitė savo kieme, Augūnas, beje, ten pat. Sakysite: iš kur žinai, kad kiemas priklauso jai? Žinau, nes tai man mėgina pasakyti pati herojė. O tuomet kuo čia dėtas Romualdas? – paklausite manęs vėl. Ir aš pasakysiu, jog Romualdas šiek tiek tūptelėjo ir taip akimirksiu visą kiemą, visus ten stovinčius pastatus atidavė jai. Maža, tačiau tam laikotarpiui būdinga (ir naudinga) gudrybė – neįprastas rakursas. Žinia, kad tokie gudrūs fotografo ar dailininko lankstymaisi ir tūpčiojimai savo laiku paminklais paversdavo įvairiausio plauko brigadininkus, karininkus ar kokį kitą valstybei nusipelniusį pilietį. O štai Romualdas Augūnas monumentalumo įpučia paprastai mergaitei.

Iš Vilniaus pabėgėkime iki Jonavos, žvilgsniu, žinoma. Kur čia ta didybė, monumentalumas? Sėdi du senukai priešais savo namą. Žiojatės klausti, iš kur aš žinau, jog... Užbėgsiu už akių – taip, herojai man tą patys pasako, žinoma, ne be Romualdo pagalbos (ačiū tau, Romualdai). Kaip ir ankstesnėje, taip ir šioje fotografijoje esama tam tikro reprezentatyvumo dėsnio – kuomet pristatantysis vizualiai (dydžiu) artimas pristatomajam, t.y. pastarasis pirmajam esti už nugaros. Tai, o taip pat veido išraiškos (rimtos, kaip ir minėtos mergaitės), sėdinčiųjų pozos, simetriška kompocizija – visa tai sako (gana išdidžiu tonu), jog “štai aš ir štai mano troba”.

Keliaukime “aukščiau”, į Rusnę. Ant atdaro lango palangės sėdi berniukas baltu drabužiu. Manau, nereikia nė sakyti, kam priklauso tas namas ir to namo langas. Tiesa, esama vieno esminio skirtumo tarp šios, ir jau aptartų fotografijų. Kitoks reprezentatyvumo “dėsnis” – berniukas lange, o ne priešais jį. Tačiau tai nė kiek nemenkina nei vieno, nei kito. Akcentuotas susitapatinimas su savo aplinka taip pat yra vienas iš būdų atksleisti žmogaus didybę. Maža to, šis darbas turi įdomią sąsają (galbūt tik mano didybės idėjos apsėstoje galvoje) su visai netolima praeitimi, apie kurią Romualdas Augūnas fotografuodams nė pagalvoti negalėjo. Tereikia prisiminti Vilnių 2004 - aisiais. Kas tuomet reprezentavo miestą? Ogi daugybė sėdinčių bemaž ant palangių tokiais pat baltais drabužėliais Vaido Ramoškos angelų.

Plačiuva. Ši fotografija labiausiai skiriasi nuo kitų minėtų, tačiau vienu aspektu taip pat kalba apie monumentalumą, tad ją taip pat verta aptarti. Esminis skirtumas tas, kad tarp žmogaus ir jo aplinkos (jei laikysime ja architketūrinę erdvę) čia nėra to santykio “čia aš, o čia mano troba”. Čia žmogus netiesiogiai pristato kitą žmogų. O optimistinė situacija, akcentuotas veikėjų tarpusavio artumas “kvepia” ne kuo kitu, o pasididžiavimu.

Apibendrinant didybės klausimą, galima pasakyti, jog Romualdo Augūno vaizduojamų žmonių didybė yra labiau psichologinė, nei fizinė. Nė vienoje šių fotografijų nėra drūto trisdešimtmečio vyro ar pačiu jaunystės žydėjimu beisdžiaugiančios dvidešimtmetės (ką jau kalbėti apie brigadininkus ir pan.). Fizinė didybė Augūno herojų dar tik laukia, arba yra jau praeity. Šių žmonių  emocinis didingumas pasireiškia per jų santykį su aplinka ar kitu žmogumi (kaip paskutinėje aptartoje fotografijoje), ir taip kiekvienas jų tarsi sako žiūrovui: “Aš esu šito kalno karalius”.

Na, o kas liečia paties Augūno situaciją, tai jo fotografijos pasakoja ne tik apie to meto žmogų, vaizduojamą objektą, bet kartu yra užpildomas vienas iš Lietuvos fotografijos istorijos puslapių. Fotografo darbuose rasime esminius bruožus to, kas buvo būdinga 7 - 8 deš. Lietuvos fotografijos mokyklai: neįprastas rakursas, stiprus psichologizavimas, estetikos paieškos paprasto (neretai kaimo) žmogaus kasdienybėje, pradžios – pabaigos, arba jaunystės – senatvės sugretinimas. Su tokiu “kraičiu” Romualdas Augūnas atsistoja tarpe tokių lietuviškosios fotografijos “guru” kaip A. Sutkus, A. Macijauskas ar A. Aleksandravičius.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės