Tekstai
Valdas Gedgaudas. G taško paieškos

2013-02-06

(„Valentinas vienas“, komedija, VšĮ „Tauras Kino Namai“–UAB „LiTl Baz“, Lietuva, 97 min., platintojas UAB „Acme Film“)

Dabar sunku ir beprisiminti, kokie vėjai į Lietuvą atpūtė Valentino dieną, kuri minima vasario 14-ąją. Bent jau sovietmečiu jokių Valentino dienų, jokios masinės psichozės ar ekstazės šia proga viešojoje erdvėje nebūdavo (pakako ir tarptautinės moters dienos – kovo 8-osios) – tad, reikia manyti, jog ši įsimylėjėlių šventė tautiečių sąmonėje pamažėle įsitvirtino Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dvelktelėjus laisvės vėjui iš Vakarų.

Iš prisiekusių tėvynės gynėjų, radikaliųjų patriotų pusės kažkada būta net nuogąstavimų, kad Valentino diena savo fejerverkais ir užmoju, mielomis spurdančiomis širdutėmis pūkuotų meškiukų, šunyčių ir visokių kitokių gyvūnų priekinėse ir užpakalinėse letenėlėse, įvairiomis reklaminėmis ir rinkodarinėmis akcijomis užgoš net Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją.

Bet ilgainiui ginčai aprimo, viskas išsigrynino – kas turi su kuo ir už ką, kam labai jau rūpi, tas ir švenčia tą Valentino dieną, o kam labiau prie dūšios laisvės klausimai – pasičiupęs iš sandėliuko trispalvę drožia į mitingą ir traukia „Tautinę giesmę“ arba, reikalui esant, paskanduoja – „Lietuva! Lietuva!“. O jeigu aplinkybės prispiria, t.y. aktualijos spaudžia, išzvimbia ir kokį konkretesnį klyksmą dėl teisinio imuniteto atėmimo kokiam nors galimai prisidirbusiam seimūnui ar ritualinį-šparaginį kreipimąsi dėl kažkada tariamai arba tikrai tvirkintos mergaitės, pavyzdžiui.

Šiaip jau, plačiausia prasme, Valentino diena – įsimylėjusių, mylinčių žmonių šventė. Arba, tarkim, beįsimylinčių, jaučiančių vienas kitam stiprėjančią, galbūt į kažką rimtesnio peraugančią (peraugsiančią) simpatiją.

Tačiau vasario 8 dieną Lietuvos kino teatruose startuojančios komedijos „Valentinas vienas“ kūrėjams – režisieriams Editai Kabaraitei, Ričardui Marcinkui, Simonui Aškelavičiui, Donatui Ulvydui ir prodiuseriui Žilvinui Naujokui viskas atrodo šiek tiek kitaip.

Jiems Valentino diena – ne tiek mylinčiųjų, kiek besimylinčiųjų, atsitiktinių ar pusiau atsitiktinių lytinių santykių ir partnerių beieškančiųjų šventė, bakchanalija, paradas, siautulys.

Filmo kūrėjų požiūriu, svarbiausia šios šventės dalis neišvengiamai privalo vykti lovoje. Prieš tai, be abejo, gali būti šiek tiek maisto ar vyno. Bet nebūtinai. Svarbiausia, kaip sako Agnės Grudytės vaidinama partnerė Manto Jankavičiaus herojui (jiedu tiesiog „geriausi draugai“): „Tau reikia pasidulkint! Tau reikia nuleist! Nedelsiant! Aš tau pačiulpsiu!“.

Ir prasideda. Atsiprašau už leksiką, bet keturios poros (jau minėti „geriausi draugai“ A. Grudytė ir M. Jankavičius, „ex pora“ – Darius Gumauskas ir Vaida Butytė, „nuobodi pora“ – Giedrius Savickas ir Gabija Ryškuvienė, „nakties nuotykio“ pora – Leonardas Pobedonoscevas ir Justė Zinkevičiūtė) simultaniškai dulkinasi, nuleidinėja, laižo, čiulpia.

Taip sakant, stropiai, programiškai kopuliuojasi. Juk Valentino diena vis dėlto, o ne šiaip koks nors murzinas, nususęs eilinis šiokiadienis!.. Nors ne visiems ir ne viskas iš karto pavyksta. Pavyzdžiui, M. Jankavičiaus personažui nestovi, tad prisireikia stimuliacijos rankomis (bendras planas iš viršaus, herojus visu ūgiu po stilingu užklotu vargsta dailioje lovoje alkanai laukiančiai partnerei nuobodžiaujant šalia).

Kaip jau sakyta, svarbiausia – pastangos. „Būk tikras vyras – būk nežabotas Valentinas!“, - rėžia nebe pirmos jaunystės G. Ryškuvienės vaidinama žmona savo jau žilstelėjusiam, šiek tiek užguitam, bet simpatiškam G. Savicko vyrui, kuris nori miego ir tikrai nedega aistra užsiimti meilės žaidimais, bet liūdnai supranta, kad nieko nepadarysi – jeigu jau reikia – tai reikia.

Žmonos įtikintas, kad seksualiniuose santykiuose, vasario 14-osios pratimėliuose būtina ieškoti naujovių, jis netgi priverstas sutikti susikeisti vaidmenimis – t.y. jo žmonai prisisegus dirbtinį-prijuostinį falą tapti buitiniu-pižaminiu analiniu objektu, kuris labai jau nenoromis, bet vis dėlto priverstas leistis į savojo G taško paieškas.

Graudžiai iškalbinga aktoriaus veido išraiška vienareikšmiškai sufleruoja, kad tos paieškos nėra labai jau malonios ir galbūt netgi ganėtinai skausmingos, ypač kai baigiasi ant žmonos dubens prisegto dirbtinio-prijuostinio falo batareikės.

Beje, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ta, neva, „nuobodžioji“ G. Ryškuvienės ir G. Savicko sutuoktinių pora filme „Valentinas vienas“ – įdomiausia. Jiedu bent jau apie šį bei tą pasišneka, standartinei dviejų, gyvenimo rutinos prigesintų sutuoktinių situacijai suteikia šiek tiek, kiek įmanoma duotose aplinkybėse, žmogiškų, absurdiškų, komiškų spalvų.

Apie kitas tris poras to nepasakysi. Scenarinė-režisiūrinė ar emocinių santykių smegduobė dažniausiai įveikiama tuo pačiu vieninteliu laužtuviniu būdu, staigiu primityviu šuoliu, vienu ypu – t.y. labai paprastu kontroliniu klausimu nebelabai žinančiam kuo užsiimti partneriui: „Apie ką galvoji?..“. O galvojama, deja, vis apie tą patį – apie antrą galą.

Jeigu, tarkim, L. Pobedonoscevo personažas ir bando kažką nerišlaus pasakyti, na, tiksliau tariant, pabandyti pasakyti savo Valentino dienos vakaro gražuolei, J. Zinkevičiūtės Janinai, save kažkodėl pristatančiai Mia, tai jinai jį nutraukia, nutildo patikindama, kad pasikalbėti bus galima ir po to.

O apie ką po to bekalbėti?.. Nebent apie 57-ias bendradarbes, su kuriomis jau permiegota. Ir malšinant juokingą troškulį labai rimtai, bet baisiai tragikomiškai užsiversti „Vytauto“ buteliuką („Vytautas“ – vienas iš filmo rėmėjų).

Dar galima aptarti orgazmo ir kokybiško sekso problemas ir paklausti, ar Mia (t.y. Janina) kartais neserga vaginos uždegimu, nes kažkodėl neapdairiai mylėtasi be prezervatyvo. Na, dar, pasirodo, įmanoma pasakyti keistos, turbūt aukščiausios rūšies komplimentą savojo „nakties nuotykio“ sugulovei: „Tavo šikna yra tikras šiknadevras!“.

Čia jau būtų galima paantrinti L. Pobedonoscevo herojui tariant, jog „Valentinas vienas“ – išties nepakartojamas lietuviško komercinio kino šiknadevras.

O filmo vinis, neprilygstamojo Vytauto Šapranausko Valentinas – vienišas ir vienas pusamžis ginekologas, naujo modelio rusvu „Infiniti“ važinėja po gražiai snyguriuojantį panoraminį Vilnių, klausosi „M-1“, kur studijoje Aistis Mickevičius su Mindaugu Stasiuliu vaidindami tiesiog save tarytum truputėlį drovėdamiesi nešvankiai blevyzgoja ragindami tautiečius be jokių apribojimų ir įsipareigojimų tiesiog išdrįsti ir pabandyti (gal pavyks?..), užsuka užkąsti į „Čili Picą“, pavėluotai skambinėja savo buvusioms meilužėms, kurios tą vakarą jau susiradusios savuosius sex-ex partnerius siunčia jį velniop arba paprasčiausiai neatsako, „numuša“ skambutį, galų gale, supykęs ant tąvakar nusigręžusio nuo jo neteisingo ir kvailo pasaulio net savo naujo modelio Iphone‘ą vaikiškai švysteli į pusnį...

Bet štai išsigelbėjimas!.. Vis dėlto – skambutis!.. Regis, ir V. Šapranausko Valentinas gaus viską, kas jam visada priklausydavo ir priklauso šią ypatingą dieną. Nubilda jis strimgalviais pas turbūt gana epizodinę senų dienų draugužę, pasirengęs išlieti širdį ir ne tik (sekant filmo stilistika tokią prielaidą daryti tiesiog privalu)...

Duris atidaro maždaug aštuntą mėnesį nėščia, gana buitinė vienatvės skersvėjo švelniai perkošta moteriškė (akt. Neringa Nekrašiūtė). Laiptinėje įvyksta trumpa scena be žodžių – tik stambus planas ir kiek patinusio V. Šapranausko veido mimikos adenoidinės konvulsijos.

Nors gal kiek ir pavargęs, bet pasielgia jis dragūniškai ir garbingai – buto slenksčio, šiukštu, neperžengia. Sunku man spręsti, nežinau, turiu tam tikrų problemų su humoru, bet turbūt tai yra labai labai juokinga.

O nejuokaujant galima pasakyti, kad komedijinis V. Šapranausko potencialas šiame filme absoliučiai neišnaudotas. Lyrinis autsaideris (kad ir ginekologas) tikrai nėra jo stiprioji pusė, jo amplua.

Jis puikiausiai galėtų darbuotis visomis reikiamomis ar pageidaujamomis kamasutrinėmis pozomis būdamas vienos iš keturių porų amantu ar primarijumi, o jo, Valentino dienos vakaro vienišiaus, nevykėlio vietą be didelių nuostolių filmui galėtų užimti, kad ir gražuolis M. Jankavičius, kuriam ir prie veido, ir prie stoto vairas, pica, vienatvė ir snaigės, ko gero, tiktų daug labiau.

Padykusios, seksualios ir, kaip skelbia filmo anonsai, kraują kaitinančios komedijos „Valentinas vienas“ kūrėjai pasaulį projektuoja kaip plačią, viliojančiai žiojinčią, gundančią šiknaskylę, kurioje, jų manymu, žiburiuoja magiškasis, stebuklingas ir išganingas, komercinis G taškas.

 „Tado Blindos“ atveju prodiuseriui Ž. Naujokui istoriniais stereotipais ir štampais – „gero žmogaus, špyga taukuota!“ vizualiniais ir verbaliniais frazeologizmais išmargintas legendos rimeikas, auksinės kaimo vaikio, svieto lygintojo subinės metafora puikiai suveikė – G taškas žiūrovų smegeninėse ir piniginėse buvo sėkmingai sužnybtas, papurtytas ir patampytas. Neblogai nubyrėjo.

Kaip bus šiuo atveju, ar „Valentinas vienas“ įtakos demografinę Lietuvos situaciją, bus daugmaž aišku per kitas Kalėdas, o galimos filmo „box office‘o“ perspektyvos, be abejo, bus žinomos daug anksčiau.

Kaip ten benutiktų, aišku tik viena, jeigu šį filmą lydės komercinė sėkmė, kitą vasarį neabejotinai sulauksime identiško ilgametražio klono, pavyzdžiui, „Valentinas 2“, kuriame, tikėkimės, režisierių bus bent jau perpus mažiau, o V. Šapranauskas turės ką veikti ir kur atsiskleisti ne tik kaip ginekologas, nuobodžiai tyrinėjantis nekantraujančios kuo greičiau į savojo Ženios guolį nusibelsti Daivos Jovaišienės vaidinamos personažės tarpkojį, bet kaip savo talento ir charizmos, savojo G taško komedijinės amplitudės vertas artistas.

Nuotraukos iš „Tauras Films“ archyvo

Kulturpolis.lt 

Atgal Komentarai 3

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės