Tekstai
Žalia šviesa kino džiunglėse (Valerija Lebedeva kalbina kino režisierę Kristiną Buožytę)

2013-02-01

Kino pasaulio sąlygos – gana atšiaurios, atvirumas naujokams – ribotas. Tad kiekvienas gautas apdovanojimas yra žingsnelis žiūrovo link. Labai svarbu, kad filmas galėtų kuo ilgiau gyvuoti, o šis ciklas labai trumpas: lietuviška juosta, negavusi apdovanojimų ir neparodyta užsienyje, keliaus į archyvą, kurio niekas nekapstys, kol ateis laikas istorinei retrospektyvai. Taip kalbėjo režisierė Kristina Buožytė, kurios naujausias darbas „Aurora“ tapo šių metų pradžios Lietuvos kino ekrano intriga.

Gimtajame mieste

Nacionaliniame kinematografe pastaraisiais metais nestingant aukščiausio laipsnio epitetų – pelningiausių, nustatytu laikotarpiu žiūrimiausių, tarusių naują arba nacionalinio kinematografo gerokai pamirštą žodį savo žanru filmų, – dar vieną įrašė „Aurora“: pirmoji lietuviška mokslinės fantastikos juosta bei meilės istorija viename.

Šis filmas Klaipėdą – beje, K.Buožytės gimtąjį miestą, – didžiausio publikos susidomėjimo metu apskritai galėjo aplenkti. Nepavykus sutarti su didžiausiu komercinių kino teatrų tinklu, kitų miestų gyventojai ėjo žiūrėti „Auroros“ į vadinamąjį nekomercinį kiną rodančias sales, o uostamiesčio žiūrovams būtų tekę laukti filmo DVD formatu.

Aiškiai turime problemų. Tiesa, žadama, kad jas išspręsti padės būsimasis kūrybinių industrijų inkubatorius senajame tabako fabrike, kuriame įsikurs ir techniškai pažangiai įrengta kino salė.
O kol kas laiku reagavęs Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ir naujoji jo kino programų koordinatorė Anelija Juškevičiūtė sausio 23–25 dienomis surengė tris „Auroros“ seansus. Žiūrovų skambučių ir išankstinių rezervacijų gausa paskatino organizuoti dar kelis papildomus.

Jaunos režisierės ši situacija nestebina. „Senieji kino teatrai Lietuvoje buvo masiškai uždarinėjami, susidarė dominuojančio komercinio tinklo monopolis. Tačiau turėtų būti ir kitų erdvių, kurios ne tik suteiktų žiūrovui kitokios kino produkcijos pasirinkimo galimybę, bet ir kviestų į kultūros renginius. Tokio formato kino centrai labai populiarūs Europoje: juk pamatęs filmą nesužinai apie jį visko, labai daug įdomių dalykų lieka už kadro, todėl susitikimai su kinematografininkais yra itin vertingi. Manau, kad šią sritį galima labai patraukliai išplėtoti, nors kol kas Lietuvoje jai skirta labai mažai dėmesio. Be abejonės, tai turi būti remiama, o finansuojant derėtų atkreipti dėmesį į techninį lygį – jeigu vadinamasis kitoks kinas rodomas prastos kokybės technika, žiūrovui lengva apibendrinti, kad jis tėra „nesąmonė“, nesigilinant į priežastis...“

Vaizduotė buhalterijoje

– Kristina, kad jau prakalbome apie praktinius dalykus – kaip, paprastai tariant, pradėti dirbti režisieriumi?
– Turėdamas scenarijaus sumanymą, kreipiesi į prodiuserį, kuris atsakingas už gamybą, rašo paraiškas gauti finansavimą. Būdų ieškoti lėšų yra daug, bet beveik visais atvejais savos šalies finansavimas yra privalomas, kad galėtum pajudėti iš mirties taško. Aišku, gali sulaukti prodiuserio iš kitos šalies dėmesio, bet tuomet jo valstybė ir bus pagrindinė filmo „kilmės“ šalis. Bet kuriuo atveju fondai suinteresuoti, kad šalys komunikuotų tarpusavyje ir plėtotų kooprodukcijas. Finansų paieška – ilgas procesas, paraiškų teikimo terminai yra skirtingi, tad vien šiam etapui gali tekti skirti maždaug metus.

– Tai – viena iš priežasčių, kodėl „Auroros“ kūrimo darbai užtruko ketverius?
– Ne tik. Šis filmas išskirtinis vizualiniais efektais, kuriems atlikti prireikė vienerių metų. Nufilmavome, sumontavome filmą ir atidavėme numatytas scenas specialiesiems efektams kurti. Bet visas laikas buvo panaudojamas pasiruošimui, todėl laukimo nebuvo.
Paprasčiau yra gauti visus pinigus iškart, bet filmai labai brangūs... Nenaudojant specialiųjų efektų, kaštai yra vienokie, su jais – kitokie. Taigi turi būti numatęs, kokią istoriją pasakosi ir kokia stilistika kalbėsi. Gali prisigalvoti, kad štai, skrisime į kosmosą, arba sumanyti istorinį epą, bet tokio sumanymo neįgyvendinsi.

– Kaip balanso tarp fantazijos ir išlaidų kalkuliavimo ieškota kuriant „Aurorą“?
– Rašydami scenarijų su bendraautoriumi Bruno Samperiu galvojome apie vizualiką. Numatėme, kad filmavimo lokacijos nebus high-tech, o realios ir pasiekiamos; iki kadrų skaičiaus išgryninome specialiųjų efektų poreikį. Juos kūrė lietuvių kompanija – trimatės grafikos ir efektų studija „Okta“ su Vitalijumi Žuku priešakyje, prisidedant Kanados, Latvijos ir Suomijos specialistams. Vieneri metai nėra labai didelis laikas tokiam darbui. Abstrakcijos scenai sukurti prireikė penkių mėnesių, ežero scena, kuri filme trunka dvi minutes, kurta keturis mėnesius. Be to, šie žmonės atsižvelgė į mūsų situaciją ir padarė daug daugiau, negu mes jiems už tai galėjome sumokėti.

Kodėl kuria ištvermingiausieji

– Apie kino sritį sudėtinga kalbėti kaip apie darbą, kuris apsimokėtų?
– Galima kurti komercinį kiną, taikantis į didžiąją auditorijos dalį. Tuomet įmanoma užsidirbti. Nors, tiesą sakant, skirstymas į „žiūrovišką“ ir arthauzinį kiną man atrodo gana komiškas. Visi filmai skirti didžiajam ekranui, visiems jiems reikalingos geros rodymo sąlygos: ne veltui režisierius praleidžia tris keturis mėnesius studijoje, atlikdamas galutinį montavimą. Nelegaliai parsisiuntęs filmą internetu pamatai gal 30 proc. pradinio sumanymo.
Dabar svarbiausia yra rinkodara ir reklama. Ir ne tik Holivude. Pavyzdžiui, naujasis nepriklausomo režisieriaus Behno Zeitlino filmas „Beasts Of The Southern Wild“ sukurtas už pusantro milijono JAV dolerių, o jo reklamai skirti net trys. Filmų yra tiek ir tiek, tad reikia labai daug investuoti, kad žinia apie tavąjį nueitų iki žiūrovo.

– Tavo gyvenimo būdas prašosi ir papildomos veiklos?
– Taip. Labai svajoju kada pragyventi vien iš kino kūrimo. Kitas variantas – vieną dieną apsispręsti jo nebekurti ir tiesiog išeiti dirbti... Kol užsiimu kinu, negaliu dirbti biure, renkuosi projektines veiklas, kurios neprirakintų manęs prie vietos ir truktų palyginti trumpai, kad galėčiau būti mobili: bendradarbiauju kuriant dokumentikos projektus, vedu mokymus ir t. t.
Dabar dar galiu tai daryti, bet kai įsibėgės naujas kino projektas, kai taps aišku dėl finansų, prasidės terminai, ir aš turėsiu užsiimti vien filmu. O po jo gamybos būnu visiškai išsekusi. Nufilmavus „Aurorą“ tris mėnesius jaučiausi tarsi ligonis, kuris nieko neturi ir net negali dirbti. O jeigu turi šeimą, vaikų – ką daryti tokiu atveju? Todėl pasakymas, kad kuria ištvermingiausieji, yra labai tikslus.

Istorijų pasakojimas

– Esi minėjusi, kad tau įdomiausia kino kūrimo dalis yra darbas filmavimo aikštelėje. Ar šitaip yra ir dabar?
– Iš tiesų dabar manau, kad kiekviena stadija yra žavi ir skirtinga. Kai rašai scenarijų, gyveni tik pačia istorija. Repeticijų metu vizija pradeda materializuotis, o filmavimo aikštelėje kinas tarsi gimsta antrą kartą. Kiekvienas etapas turi savų pliusų ir minusų. Bet visada malonu dirbti su aktoriais, kurie įkūnija tavo išgalvotus personažus. Užsimezga labai stiprus abipusis ryšys.

– Rašydama scenarijų, galvoji apie filme vaidinsiančius aktorius?
– Ne, tai vyksta vėliau.

– Kita vertus, ar yra aktorių, su kuriais labai norėtum padirbėti?
– Pragmatiškai žvelgiant, žvaigždė filme atveria daug durų ir fondų. Pakyla biudžetai, padaugėja rodymo galimybių ir žiūrovų. Tikiuosi, kad vieną dieną man tai pavyks. Tačiau tokiu atveju projektas negali būti lietuviškas – reikia eiti plačiau. O Lietuvoje dar daug su kuo nesu dirbusi, bet kiekviena istorija pati pareikalauja atlikėjų. Jeigu nori padirbėti su konkrečiu aktoriumi, tada turi rašyti scenarijų būtent jam, nes kitam jis gali netikti. Manęs dažnai klausia, ar dar dirbsiu su Gabija Ryškuviene (filmo „Kolekcionierė“ pagrindinio vaidmens atlikėja – aut. past.). Jeigu turėsiu tinkamą istoriją, tikrai taip.

– Istorijų turi sukaupusi daugiau?
– Tiesą sakant, nesijaučiu esanti scenaristė ir tai darau, nes esu priversta. Bandžiau ieškoti bendraautorių, su kuriais galėčiau dirbti kartu. Man ilgai nesisekė, kol kūrybinėse dirbtuvėse Prahoje susipažinau su Bruno, prancūzų audiovizualiniu menininku. Su juo dirbome kurdami „Kolekcionierę“ ir „Aurorą“. Veiklą tęsiame. Tačiau bet kuriuo atveju norėtųsi, kad dialogus rašytų žodį valdantis profesionalas. Labiau norėtume ne rašyti patys, o adaptuoti knygą. Tačiau tų, kurios atrodo išties įdomios, ekranizavimo teisės kainuoja labai brangiai, dar nesame ant to laiptelio... Mane, tarkime, labai domintų Džeimsas Balardas, tačiau tai neįkandama.
Atlikus tokią apžvalgą tampa aišku, jog reikės rašyti patiems. Šiuo metu dirbame su nauja istorija. Dar labai ankstyva stadija, bet stengsiuosi, kad kito filmo nereikėtų laukti ketverius metus.

Laurai ir namai

– Kino apdovanojimai – būtina režisieriaus darbo dalis, asmeniškai malonus veiklos atributas ar kitkas?
– Asmeniškai visada yra džiugu, kai tavo darbus pastebi. Kita vertus, tai labai svarbu ypač Lietuvai, kuri pasaulinėje kino rinkoje yra menkutė. Kinas – didelės džiunglės, kuriose kovojama dėl išlikimo. Kiekviena šalis nori prastumti savo produkciją. Sąlygos yra labai šaltos, niekas nenori tavęs įsileisti, ypač jeigu esi nežymus režisierius iš nežymios valstybės, kurio filme vaidina nežymūs aktoriai. Šalys pasiskirsčiusios, kas į kieno darbus kreipia dėmesį. Ir mes šiuo kultūrinės geografijos požiūriu esame lyg ir niekur. Tad apdovanojimas yra žingsnelis žiūrovo link...

– Esi klaipėdietė. Kas iš vaikystės ir ankstyvosios jaunystės įstrigo atmintyje?
– Pirmiausia videotekos, kuriose sukdavo filmus per VHS vaizdo magnetofonus. Dažnai nueidavome su tėčiu. Ryškūs prisiminimai susiję su mamos darbo vieta – ligonine. Įtaką kūrybiniams užmojams padarė jaunimo teatras „Aušra“ ir mimas Aleksas Mažonas, kurio pantomimos būrelį lankiau. Ir, žinoma, jūra. Vilniuje gyvenu jau dešimtmetį, bet man jis nėra namai, nors ten viskas pažįstama, turiu savo bičiulių ratą. Labiausiai Vilnius susijęs su darbu, mat ten nuvažiavau studijuoti, o vėliau pradėjau profesinę veiklą. Vis dažniau pagalvoju, kad norėčiau susikurti namus prie jūros, nes jos artumas – žymė visam gyvenimui.

Vizitinė kortelė

  • Gimė 1982 m. Klaipėdoje
  • Baigė Klaipėdos „Versmės“ vidurinę mokyklą.
  • Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo kino ir televizijos režisūros bakalauro bei magistro laipsnius. Stažavosi Švedijoje, Ispanijoje, dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse ir seminaruose Čekijoje, Latvijoje ir kitur.
  • Sukūrė keletą trumpametražių filmų. Už juostą „23 palata“ bei vasaros MEDIA studijoje Juodkrantėje metu sukurtus darbus „Fata morgana“ ir „Pakeisk plokštelę“ pelnė geriausios scenarijaus autorės ir režisierės apdovanojimus.
  • Filmas „Kolekcionierė“ pelnė „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias 2008-ųjų Lietuvos filmas, tais pačiais metais buvo apdovanotas už geriausią režisūrą festivalyje „Kinoshock“ Rusijoje. Iš viso ši juosta buvo parodyta 30-yje festivalių.
  • Filmas „Aurora“ pelnė 12 tarptautinių kino festivalių apdovanojimų, tarp jų – Karlovi Varų (Čekija), NIFFF (Šveicarijoje vykstantis fantastinių filmų festivalis) prizas už originalumą ir Europos filmų festivalio Paliče (Serbija) kritikų komisijos prizas. 47-ajame SITGES fantastinių filmų festivalyje Ispanijoje filmas „Aurora“ išrinktas geriausiu metų Europos fantastiniu filmu.
  • Gyvena Vilniuje.


Vytauto Petriko nuotr.

„Klaipėda“, 2013 m. sausio 31 d. / meno leidinys „Durys“, Nr. 1(211)

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės