Tekstai
Aistė Bimbirytė. Lauktuvės iš Švedijos: Annikos Karlsson Rixon ciklas “Be pavadinimo I-VI”

2009-01-07

Kiekvieną sykį užsukus į kitos šalies šiuolaikinio meno galeriją įstringa vienas darbas, po kurio likusi dalis ekspozicijos mažumėlę atitrūksta nuo manojo dėmesio centro. Nesmagu nė prisipažinti, kad šiuokart šiek tiek užnugaryje pasiliko pats Duchampas... Tik nesvieskit į mane akmens, mieli Marcelio ir dadaistų gerbėjai! Taigi, kas tas autorius, kuris kiek begėdiškai atėmė laurus (žinoma, tik mano galvoje) iš duchampų, miro ar  warholų? Annika Karlsson Rixon (g. 1962).

Jei paklaustumėte “kas, kur ir kaip?”, tai atsakymas būtų toks: Švedijoje, Stockholmo šiuolaikinio meno galerijoje (Moderna Museet), švedų menininkės Annikos Karlsson Rixon darbų ciklas “Be pavadinimo I-VI”, sukurtas 1991-1995 m. Na, o jei neatstotumėte ir dar paklaustumėte “kodėl?”, tuomet atsakyčiau, jog tikriausiai todėl, kad jaučiu nenumaldomą potraukį darbams, kurie gerokai “paklibina” sąmonę, priversdami peržengti tam tikras vidines ribas, tokiems, į kuriuos žvilgtelėjus pasipiktini, pajunti nedidelį (arba didelį) šleikštulį, vėliau šypteli ir galiausiai imi tą darbą ryti akimis tol, kol galiausiai patrauki muziejaus darbuotojo dėmesį  - “Do you need any help?”. Maža to, paprastai intensyviai žiūrint į tokį kūrinį į galvą ateina kokia nors sentencija, žodis ar net anekdotas. O kaip šį kartą? “Žilė galvon, velnias uodegon”.

 


Greičiausiai šis taiklus senolių pastebėjimas “išlindo” įvertinus vizualiąją kūrinio dalį, tiksliau, konkrečią ciklo dalį “Be pavadinimo VI”. Puikus techninis sprendimas: aiškus koloritas, kontrastingas fonas, išryškintos faktūros ir kontūrai, visa tai įgyja pozityvų toną, kuris oponuoja pasirinktiems objektams, o tiksliau, objektų deriniui. Kaip jau minėjau, visada sudomina darbas, kuriame esama šleikštulio. Taigi būtent objektų derinimas čia jį ir sukelia. Jei tai būtų tik rausvas, nuogas moters kūnas vaiskiai mėlyname fone, atsuktas į žiūrovą nugara, tokio koktumo kaip ir nebūtų. Tačiau čia tarp dailių sėdmenų formų dar dailiau yra įspraudžiamas ungurys. Teisingai, šlapia, juoda, pagal kūno formas išsirangiusi žuvis. Pakankamai koktu, ar ne? O juk ungurys primena gyvatę, o gyvatė primena angį iš rojaus sodo, o šis savo ruožtu ne kas kitas kaip pats nelabasis. Štai iš kur tas “velnias uodegoj”.

O kaip su kitų ciklo dalių vizualiąja puse? Tarkime “Be pavadinimo IV” (1995) – šį kartą moters kūnas atsuktas priekiu. Akto gerbėjai turėtų susidomėti: štai jums gražus moters kūnas, štai krūtys ir lytis ir galiausiai – štai jums, gerbiamieji, kuo švariausiai nupeštas ir kruopščiai išdarinėtas... viščiukas. Arba “Be pavadinimo II” (1991) – čia moters torso centre „puikuojasi” vartojimui paruošta plekšnė. Dar? Puiku, “Be pavadinimo I” (1991) – moters lytinius organus lengvai pridengia anturio žiedas, pamažu kreipdamas mintis į feministinius apmąstymus. Berods, pats laikas paklausti “Tai ką, pagaliau, visa tai reiškia?”

 


Žinia, interpretacijų, aiškinimų ar hipotezių visada yra begalė. Bet taip pat visuomet yra į ką atsispirti, neretai užduodant sau klausimą “Kur dar aš tai mačiau?” Jau užsiminiau, kad Rixon darbas kreipia mintis feminizmo link, taigi šioje vietoje palanku pažvelgti į tarptautinį kontekstą. Daugeliui žinomas Cindy Sherman (g. 1954) ar Barbaros Kruger (g. 1945) vardas byloja apie JAV 8 deš. prasidėjusią fotografijos meno, sumišusio su feministinėmis idėjomis, bangą. Pavėlavusi dešimtmečiu, ji pasiekė Skandinavijos šalis ir papuolė išimtinai į moterų menininkių rankas. Viena tokių, kurios ėmėsi tęsti JAV menininkių pradėtas idėjas, ir buvo Anneka Karlsson Rixon. Taigi feminizmą galima laikyti galimų analizių pagrindu. O dabar grįžkime prie nagrinėjamo kūrinio. Keturiose iš jau išvardytų jo dalių esama “nemalonių” objektų, kurie derinami su moters kūnu, tačiau visą darbą sudaro šešios dalys. Be minėtų esti dar dvi, kuriose tokio derinio nerasime – čia vaizduojami vyro (“Be pavadinimo III”, 1991) ir moters (“Be pavadinimo V”, 1991) veidai. Esame pripratę (ar pripratinti), jog tai yra dvi lytys, turinčios daugiau skirtumų nei panašumų (arba Marsas ir Venera, jei mėgstate skaityti “Cosmopolitan”). Tačiau pasitelkdama neįprastus derinius Rixon trina tuos skirtumus ne tik sukurdama hermafroditą, bet ir atitolindama mus nuo įprasto moters kūno suvokimo. Kas dėl lyčių sutapatinimo, tai iliustruoja minėtos moters ir vyro fotografijos – moteris itin trumpais plaukais, išsišovusiais skruostikauliais, ryžtingos išraiškos - tuo ji prilyginama vyrui. Apie tokį sutapatinimą kalba ir “Be pavadinimo I”, kuriame augalo žiedo forma netikėtai imituoja vyrišką lyties organą.  Jei kalbėtume apie kintantį moters kūno suvokimą, tai ši tema buvo ypač populiari tiek JAV, tiek Skandinavijos ar kitų šalių menininkių kūryboje. Buvo stengiamasi atskleisti, paviešinti vyrų susikurtą moters įvazidį, kartu siekiant jį sugriauti. Kaip ir minėta Barbara Kruger ar Karin Székessy (g. 1939), Annika Karlsson Rixon kūnui uždeda kaukę - nemaloniai rausvą plekšnę ar išdarinėtą viščiuką (čia vertėtų prisiminti ir Carolee Schneemann 1964 m. atliktą performansą “Mėsos džiaugsmas”, kurio metu moterys ir vyrai trynėsi į tuos pačius viščiukus, dešras ir kitus panašius “mėsgalius”). Tokios kaukės, tarsi augliai, daro gražų kūną atgrasų, neleisdamos žiūrovo akiai mėgautis aktu ar tiesiog erotika. Maža to, autorė sąmoningai renkasi tokius papildomus objektus, kurie kartu iliustruoja ir feminisčių keltą idėją, jog vyras moters atžvilgiu yra vartotojas. Na, o kur dar iliustruojama per amžius patriarchalinės visuomenės pusės skelbta idėja, jog moteris - tikrų tikriausia angis, į vyro protą atšliaužianti per lovą...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės