Tekstai
Romuladas RAKAUSKAS. Fotovi(t)ražai 46

2013-04-23

Skaudančios žemės tylėjimas.

Sugriautos Karaliaučiaus katedros didybėje tarp išlikusių tvirtaplyčių sienų ir gotikinių langų akiduobių nematomais vargonais groja tyla. Spengianti. Slegianti. Tarsi čia būtų palaidota pati Mirtis.

Istorijos šluota nušlavė gražiausią Europoje karalių miestą ir visą vokišku pedantizmu išpuoselėtą kraštą. Atpildas? Už kruviną karingų kariūnų kičą?

Mirtimi užnuodytų griuvėsių albumą „Rytų Prūsija“ (Kitas takas. Klaipėda, 2012) galima pavadinti 1999 m. iš gyvenimo pasitraukusio Raimundo Urbono kūrybiniu antkapiu. O jis galėjo tapti džiugia ilgai brandintų meninių išsipildymų švente, ryškiu žybtelėjimu lietuviškos fotografijos orbitoje. Tik Lemtis kažkodėl viską sudėliojo savaip.

1987 m. pradėjęs fotografuoti dabartinėje Kaliningrado srityje, po penkerių metų sukauptą medžiagą pasiūlė Berlyno leidyklai Siedler Verlag. Pasirašius tais laikais pelningą sutartį kelionės po karo sunaikintą kraštą tapo bent jau finansiškai stabilesnės. Bet avarijoje sudaužytas automobilis buvo tarsi artėjančių nesėkmių pranašas. Maketavimui atrinkus nuotraukas, netikėtai bankrutavo leidykla. Dėl įvairių nesusiderinimų dingo visi negatyvai (dabartiniame albume – išlikusių autorinių atspaudų reprodukcijos). Tiesiog neįtikėtina, bet, matyt, socializmo dešimtmečiai sugriovė ir vokiško tvarkingumo citadelę.

Fotografą užgulė nesibaigiantys nepritekliai ir tamsėjanti neviltis. Įvadiniame Nidos Gaidauskienės „Rytų Prūsijos“ straipsnyje šmėsteli grėsmingesnės kondicijos žodis – depresija. O toliau – teisminės ekspertizės stilių primenantis sakinys: „1999 m. gruodį siautusio uragano Anatolijus metu R. Urbonas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo.“ Rado nuskendusį Danės upėje.

R. Urbonui buvo paskirti tik 36 metai. Tiek, kiek fotojuostelėje tilpdavo kadrų. Išfotografuotąją pakeisti nauja nebuvo lemta. Šį taiklų pastebėjimą menotyrininkas Ignas Kazakevičius perkėlė į drauge su artimiausiu Raimundo bendražygiu Remigijumi Treigiu parengtą puošnų leidinį „36 kadrai“ (2009 m.), kuriame visą fotografo kūrybą originaliai sukadravo į įžvalgiais tekstais palydimus 36 skyrius. Buitiniai interjero fragmentai, diptikai, torsai, savitai permąstyti natiurmortai, peizažai, daiktų portretai, žaismingi formalistiniai ieškojimai, ir viskas apgaubta „ironiška nihilistine stilistika“ (Margarita Matulytė). Nepamirštamą įspūdį ir nuostabą mano atmintin užrašė R. Urbono fotografavimo pradžioje sukurtas stilingai paspalvintas hipių ciklas – netikėtai stipri ir viltinga būsimos kūrybos uvertiūra. Akivaizdu, kad autorius iš karto prisišliejo prie tuo metu Lietuvoje besiformuojančios „nuobodulio estetikos“, tapo ištikimu jos puoselėtoju.

„Rytų Prūsijos“ albume nuobodulio apnašų nėra. Gal dokumentinis / informacinis sumanymo stilius diktavo savo reikalavimus ir neleido nukrypti į paspalvintus meninių klaidžiojimų neapibrėžtumus. Teko profesionaliai suvaldyti savo matymą, pajausti ne fragmento ar detalės, o visumos esmę ir svarbą.

Rytprūsių kraštovaizdžius suvokiame plačiau, negu matome. Griuvėsius mąstome su šimtmečiais apdulkėjusios istorijos nostalgija, su paskutinio Mažosios Lietuvos romantinio herojaus Herkaus Manto legenda. Tam pritaria ir I. Kazakevičius: „Ko mes ten ieškome? Garbingos praeities nuodėgulių? Karžygiško laisvės mito?“

Tik romantinį švytėjimą užgožia realistinis suniokotos žemės skaudėjimas. Savotiškai apibendrintą svetimšalių užkariautojų kasdienybės nykumą R. Urbonas nufotografavo Frydlande: kieme ant vielos suvertos džiūsta žuvys (rusų mėgstamiausia užkanda – vobla) ir tvyro nugara sėdinčio žilagalvio vyriškio bei dviejų mergaičių tylėjimas. Čia M. Matulytės pastebėtą „nihilistinę stilistiką“ kūrė ne fotografas, o gyvenimas. Kitą socialinio skambumo gyvenimo kūrinį matome Kaimėje, kur tarp trijų keistų mažaračių vežimaičių (gal vokiškų) savo rūpesčiais nešina žingsniuoja dabartinė griuvėsių kultūros vartotoja.

Važiuodamas pas Donelaitį į Tolminkiemį ir kiekvienoje gyvenvietėje matydamas standartinius nedidukus leninus su kepure ar be jos, komunizmo kryptį rodančia ranka, pasišaipydavau iš tos privalomos parodomosios meilės amžiams atėjusiam tautų vadui. O dabar, žvelgdamas į R. Urbono nufotografuotuosius stabukus, nustembu, kaip pasikeitė mano vertinimas. Žlugusi sovietinė pompastika virto unikalia egzotika. Kiek jos galėjau įamžinti... Dabar turėčiau nuosavą Grūtą.

Savotišką egzotiką skleidžia albume pateikiami trikalbiai vietovardžiai. Vokiški artimesni lietuviškiems. O gal prūsiškiems? Neieškojau senųjų istorinių šaknų, kuri tauta kurią gerbė, išsaugodama į žemę įaugusius pavadinimus, tik pasidžiaugiau skambiu lietuviškųjų prasmingumu. Skaičiau tarsi tobulai nugludintą gražių vietovardžių poemą: Lazdynai – Lasdienen, Kaukėnai – Kaukehmen, Rasytė – Rossitten, Didlaukiai – Didlacken, Mielkiemis – Mehlkehmen, Narkyčiai – Norkitten, Udravangis – Uderwangen, Pabėtai – Pobethen...

Jūs klausiate, kodėl apžvalgininkas nubraukė dabartinius rusiškuosius? Todėl, kad jie šitame krašte akivaizdūs svetimkūniai. Perkrikštytojų kūrybingumas apsiribojo primityviais politiniais trafaretais: Vėluva – Znamensk, Lazdynai – Krasnoznamensk, Tilžė – Sovietsk, Alna – Družba, Pavundė – Chrabrovo, Tepliuva – Gvardeisk... Yra ir gamtinių siužetų: Pustininkai – Zalivoje, Arnava – Rodniki, Darkiemis – Ozersk, Apušvangis – Tišino, Balga – Vesioloje... Nugalėtojų neapykantos evangelijoje tikriausiai užrašyta, kad norint visiškai sunaikinti priešus privaloma pakeisti ir vietovardžius. Tokios neapskundžiamos karo taisyklės.

Nežinau, kaip R. Urbonas priimdavo tuos rusicizmus, bet ant nuotraukų rašydavo tik senąjį lietuvišką pavadinimą. Tikriausiai pataikaudamas vokiečių ilgesio turistams ir už atspaudą norėdamas gauti ilgesnę markę, pridėdavo ir vokiškąjį. Albume leidėjai pateikė fotografo naudotą smulkų karinį 1939 m. žemėlapį, kuriame fotografas raudonu pieštuku žymėjosi savo kelionių maršrutus. Įspūdingas kelių kraujagyslėmis išraižytas senosios Prūsijos vietovardžių labirintas.

Daugelį sykių drauge su R. Urbonu tais labirintais keliavęs R. Treigys pastebi, kad Raimundas tiesiog fanatiškai mylėjo Prūsiją, žuvęs tolimos praeities pasaulis sutapo su jo vidiniu pasauliu. Gal netgi jo genuose buvo užrašyta mistinė trauka tam kraštui, tarsi skausmingas sugrįžimas į prarastus namus. Galbūt todėl ir pajaučiame autoriaus dvasios atspindį dokumentuojamoje tikrovėje. Tiesa, R. Treigys pastebėjo, kad subtilus paties fotografo padarytų atspaudų švytėjimas albume pražuvo.

Kažkuris iš bendražygių R. Urboną pelnytai pakylėjo iki istorijos fotometraštininko: „Raimis – tarsi Karaliaučiaus Buračas.“ O Rolandas Rastauskas elegantiškai apibendrino: „Jis buvo ryškus, bet jo ryškumą reikėjo pastebėti.“

O Laikas visada pastabesnis už žmogų.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės