Tekstai
Valdas Gedgaudas. Grikiais farširuotas bebras

(„Tyli naktis“, „Krukfilms“, Lietuva, 2013 m., 90 min., platintojas UAB „Meed Films“)

2013-01-22

Metalinis, spindintis puslitrinio termoso dydžio vibratorius skambant kompozitoriaus Mario Basanov aranžuotai chrestomatinei kalėdinei giesmei „Heilige Nacht“ tyliai dūzgdamas švelniai slysta Anos (akt. Valda Bičkutė) makšties sienelėmis – tai latvių kilmės lietuvių režisieriaus Mario Martinsono (turbūt galima ir taip pasakyti, juolab, kad prieš tai buvo Lietuvoje pagaminti, jo režisuoti „Nereikalingi žmonės“ (2008 m.) ir „Amaya“(2010 m.) ilgametražio vaidybinio filmo „Tyli naktis“ pradžia – Kūčių vakaro introdukcija. Pribloškiantis prologas – Leonardo Pobedonoscevo vaidinamas Tomas tol ragina žmoną paskubėti, kol, galop, neapsikentęs atjungia, užsuka vandenį, svetainėje spygaujant nekantraujantiems išvykti vaikams.

Galiausiai visi susėdę mašinon pajuda uošvijon, bet „kas gi čia taip smirda?..“, - susinervinęs klausia Tomas. Ogi, nesunku numanyti, kodėl dvokia neplautos žmonos Anos rankos. Tenka grįžti, patikrinti ar tikrai teisingai ir tvarkingai užsuktas vanduo, pagaliau, normaliai apsiprausti.

Dvokiančių rankų motyvas suskamba ir tėvų namuose – muilo bei vandens pritrūksta ir stipriai išgeriantį hiperseksualų homofobišką psichopatą vaidinančiam uošviui Ričardui (akt. Kostas Smoriginas), kuriam kliūva daug kas, pavyzdžiui, gėjų ir masonų projektas – Europos sąjunga, pyderų paradai, plokštainis ir didžkukuliai, kurie, jo giliu įsitikinimu, kaip dabar, taip ir visados,  nuo amžių amžinųjų turėtų būti vadinami kugeliu ir cepelinais.

Nesveikuojantis vojeristas tas K. Smorigino Ričardas, pasičiupęs iš senovinio sekretero veidrodžio šukę, kartas nuo karto sukniumba po tualeto ar sūnaus miegamojo grindimis, tikėdamasis išvysti šį bei tą pikantiško. Ir pagaliau smalsumas jį netikėčiausiu būdu pražudo – išvysta jis tai, apie ką niekuomet nesvajojo ir nė klaikiausiame sapne nesapnavo – širdies smūgio trenktas atsiduria ligoninėje. Bet apie tai vėliau.

„Kuo tu tiki Kristumi ar horoskopais?“, - padauginęs brendžio prie šventinio stalo pranašiškai-patriarchališkai klausia jis tradicines šeimos vertybes besistengiančios puoselėti neįgalios, vaikštynės pagalba judančios žmonos Nijolės (akt. Dalia Storyk). O žmona irgi nepėsčia – į Kūčių vakarienę pasikviečia buvusią Ričardo vamp stiliaus meilužę Elvyrą (akt. Viktorija Kuodytė).

Prieš daugelį metų, gilioje jaunystėje jie sėkmingai propagavo seksą trise – t.y. Ričardas su Elvyra mylėdavosi žmonos Nijolės akivaizdoje. Galbūt todėl dabar jie, atsieit, – geriausi bičiuliai, neskubriai pjaustantys salotas, stebeilijantys į kriauklėje spurdantį leisgyvį karpį, draugiškai besiruošiantys Kalėdų vakarienei.

O V. Bičkutės Anai – šita Kalėdų vakarienė labai jau nemiela. Bevelytų ji su vyru ir vaikais verčiau pabūt namie, išeit į miestą papramogaut, pavyzdžiui. Galbūt dėl to, kad ji kažkada keletą metų mylėjosi su savo uošviu – K. Smorigino Ričardu. Vyras Tomas jos, neva, nebepatenkindavo, tekdavo jai persirengti vyriškais drabužiais ir su savo brangiausiuoju santykiauti anališkai, tad uošvis skubiai ėmėsi taisyti padėtį. Ir uoliai, su užsidegimu ją taisė, netgi filmuodamas intymias judviejų meilės scenas, kurias Kūčių vakarą per atsitiktinumą paviešina Tomo draugas gėjus Karolis (akt. Gytis Ivanauskas).

V. Bičkutės Ana – stačiai šiuolaikinė Ana Karenina (arba įmetėjusi Lolita), tik vronskių čia ne vienas, o bent keli. Be jau minėto uošvio Ričardo ji suspėdavo mylėtis ir su geriausiu savo vyro draugu Ernestu (akt. Vytautas Rumšas jaunesnysis), kuris mašinoje mėgdavo „baigt jai į burną degant raudonam šviesoforo signalui“.

Todėl apnikta keisto kalėdinio revanšizmo, susinervinusi dėl prastu kampu pasvirusio Kūčių vakaro ji šantažuoja Ernestą priversdama jį jos akivaizdoje absurdiškai onanizuotis, o jeigu šis nesutiks – grasina persipjauti venas. Tikra teroristė. Šachidė tautinė.

V. Rumšo jaunesniojo Ernestas, nenorėdamas komplikuoti ir taip jau įtemptos situacijos, stropiai atlieka, ką palieptas, bet venas V. Bičkutės Ana viešajame tualete vis vien persipjauna. Dėl viso pikto, matyt.

Bet jeigu yra Karenina, vronskiai, turi būt ir traukinys. O traukinys – t.y. V. Kuodytės Elvyra atvinguriuoja paskui Aną į tualetą, visą išsikruvinusią parsitempia ją namo ir... švelniai, bet ryžtingai išprievartauja. Pasirodo, čia ne paprastas, o biseksualus traukinys.

Į V. Bičkutės klausimą – „kodėl taip padarei?“, V. Kuodytės Elvyra-traukinys atšauna paprastai: „Nes pati norėjai!“. Ką gi, traukiniai visada geriau žino, ko nori venas besipjaustantys jų keleiviai.

O kaip jaučiasi L. Pobedonoscevo Tomas jo žmonai taip sunkiai vargstant šioje seksodraminių ašarų pakalnėje?.. Ogi puikiai. Mėgaujasi jis vyriškos meilės malonumais su savo draugeliu G. Ivanausko Karoliu, pasvajoja apie gėjišką santuoką, buriasi ateitį iš savo spermos tirščių patetiškai rėždamas: „Sėkla kvepia gyvenimu!“.

Prityrusiam vojeristui K. Smorigino Ričardui eilinįkart su veidrodžio šuke sukniubusiam prie miegamojo durų, ir besitikinčiam išvysti šį bei tą heteroseksualaus, šitos sūnaus evoliucijos ir ištarmės baigiasi apopleksija. Su šia didvyriška, ritualine prisiekusio homofobo mirtimi tylią, šventą Kalėdų naktį ir galima būtų padėti tašką.

Tiesa, jei filmas prasidėjo drastiška masturbacijos scena, tai baigiasi jis, tarkime, gana šventvagiška, liturgine visus filmo herojus, atsieit, suvienijančia „Tėve mūsų“ malda ir, neva, sakrališkai laužiamomis plotkelėmis. Tik linkėjimų nesigirdi. Gal ir gerai, nes plotkelė, kaip jau ten bežvelgsi, su nešvankybėm nedera. Nebyli tokia ta M. Martinsono suorganizuota paskutinė vakarienė. Ir judų ten ne vienas, o visas jų tuntas – knibžda, aistrinasi, skersakiuoja vienas į kitą.

M. Martinsono „Tyli naktis“ – ydų, iškrypimų, melo, moralinio reliatyvizmo, etinio nuopolio enciklopedija. Filmo žanrą nusakyti sunku: kas tai – drama, melodrama, erotinis trileris, komedija?..

Turbūt visko po truputį, stengiantis pataikyti į to, taip vadinamo vidutinio statistinio žiūrovo saulės rezginį – smulkios, forsuotos, kekšiškos, operetinės aistros, neturėjimas ką pasakyt, slepiamas po primityviomis-deklaratyviomis asmeninėmis nuoskaudomis, šventiniais skurdžios buities vaizdeliais, banalios ištarmės („kiekvienas privalo atleisti vienas kitam – tai valo žmogų“, „veidrodis be šukės neša nelaimę“, „tiesa gali atnešt palengvėjimą“), nuolatinis emocinis porno, šeimyninis portretas laikraštiniame-buduariniame interjere (pagrindinis filmo rėmėjas – dienraštis „Lietuvos rytas“).

Akivaizdu, kad bandyta kurti komercinį, finansiškai atsipirksiantį filmą. Bet nejaugi tie potencialūs žiūrovai filmo autorių laikomi tokiais jau bukagalviais, neišsiauklėjusiais, durnais dalmantinais (atsiprašau šios veislės šunų mylėtojų, tai tik palyginimas), kuriuos galima tikėtis papenėti tokiu raibu papjė mašė sintetiniu mišiniu.

Iš esmės, „Tyli naktis“ – televizinio serialo formato surogatas, tik šiuo atveju, pavyzdžiui, 33 potencialios serijos sutrauktos, sugrūstos į 90 ekraninio laiko minučių ir pateikiamos kaip solidus, rimtas autorinis kinas.

Tarkim, jeigu M. Martinsonas iš „Tylios nakties“ būtų apsisprendęs daryti juodąją komediją – tai jau būtų šioks toks sprendimas. Pagal esamos medžiagos charakterį, faktūrą – labiausiai tikėtinas, lyg ir labiausiai tinkamas. Bet, deja, jis reikalautų visai kito lygio aktorinių darbų, režisūrinės išmonės, scenarinių šuolių. Meistrystės, tiesą sakant. Tai turėtų būti visai kitos meninės kategorijos kūrybinis produktas, galbūt šiek tiek artimas Woody Allen‘o režisūrinei stilistikai.

Dabar gi, „Tyli naktis“ – tarsi tas K. Smorigino Ričardo užstalėje pusiau juokais, pusiau rimtai įvardijamas „lietuviškiausias“ tautinis patiekalas – grikiais farširuotas bebras. Ar yra kas tokio ragavęs?.. Ar norėtų?.. 

Pabandžius – labai jau šiaip sau. Grikši tarp dantų, pusžalis, be prieskonių, reikiamai nepamarinuotas. Ir uodega tokia jau kieta ir mažumėlę plaukuota. Bet egzotikos mėgėjams – kodėl gi nepabandžius, kad žinotų per kiek šviesmečių tas bebras nutolęs nuo gero tradicinio kugelio ar tarkuotų bulvių cepelinų su spirgučiais.

Neveltui M. Martinsonas prisipažino „Tylią naktį“ sukūręs per aštuonias su puse dienos. Be abejo, šitaip bylodamas jis greičiausiai norėjo pademonstruoti nežabotas savo kūrybines galias. Šaunuolis.

Kita vertus, ar tai trūkumas ar privalumas?.. Gal tiesiog žiauri tikrovė. Bėda ta, kad sukūrimo laikas neturi jokios reikšmės, jei kūrinys geras, pavykęs. Į vietos, būdo, laiko aplinkybių visumą pradedama gilintis dažniausiai tada, kai darbas nenusisekęs.

Šiuo atveju aštuonios su puse dienos – mažoka. Nors, kita vertus, kiek gali slankioti su kamera po ankštą butą tarp septynių, Kūčių vakarą režisieriaus ieškančių personažų. Ko gero, norisi kuo greičiau viską kažkaip užraukti ir sėsti prie šventinio pabaigtuvinio stalo.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 3

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės