Tekstai
Rūta Šatalovaitė. Interviu su Aleksandru Gliadelovu

Dokumentikos atstovas ukrainietis Aleksandr Gliadelov kovo 21 d. Kauno fotgrafijos galerijoje pristatė parodą „Nevolia“ („Nelaisvė “). Nuo 2001-ųjų autorius šią seriją kūrė įkalinimo įstaigose Rusijoje, Ukrainoje, Padnestrėje, Kirgizijoje ir Kazachstane. Susitikti susitarėme galerijoje ir nuo sienų žvelgiant „Nevolia“ istorijos herojams, pasišnekėjome apie planus, fotografiją ir buvimą savimi.


Aleksandr Glyadyelov (UA) “Gatvės vaikai”

7 metus dirbote fotožurnalistikoje, kodėl nusprendėte palikti šią sritį?

Palikau fotožurnalistiką 1996-aisiais, nes niekuomet nebuvau patenkintas spaudos foto-istorijos rėmais. Fotografo darbas dienraščiuose Ukrainoje tuomet nebuvo toks apie kokį svajojau, svarbiausia buvo viską atlikti laiku, nepaisant kokybės, tiesa, ne daug kas pasikeitė. Sunkiai susidorodavau su nustatytais terminais, atrodė, jog dar galėčiau plėtoti temą, grįžti į tam tikras vietas keliskart, o periodinei spaudai tai neaktualu: viena antraštė keičia kitą, o nauja savaitė ateina su nauja istorija.  Didelės drąsos ir ryžto tam nereikėjo, daug ryžtingesnis turėjau būti 1989-aisiais, kai būdamas inžinieriumi nusprendžiau pasukti į fotografiją.

Taigi be redaktoriaus dirbate nuo 1996-ųjų, tuomet pradėjote ir istoriją apie benamius vaikus - „Spare“, kuri tęsiasi iki šiol...

Taip, istorija tęsiasi iki šių dienų, tačiau projektas jau ne tik apie benamius vaikus, tai peraugo į projektą apie problemas, kurios persekioja mažuosius : ligas, netektis. Keičiasi institucijos, organizacijos su kuriomis dirbu, vaikai ir bėdos, tačiau istorija turbūt apie tą patį.

Ar sudėtinga buvo per daugiau nei 15 kūrybos metų išlikti savimi?

Tikrai ne, tai niekuomet nebūna lengva ir ne tik man. Mačiau kaip bėgant laikui pradėjo blaškytis bičiuliai, bet visgi dauguma išlikome ištikimi sau. Turiu savo stilių, vizualinę kalbą kurią pasitelkęs pasakoju istoriją ir taip bus visada. Net į sudėtingiausias misijas, pavojingas karines zonas keliauju nešinas analogine fotografijos technika, manęs neįtakojo skaitmeninis amžius. Ir temas renkuosi kliaudamasis tais pačiais vidiniais standartais.

Daug metų dirbate su sudėtingomis situacijomis ir skaudžiomis socialinėmis problemomis, kaip pavyksta rasti kelią iš moralinių labirintų, atgauti vidinę pusiausvyrą?

Nieko ypatingo: jokių stebuklingų piliulių, jokių psichologų ir jogos. Situacijų pasitaiko įvairių, bet visuomet randu išeitį ir žinau kaip elgtis. Ne sykį ir ne du esu važiavęs į pavojingas karo zonas ne kaip fotografas, o kaip humanitarinis darbuotojas, tai padeda palaikyti vidinį balansą.

Kurdamas istoriją betarpiškai priartėjate prie herojų, įgyjate pasitikėjimą, tačiau nuotraukos siužete apie jos autorių nėra nei užuominos. Kaip būdamas taip arti, vistiek gebate išlikti nematomu?

Dažnai tai tampa svarbiausia mano vedamų kūrybinių dirbtuvių tema ir tai tikrai vienas pagrindinių  įgūdžių norint kurti socialinę-dokumentinę fotografiją. Išmokti to beveik neįmanoma, tai labai asmeniška ir individualu, tarsi turėtų glūdėti tavyje. Didelė dalis pasakojamos dokumentinės istorijos yra pasakotojo vertybių ir asmenybės refleksija, tavo nuotraukos esi tu pats. Žmonės gyvenantys tamsiojoje pasaulio pusėje labai gerai tą asmenybę perpranta, dažniausiai jau pirmą kartą susitikus viskas būna aišku, tiek herojui, tiek man.

Pamenu, kartą Odesos viešbutyje, kuriame gyveno mano bičiuliai fotografai ir kuriame labai kruopščiai tikrindavo įeinančiųjų ir išeinančių dokumentus sugebėjau praeiti pro apsaugą su trimis dideliais lagaminais foto-technikos. Draugai juokėsi, kad man net nebereikia stengtis, kad niekas nepastebėtų. Juk ir meistras H.C. Bresson yra pasakęs, kad galima pradėti mokytis būti nematomu kai esi pilname lifte žmonių.

Ilgai ir nuosekliai dirbdamas su socialiniu projektu tikite, kad prisidedate prie problemos sprendimo?

Na, aš nesu toks idealistas, bet tikiu, kad fotografija yra įrankis, kuriuo galima keisti visuomenę. Pamenu, kai Ukrainoje  surengiau parodą apie benamius vaikus, beveik metus po to nerimo visos informacinės priemonės : buvo publikuojami straipsniai su baisia  statistika, vyko diskusijos, debatai televizijoje. Žmonės į tai atkreipė dėmėsi, ėmėsi priemonių spręsti situaciją.

Panaši istorija pasikartojo ir su AIDS epidemijos projektu: 2000-aisias išleidau fotografijos albumą:  20 istorijų apie infekuotus žmones. Tai keičia ksenofobijos mastus, žmonių požiūrį į infekuotuosius, juk tarp sergančiųjų yra vaikų, kurie eina į mokyklas. Knyga padėjo kovoti prieš visuomenėje nusistovėjusias socialines stigmas.

Kaip manote, kokią vietą šiandieniniame vaizdų pasaulyje užima dokumentinė fotografija?

Metęs akmenį dabar kliudysi mažiausiai tris fotografus, bet mano nuomone, su skaitmenine fotografija ir išaugusiu fotografijos prestižu, gerų fotografų skaičius nepadidėjo.  Tai, kad medija lengvai prieinama, nereiškia, kad ji kūrybiškai įvaldyta. Šiuolaikinės fotografijos taip pat vertinti neskubu, reiktų bent šiokios tokios laiko distancijos. Dabar suvokiame vertę tokių autorių kaip Boris Mikhailov, Roman Pyatkovka

Pats dokumentikos žanras vienu laikmečiu yra labiau pastebimas, kitu mažiau, tačiau tokia fotografija visuomet bus aktuali. Istorija juk sukasi ratu, o pirmoji nuotrauka užfiksuota 1826-aisiais buvo dokumentinis kadras : vaizdas pro langą, peizažas.

Kaip vertinate lietuvišką fotografijos mokyklą?

Joseph Brodsky rašė : ,,It is one thing,/ no doubt, to christen a nation, / but to bear a cross is quite a different matter.”  Taigi pakrikštyti tautą yra viena, tačiau išlaikyti jos tikėjimą daug sunkesnė užduotis, tikiuosi, kad ateinančios kūrėjų kartos puoselės aukštus fotomeno standartus, kuriuos padiktavo garsūs lietuvių fotografai.

Kas toliau, kokie jūsų ateities planai?

Ką tik baigiau vieną didelį etapą: projektą apie AIDS epidemiją Ukrainoje. Dabar dirbu su projekto sklaida, visgi tai 15-kos metų nuotraukos, noriu jas kaip įmanoma plačiau pristatyti šalyje.

Ačiū.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės