Tekstai
Dainora Minkevičiūtė. Praeitis ir ateitis – ką mato vienuolika?

2012-11-26

Katsuhiro Saiki darbaiSkaičius vienuolika, kartais įvardijamas kaip šviesa ir jos nešėjas, šiandien žymi vienuolika jaunų Japonijos menininkų, kurių darbus galime išvysti M. Žilinsko galerijoje. Paroda išties neeiliniu pavadinimu – „Kelias į ateitį: naujasis Japonijos menas“ -  puikuojasi darbais, įkvėptais kasdienių detalių, kurios menininkų vaizduotės apdorotos tapo tapybiniais, skulptūriniais, instaliaciniais, fotografiniais bei  video darbais. Jaunieji kūrėjai kviečia lankytojus kitomis akimis pažvelgti į juos supantį pasaulį ir galbūt suprasti, kokiu keliu žmonija keliauja.

Tekančios saulės šalis. Kaskart išgirdęs šiuos žodžius nejučia imi tikėtis kažko naujo ir netikėto, šviesaus ir jauno kaip ką tik užgimusi nauja diena. Mūsų lietingoje rudeniu apsigaubusioje karalystėje tokia vizija tartum paryčiais išnykęs sapnas, kuris karts nuo karto ištrūksta ir pasislepia tarp lietuviškos galerijos sienų. Kaip žinia, tai ne pirmas ir tikrai ne paskutinis kartas kuomet turime galimybę Kaune pamatyti Japonijos meno perliukų. Prieš porą metų (2010 m. sausio mėn.) toje pačioje galerijoje susipažinome su tekstilininkės Masu Yamamoto sukurtais tradicinio japonų drabužio kimono kolekcija bei nuostabiomis meistrės Yumiko Matsumoto išpieštomis kriauklių geldelėmis.

Šįkart mūsų žvilgsnis kreipiamas arčiau ir toliau tuo pat metu. Kas gali būti toliau už pačią Japoniją? Ateities vizijos, kosmoso platybės ir kas tik norit, tik leiskit vaizduotei įsišėlti. O kodėl arčiau? Menininkai savo kūriniuose įamžino įspūdžius, pateiktus juos supančios aplinkos. Nesunku pastebėti nuorodas į pramoninę, fabrikinę gamybą, kurią demonstruoja Maywa Denki menininkų grupė su  žuvies motyvo mechanizmais. Mus kasdien supa daiktai, pagaminti mašinų, todėl tai tarsi requiem rankų darbo kūriniams, natūralumui. Fotografai mums rodo vaizdus, į kuriuos per skubėjimą nė nereaguojam ar išvis nepastebim (tokius kaip kelio ženklas ar augalas). Įsivaizduojama priemonė viršgarsinei kelionei kalba apie mokslo pažangą, naujus atradimus ir vis tobulinamus mūsų naudojamus prietaisus. Iš daugybės atskirai supakuotų muiliukų sudaryta širma vėlgi nuoroda į fabrikus, jų naudą mūsų buičiai, bet ir žalą aplinkai. Visuose darbuose - ar tai būtų paveikslas, fotografija ar instaliacija - jaučiamas subjektyvumas ir asmeninis autorių požiūris, kartais net pasireiškiantis siurrealizmu. Šis emocinis lygmuo leidžia ne tik tuos kūrinius pamatyti, bet ir pajusti.
Parodoje galime išvysti  darbų, kurie kėsinasi aukštyn kojomis apversti žiūrovo pasaulėžiūrą, suvokimą apie tai, kas mūsų nuomone yra pastovu, dėsninga. Apversti tikrąja to žodžio prasme. Pavyzdžiui, Sitoši Hirose vienoje savo instaliacijoje pasitelkia mėlynai nudažytas makaronines žvaigždeles ir išbarsto jas stiklinio kubo dugne, ant kurio lubų pritvirtina mažus namelius. Ir štai gauname mažą pasaulėlį, kažkodėl apvirtusį aukštyn kojom. Ar į jį pažvelgus neiškyla atmintyje istorijos pamokos ir skandalingos XVI a. F. Magelano bei M. Koperniko idėjos apie žemės apvalumą ir sukimąsi aplink Saulę? Juk lig tol žmonės mūsų planetą matė kaip plokštumą, o visos žvaigždės sukosi apie ją. Jei įsivaizduotume, kad žvelgiame iš kosmoso, greičiausiai tuomet taip būtume matę Žemę – oro pripildytą kubą. Kaip žinome dabar, tokia pasaulėžiūra buvo visiškai klaidinga, todėl kubo apvertimas aukštyn kojomis nustebinti neturėtų. Bet štai imi žmogus ir susimąstai, ar dabartinė mūsų pasaulio ir visatos samprata teisinga? O gal ateis diena, kuomet pasirodys kitas Kopernikas ir, vaizdingai tariant, sumaišys žemę su dangum.

Vertas paminėti ir kitas kūrinėlis panašia „atvirkštine“  tematika – Katsuhiro Saiki fotografija.  Trijose nuotraukose įamžinti dangaus vaizdai. Dangaus mėlis, spalvoti debesys ir tose platybėse pasimetusi kažkokia maža figūrėlė. Panašų vaizdą galėtume pamatyti pakėlę akis į vakaro saulės nudažytą dangų. Kokios tai neaprėpiamos platybės, kokia erdvė ir gylis!  Suvoki esąs mažutis ir menkas. Tačiau apverskim ir šitą vaizdelį. Savo nuostabai nemažo formato K. Saiki fotografijas randame ant galerijos grindų. Žvelgdamas į neaprėpiamas erdves, ūmai nusidriekusias po tavo kojomis, gali pasijusti lyg milžinas, pasaulio valdovas. Juolab, kad matai ne tik jas, bet ir tai, kas vyksta aplinkui, mat fotografijų paviršius padengtas akriliniu plastiku, atspindinčiu galerijos vaizdus. Tačiau tai tik iliuzija. Tai, ką matai nuotraukų paviršiuje, tėra tikrovės atspindys, o ir pati nuotrauka – tik kažkada fotografo matyto vaizdo atsiminimas.

Ateitis yra tokia, kokią susikuriame patys. Štai vienuoliktukas talentingų menininkų mums parodė tai, ką pastebėjo žvelgdami į pasaulį. Ir ką jie pamatė? Gamindami vis daugiau ir daugiau, kurdami naujas technologijas ir pasikliaudami jomis galime sugriauti tai, ką turime. Atrasdami kažką naujo dažnai suvokiame, kad praeityje padarytos išvados buvo klaidingos, taigi žiūrovams keliamas klausimas, ar teisingu keliu einame. Gal kaip tos mechaninės žuvys galiausiai liksime tik griaučiai, šešėliai didingos praeities. Tik kažin ar nebus per vėlu kai tai suvoksime. Tie drąsūs šių dienų pranašai ragina apsidairyti ir pamatyti pasaulį jų akimis. Suabejoti tikrove ir savo žiniomis, žvelgti toliau už horizonto ir kartu į tai, kas mums tiesiai prieš akis. Ir kaip nustebsime pamatę, kiek dar daug dalykų galime atrasti!

Šiuolaikinio Japonijos meno paroda „Kelias į ateitį: naujasis Japonijos menas“  M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) veikia nuo spalio 19 d. iki gruodžio 2 d.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės