Tekstai
Inga Glebova. Lūžio taškai

2012-12-06

Daugiau nei trisdešimt metų Vakarų kultūroje dominuoja ironijos diskursas. Sarkazmas bei cinizmas jau tapo visuotinai pripažintomis praktikomis, efektyviai padedančiomis išvengti naivumo ir neįkliūti banalybės spąstus, kuriuos paspendžia populiarioji kultūra. Kaip garsiai juoktis (ir ar iš visko) ir kiek greitai nusivilti (savimi bei kitais) gyvenant kontinuume, kurio vienoje pusėje – snobiškas konceptualumas, o kitoje – (tiesiog) Boratas, – tėra stiliaus klausimas.

Tačiau plika akimi matoma, kontrastinga drama ir jos konfliktiškumas sparčiai grįžta į aukštąją kultūrą. Didėjantį susidomėjimą nuopuolio romantika liudija ir iš dramblio kaulo bokšto pradėję ropštis rimtosios kultūros atstovai. Jų ryžto pasivaikščioti plona riba tarp vulgarumo ir atvirumo bei pasikalbėti apie Tikrus Jausmus neapmalšina net rizika būti apšauktiems masinės kultūros adeptais, nes Tikri Jausmai – privati populiariausios kultūros teritorija. Kiekvienas įžengęs į ją rizikuoja, kad viskas, ką jis pasakys ir padarys bus uzurpuota, ištiražuota ir kitaip „suvulgarinta“ verksmingo televizinio dramatiškumo. Kitaip tariant, kas pajėgs išgelbėti Hamletą nuo tapimo pigios muilo operos veikėju, jei nebeliks iki tol tokius sakralius dalykus saugojusios karčios ironijos?

Režisierius Steve McQueen„Tik neeilinis talentas ir erudicija“, – atsako kino kritikai, liaupsinantys britų režisieriaus Steve McQueen darbus. S. McQueen – vienas iš aukščiausios prabos menininkų, kurie atsisakė skausmingų originalumo paieškų tam, kad įrodytų: praminti takai, nepaisant jų paprastumo ir aiškumo, – būtent tai, ko ieško intelektualaus kino žiūrovas.

„Pati valios idėja yra nesąmonė. Mes neturime valios, mes darome, tik tai, ką galime. Pažiūrėkite į pasaulį – mes turėtumėme būti fantastiški, turėtumėme būti kuo panorėję, bet tik griauname ir po to bandome taisyti“, - prisistatė kino pasauliui S. McQueen po savo debiuto – filmo „Badas“, pasakojančio apie „Rūpesčius“ Šiaurės Airijoje. Po antrojo filmo – „Gėda“, kuris sulaukė didelio publikos dėmesio ir skandalingai išgarsino S. McQueen visame pasaulyje, iki tol nekalbus ir pesimistiškas režisierius spinduliavo džiaugsmą ir tikėjimą šviesia ateitimi.

Turint omeny, kad šio Steve sprendimai – tikras galvos skausmas net visko mačiusiems nepriklausomo kino prodiuseriams, po truputį grįžęs kūrėjo optimizmas – daugiau nei suprantamas. Kultinė „Bado“ scena – tai komerciniame kine nematyto ilgumo, beveik dvidešimtiems minučių dialogas. Į raginimus sutrumpinti painų pokalbį apie gyvenimą ir mirtį Belfaste „valdant anglams“, Steve atrėždavo – „Aš žinau, ką darau”. Su antrąją savo juosta jis nužygiavo dar toliau ir, matyt, tvirtai nusprendęs iš esmės šokiruoti publiką, neišsigando net N-17 klasifikacijos. „Kai pirmą kartą išgirdau, kad amerikiečiai uždeda man N-17 (angl. NC-17), neturėjau nuovokos kas tai yra – galvojau, kad tai – kažkokios repo grupės pavadinimas“, - burbuliavo McQueen paklaustas, kaip reaguoja į reakciją, kurią sukėlė daugybė, švelniai tariant, intymių akimirkų „Gėdoje“. „Nesuprantu, kodėl jie taip bijo nuogo kūno, juk tai natūralus dalykas“ – ryžtingai laikėsi savo pozicijos McQueen ir buvo teisus – niekas iš autoritetingų kino kritikų, nuėjęs į necenzūruotą „Gėdą“, nesigailėjo – bent jau viešai.

Kas šis žmogus, su išlepinto vaiko užsispyrimu neatsisakantis nė vieno savo rizikingo sumanymo? Dailininkas pagal išsilavinimą, fotografas ir režisierius pagal pašaukimą McQueen ilgai gyveno tik iš savo meno, nepaisant to, kad nuo karjeros pradžios buvo kritikuojamas. Net 1999 m., pelnęs prestižinį Turner prizą, kurį kasmet geriausiam vizualinio meno atstovui skiria Tate galerija, McQueen sulaukė daugiau dėmesio iš kritikų nei iš gerbėjų. Vis dėlto nuo pat jaunystės S. McQueen priklausė aukščiausiai menininkų kastai – jo darbus eksponavo Pompidu centras, Gugenheimo muziejus ir Tate galerija.

2007 m. gimtojoje Britanijoje McQueen sukėlė tikrą politinį skandalą kai bandė įgyvendinti „Karalienės ir šalies projektą“. Siekis išspausdinti Irake žuvusių britų karių nuotraukas ant oficialių pašto ženklų, kurie cirkuliuotų visoje šalyje ir „primintų apie žmones, kurie paaukojo savo gyvybes gindami savo šalies idealus“ – iki šiol neįgyvendintas. Sumanymui įsileisti po žuvusįjį „į kiekvienus namus ir į kiekvieną biurą“ pasipriešino Karališkasis Paštas. Galimybė patirti savo šalies kariautą karą „be jokių eufemizmų ir kitaip nei per mediją“, rodos, nesulaukė palaikymo iš politikų. Tarsi subtiliai atsirevanšuodamas McQueen pasirūpino, kad matę jo pirmąjį filmą gerai įsimintų politinį Šiaurės Airijos „Rūpesčių“ kontekstą.

Kitaip nei sudėtingu vizualiniu kodu perteiktos problemos, prie kurių menininkas grįždavo kurdamas savo gana sofistikuotos instaliacijas, „Badas“ nepalieka vietos interpretacijoms. Ankstesniuose savo filmuose Steve viską palikdavo savieigai – t.y. žiūrovo norui priimti ir įsisąmoninti siunčiamus pavojaus signalus. Pavyzdžiui, „Charlotte” (2004 m.), kuriame nagrinėjamas rasizmas, ekrane – aktorės Charolotte Rempling akis ir link jos artėjantis pirštas, o vėlesniame –„Running Thunder (2007 m.) 11 minučių vyksta mirties ir grožio misterija, kurios centre – ant žolės gulintis lenktyninis žirgas be jokių gyvybės ženklų. O „Badas“ – jau visai kitoks: be užuolankų kalbantis apie „priežastis gyventi ir mirti, moralumą ir mirtingumą“.

Filmo "Badas" plakatas„Badas“ – tai filmas ne apie grožį ar politiką. „Tai ne „kairės ar dešinės“, tai – „tu ar aš“ klausimas“, – greitakalbe išberia McQueen, aiškindamas savo veikėjų politinius įsitikinimus. Tai nėra ir Bobby Sands, vieno iš IRA lyderių, kurį suvaidino iki to niekam nežinomas aktorius Michael Fassbender, biografija. Anot McQueen – tai filmas apie sustiprinto režimo Maze kalėjimą Šiaurės Airijoje, vietinių pakrikštytą Long Kesh vardu, o visame pasaulyje žinomą kaip britų Alkatrasas. Susitarti su valdžios institucijoms dėl galimybės filmuoti pačiame kalėjime nepasisekė ir patriotiškai nusiteikęs kūrėjas leidimo įžengti į uždarytą Long Kesh negavo. Tačiau nė kiek nesutriko: „Jie mūsų neįleido, bet aš pasistačiau savo Maze kalėjimą studijoje – tikslią reikiamų patalpų kopiją“, - atsimena McQueen apie eilinį susidūrimą su britų valdžia.

Atšiaurus minimalizmas ir dokumentiškai nufilmuotas smurtas paverčia „Badą“ vaizdų grandine, kuria sieja įtampa ir skausmas. Toks agresyvumas gali pasirodyti sunkiai pateisinamas atsitiktinai į kiną užsukusiam – greičiausiai dėl to, kad filmas paruoštas sąmoningam žiūrovui – tam, kas pasiruošęs iš vidaus pamatyti, kaip atrodo 27 metus užtrukęs smurtinis konfliktas „pirmojo ešelono“ šalyje. Ir nors McQueen stengiasi būti abiejose barikadų pusėse ir rūpintis tik tuo, kad viskas būtų kuo autentiškiau – kad „architektūra diktuotų kameros darbą“ ir „ekstremali situacija tapusi norma, pasakotų universalią istoriją apie vienus iš mūsų“, tačiau pavadinti jį objektyviu vis dėlto sunku.

S. McQueen gana aiškiai išsiduoda kieno pusėje yra, kai specialiojo būrio policininkas pasislėpęs verkia, kol jo kolegos atlieka užduotis žalodami įkalintus IRA narius, o prižiūrėtojas, su kuriuo pradėjome kelionę į Maze, šaltakraujiškai nušaunamas per revanšo akciją senelių namuose, savo motinos glėbyje.

Daug anksčiau negu nuskamba žymusis dialogas, kuriame B. Sands už kompaniją rūkančiam kunigui pasakoja apie pasiryžimą paaukoti ne tik savo, bet ir savo draugų gyvybes kovoje už laisvę; apie vaikystę ir incidentą su sužalotu kumeliuku, žiūrovus gali aplankyti déjà vu jausmas. Nors Antikos herojų laikai praėjo, McQueen pavyko gerai įsidėmėti praėjusių epochų didvyrių ir jų karų bruožus. Pilietinis karas ir kova prieš valdžios priespaudą, besitęsiančią tris šimtus metų – nekalbių ir bebaimių vyrų reikalas, kurių rimčiausias ginklas – Epikteto patarimai. Maze kalėjimas, kokį jį perteikia žiūrovams McQueen, – tai labirintas, kuriame veikia įstatymai, atsiradę dar iki krikščionybės.

Po „žiūrėkite ir spręskite patys“ imperatyvų intelektualiame kine, režisierius, kuris drįsta tarti savo žiūrovams „jūs žiūrite mano kiną ir mano požiūris svarbiausias, nebandykite jaustis kaip namuose ir interpretuoti kaip norite“ – tapo dideliu atradimu daug kam. Sulaukęs šlovės Kanuose, McQueen atstovavo Didžiajai Britanijai Venecijos bienalėje ir parodė instaliaciją, susidedančią iš dviejų ekranų, kuriuose – žiema ir benamiai šunys. Beveik nieko nevyksta. Menininkas aiškina, kad svarbiausias – šunų kontekstas; kad tai yra sudėtingas filmas apie grožį; kad menas veikia kaip katalizatorius...

Tai, kaip šis žmogus sugeba perjunginėti bėgius ir derinti pavydėtiną erudiciją su „gyvenimiška“ tiesa, gana aiškiai atsispindi ir jo nesklandžiame bendravime su žurnalistais. „You're getting existential on my ass so quickly“, – kartą vienam smalsiam žurnalistui prisipažino McQueen. Lipšniai pastabai apie ryšį tarp Dantės „Pragaro“ ir antrojo McQueen filmo siužeto, režisierius taip pat liko nemandangiai abejingas – „Ne“.

Filmo "Gėda"Tačiau, kol McQueen nesileidžia į savo antrojo kūdikio –„Gėdos“ lyginimus su kitais meno kūriniais, retas kalbėjęs ar rašęs apie šį filmą išsivertė nepanaudojęs nuorodų į vieną seniausių meno temų, kurios aktualumą įrodo „Gėdos“ istorija: kūnas – tikrų tikriausias kalėjimas.

Pristatyti pagrindinį „Gėdos“ veikėją Brandoną puikiai tinka žodžiai, kuriais V. Nabokovas pradėjo savo žymiausią istoriją: „Jis nenormalus. Jis – ne džentelmenas.“ Reikalas tas, kad iš begalinio šiuolaikinių priklausomybių katalogo McQueen parinko savo veikėjui Brandonui rizikingiausią, bet kažkuo labai prozaišką priklausomybę – seksą, ir Brandonas leidžiasi, ar tiksliau, ritasi žemyn – į Maslow piramidės apačią - pagal geriausias žanro taisykles.

Vidiniai „Gėdos“ veikėjų demonai turi konkrečius pavidalus, todėl ir visos jų vidinės dramos – kaip ant delno. Sekant jų gyvenimo trajektorijas po truputį apima malonus, retai žiūrint nekomercinį kiną aplankantis jausmas – kad numanai, kas bus toliau ir kad paskutinis žodis tikrai priklauso kūrinio autoriui – ir jis jį būtinai tars. Kaip ir priklauso visažinės klasikos tradicijoje.

Į nuspėjamą Brandono rutiną įsiveržia sesuo Sisi – nelaiminga, emocionaliai nestabili ir prisidengusi gelbėtojos kauke. Nuo pat pradžių aišku, kad aklas aklą veda ir nieko gero iš to neišeis – bet kažkas vis dėlto išeina: konfliktas tarp brolio ir sesers kyla tuoj pat, dramatiškiausia „Gėdos“ siužeto linija įsibėgėja.
 
Mįslinga brolio ir sesers santykių dinamika kontekstu, ar tiksliau, konteksto užuominomis, apauga pamažu, tačiau bendra praeitis, sunki vaikystė, kurioje įvyko Kažkas apie ką kalbėti yra tabu, šmėkščioja kiekvieną kartą jiems likus dviese, kai jie gali bendrauti „kaip ankščiau“ ir tas bendravimas labiau primena paaugusių vilkiukų galynėjimąsi nei dviejų civilizuotų žmonių dialogą. Pagaliau, sakydami vienas kitam vis žiauresnius dalykus, abu atsiskleidžia iki galo – liūdnai pagarsėjęs, lengvai atpažįstamas šiuolaikinio žmogaus tipas – egocentriškas poreikio monstras, aklas ir kurčias kitų poreikiams.

Nepaisant gausių apdovanojimų ir komplimentų, kurių negailėjo kino kritikai „Gėdai”, buvo ir kuklių pastebėjimų, kad iliustruodamas visuotinį komodifikacijos procesą būtent per šią priklausomybę režisierius rizikavo ir pralaimėjo – estetika nugalėjo etiką, o forma – turinį. Priklausomybė nuo televizijos, vaistų ir alkoholio pažįstama didesnei žmonijos daliai, o žiūrint į skoningus Brandono nuopuolius Niujorke sunku dėl jų kaltinti vartotojišką visuomenę arba internetą ir jo necenzūruojančius politikus.

Per daug realistiškas, kad taptų abstrakcija, per daug narciziškas, kad galėtų atstovauti „rizikos grupei“ – Brandonas ir jo prarastas malonumas pakimba kažkur pusiaukelėje, drauge su Patriku iš „Amerikietiško psichopato“ ir jį kankinusia vizitinių kortelių dilema – ribotoje yuppie‘ių problemų zonoje. To, kad Brandonas vis dėlto nėra tik kiek nevykęs XXI a. Vakarų visuomenės ligos simptomas, nepamiršti padeda filmo scenos, kuriuose McQueen grįžta prie savo ištakų – prie to, kas sukūrė jo įspūdingą vizualaus menininko reputaciją: nebylūs kadrai, bėgantys šešėliai, nejudri kamera ir realaus laiko tempas – įvykiai, kuriems, paties režisieriaus žodžiais tariant, jis tiesiog netrukdo įvykti.

Aktorius Michael Fassbender ir režisierius Steve McQueen

Jei „Gėda” rėkte išrėkia gerai žinomą tiesą, kad kai kurie dalykai – šiuo atveju, meilė ir artumas - nėra prekė ir nėra nelaimingesnio žmogaus už tą, kuris sulaužo šį gyvenimo įstatymą, tai 2013 m. pasirodysiantis trečiasis McQueen filmas žada prabilti apie didžiausią ekstremumą – prekybą žmonėmis ir vergovę. „Vergas dvylikai metų“ (angl. „Twelve Years a Slave“), kurį šiuo metu filmuoja McQueen, tai to paties pavadinimo knygos ekranizacija. Išsamus, prieš JAV Pilietinį karą pagrobto ir į vergovę medvilnės plantacijoje parduoto juodaodžio Solomon Northup dienoraštis tapo bestseleriu beveik iškart po to kai buvo parašytas, o gimtinėje kai kada net pavadinamas „Dėdės Tomo trobele“ suaugusiems.

 S. McQueen, kaip visada, ketina papasakoti ekrane „viską, kaip buvo“ ir be politinio korektiškumo. Pranešama, kad filme vėl vaidins nepakeičiamasis McQueen pagrindinis aktorius – Michael Fassbinder ir „iš pirmo žvilgsnio scenarijų įsimylėjęs“ Brad Pitt. Talentingam duetui atiteko solidūs vergų pardavėjų ir žmonių grobikų vaidmenys, tačiau Steve gerbėjai, nepaisant garsių vardų ir didelio biudžeto, laukia premjeros su nerimu. Rizika, kad McQueen nuoširdumas galutinai nugalės jo kritišką protą – kaip niekada didelė.

Nuotraukos:

imdb.com
collider.com

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės