Tekstai
Vadi MISERI. K. Jankus, „Kažkada budo tautos, dabar turi pabusti žmogus“

2012-11-22

Šiemet uostamiestyje jau šeštąjį kartą vyksiantį video ir alternatyvių kino formų festivalį „Dezintegracija XIV“ pradės neįprasta premjera. Režisieriaus Karolio Jankaus „Tylioji Lietuvos revoliucija“ – monumentalus kino projektas, kino poema. Daugybė epizodų, kuriuose maišant įvairius žanrus ryškėja gana niūrus kasdienės Lietuvos veidas. Kas yra Lietuva? Kiek ji svarbi lietuviams? Gana slegianti kino poema suves akistaton su jokios įvaizdžio agentūros nenudailinta tauta. Ji kelia gailestį, gėdą, gąsdina, žadina keistus jausmus, bet yra sava.

Lietuvos nepriklausomas kinas ''Tyliosios Lietuvos revoliucijos" filmavimo darbus pradėjo dar 2009 m. Nuo tol sukauptas visas rinkinys trumpų epizodų, vaizduojančių situaciją Lietuvoje.

Premjeros proga su K. Jankumi  ištaikėme keletą valandų pokalbiui apie jo neįprastą ir nelabai patogų projektą (juk ne visi vaistai yra skanūs?).

Pirmiausia į akis krito pasirinktas raiškos būdas. Kaip būtų galima apibrėžti “Tyliąją Lietuvos revoliuciją” – meninis kino eksperimentas? Dokumentika? Socialinis-politinis serialas? Visuomeninė akcija? (girdėjau apie “kino poemą”, bet turbūt noriu patikslinti ar praplėsti terminą)

Sutinku su visais jūsų apibūdinimais – visus juos apjungia  6 valandų trukmės kino epas apie Lietuvą (2009-2012). Šis kino epas, be abejo, ne Andrejaus Končialovskio  „Sibiriada'', bet ir čia netrūksta daug mažų žmonių dramų, skausmo ir vilties. Kelionė po Lietuvą truko trejus metus. Dabar jau galima atsigręžti ir pažvelgti, kokia ji buvo.

Kaip pastebėjo vienas menotyrininkas – tai buvo mano Odisėja po Lietuvą, mėginant ją suprasti ir po ilgų klaidžiojimų pagaliau sugrįžti. Galutinis tikslas čia nesvarbus – svarbu, jog jis yra. Vienas jau minėtos „Sibiriados“ herojus, miške kertantis kelią link poliarinės žvaigždės, paklaustas, kur veda jo kertamas kelias tiesiog nutylėjo, gūžtelėjo pečiais. Svarbu, jog  horizonte šviečia žvaigždė ir tu kerti kelia link jos. Taip ir aš kaip koks lietuviškas Odisėjas kertu  mišką link Lietuvos, link tos tikros Lietuvos, o pakeliui sutinku sunkumų, kartais patiriu beprasmybės jausmą, neviltį, o paskui vėl atgaunu viltį...

Mitologiniai aspektai čia labai svarbūs. Herojui norint pasiekti savo tikslą reikia ir į pragarą nusileisti, ir daugybę kitų išbandymų patirti. „Kokį gyvenimą tu nugyvenai dėl to savo kelio, purve ir skurde?“ - paklausė to per mišką kelią kertančio žmogaus, sūnus... Bet koks gi kelias be purvo, duobių? Jeigu kelyje nesusitepei ir nesuprakaitavai reiškia ne savo keliu ėjai, o gal tyčia pasirinkai svetimą. Čia glūdi atsakymas sakantiems, jog mano filme labai daug purvo ir filmavau daugiau narkomanus,vagis, prostitutes, o ne eko-verslininkus.

Tas tiesa, paties filmo raiška yra gana neįprasta. Vaizdas nėra idealiai švarus, taip tarsi kuriama “namų vaizdelio” regimybė. Iš pradžių kyla mintis jog provokuojate žiūrovą, kviečiate diskusijai apie nusistovėjusias estetikos normas.

Na kaip gali būti kinas „švarus“  ir kaip galima kurti kiną neeksperimentuojant, naudojant svetimas klišes – užgniaužiant kūrybiškumą? Koks kino snobas gali pasakyti, „o kas gi taip filmuoja? Montažo klaida!“. Kiekvienoje srityje yra tokių fariziejų, kurie ieško nukrypimų nuo jiems mielų normų. Mano filmo pradžioje jiems yra įspėjimas, jog gali pasidaryti bloga ir susukti pilvą, nes štai ten kapotas montažas, ten pikselių pritrūksta, štai ten siaubingas „bliuras“, o ten gramatinė klaida. Nesinori su tokiais  gaišti laiko ir aiškinti, jog tekstai autentiški iš interneto, o ir pats filmas ne lietuvių kalbos ar montažo gramatikos vadovėlis. Normas reikia laužyti. Aišku, nespecialiai. Kam iš viso daryti tokius filmus, kokių mes jau 10 000 matėme. Geriau renkuosi daryti „blogus“ filmus, nes taisyklingi, sausi filmai nekvėpuoja – jie negyvi.

Filmuotą medžiagą montuojate Lietuvos vėliavos spalvų rėmuose, ant jų pasirodo komenataras, kurio tonas primena įprastą lietuvių toną bendraujant naujienų tinklapių komentarų skiltyse, taip pat minėtasis įspėjimas dėl turinio – ko siekėte tokia papildoma komunikacija su auditorija?

Čia mes jau truputį kartojamės, tačiau galėčiau pridurti, jog taip darau dėl gyvumo – betarpiškumo. Be abejo pasąmoningai noriu provokuoti žiurovą. Dabar komentaruose vyksta tikrasis gyvenimas. Ten visas gyvenimas verda – vaikai ir seneliai prisėdę prie kompiuterių plakasi vienas su kitu, ten ir viešųjų ryšių kompanijų batalijos – viskas ten. Keista, jog niekas dar apie komentarus filmo nepadarė. O gal padarė tik aš nežinau...

Dar niekada pasaulio istorijoje nebuvo tokios galimybės kiekvienam is mūsų  rengti tokias negailestingas žodžių koridas. Ten dabar miestelio turgus, į kokius seniau žmonės ateidavo iš nutolusių kaimų ne tik ką nors parduoti, bet ir sužinoti naujienų.

Jūsų kūrinyje netrūksta radikalios, gal net televizijai būdingos stilistikos. Ar galima sutikti, kad nepriklausomo kino kūrėjai yra tiesiogiai priklausomi nuo masinės žiniasklaidos kanalų?

Net nežinau kodėl TV specifiką pavadinot radikalia. Nepriklausomi kino kūrėjai yra tiesiogiai priklausomi nuo masinės žiniasklaidos priemonių? Na, nesuprantu. Gal greičiau atvirkščiai arba lygiai tiek pat kiek ir kiti. Nors aš asmeniškai TV neturiu, o kad panaudojau iš interneto keletą laidų fragmentų ir naujienų pranešimų – tai to matyt neįmanoma išvengti kai pusė tautos sėdi prie televizijos. Tokia realybė, o aš, kaip žmogus nežiūrintis TV, ją savaip interpretuoju. Tos mažos TV atkarpos, kurias pamatau internete man atrodo keistos nuotrupos iš kažkokio kito išmatavimo ar kažkokios išnykusios galaktikos. Civilizacija nustojo egzistuoti, o čia kita realybė – klajoja Radžis ir vis neranda žmonos... Tai gal ir bus atsakymas dėl priklausomybės, nes aš jau į TV kaip į TV nežiūriu – man tai kosminio laivo duženos sudegusioje žemėje. Ir tie trupiniai savaime tampa vertybe.

Režisierius Karolis Jankus

Revoliucijos paprastai būna gana iškalbingos. Jei ne dainuojančios, tai bent žydinčios (jazminų, tulpių, rožių, t.t.). Jūsiškė - tyli. Kaip tai paaiškintumėte?

Lietuvoje revoliucijos nebuvo jokiu pavidalu ir niekada. Jeigu žmonės atėjo į mitingus ir dainavo tai dar nereiškia, jog vyko revoliucija, o kai žmonių išrinkta aukščiausioji taryba paskelbia nepriklausomybės aktą ar tai revoliucija? Viskas įstatymiška ir tvarkinga.

Mes taip norėjome turėti revoliuciją, kad pritempėme ją ir sukūrėme savo vaizduotėse, nes čia jau tautos brandos klausimas. Žečpospolitos laikais Tadas Kosciuška buvo arčiausiai revoliucijos. Tikras revoliucionierius, pažįstamas su visais to meto revoliucionieriais. O paskui pas mus buvo tik „plaukiojančios“ revoliucijos (kaip Garibaldis su savo škuna dreifuodavo tarp abiejų pasaulio krantų ir išdidžiai tai vadino plaukiajančia revoliucija). Tad pas mus ir vyksta Tylioji revoliucija. Ir kvaila matyt galvoti, jog „Norfos“ žvėriškai išnaudojami  ir apgaudinėjami darbuotojai atras savyje kažkokį poetinį polėkį, kažkokį sielos giminystės jausmą už bendrą reikalą ir taps barikadų herojais.

 Vakar paklausiau „Norfos“ kasinininkės, „ar pas jus yra profsąjunga?“.  „Taip“, - atsako.

„O ar priklausote jai?“, - „Ne. Aš vis tiek ilgai čia nedirbsiu ir ai..“.

Apskritai, prieš ką revoliucija? Kokio pokyčio reikia?

Prieš ką revoliucija? Matyt  prieš tai ir tuos, kurie veda  Europą link jau seniai  jos laukiančio Špenglerio. Jeigu rimčiau, kadangi  pas mus revoliucija savo klasikiniu pavidalu nevyksta, tai nustatyti prieš ką ji – sunku. Tai kaip tas nuvalkiotas Godo. Mes laukiam. O pokyčių Lietuvoje reikia daugiau negu daug. Gal žmonėms, neišeinantiems iš Gedimino prospekto, atrodo visai kitaip, taip pat eko-atsiskyrėliams atrodo kitaip, bet reikia sau išsidurti akis, kad nematytum, jog Lietuvai reikalingi pokyčiai. Kitu atveju nerekomenduoju išlįsti iš savo molinių trobelių ir neišeiti iš jau minėtos gatvės, skaityti papirktus laikraščius ir žiurėti TV. Ir būsite laimingi.

Istorija, kuri paprastai yra teisi byloja, kad revoliucija suvalgo savo vaikus. O ir M. Foucoult kiek prisimenu yra pastebėjęs, jog revoliucinis vyksmas tik padeda įsitvirtinti naujai tvarkai (kuri ateina su savo kontrolės mechanizmais ir pan). Žinant tai gal galima sutikti su manančiais, kad geriausias pasipriešinimas - plaukimas pasroviui?

Na, ūs čia kalbate apie naujus tvarkos mechanizmus, naują valdžią. Ir apie revoliuciją, ryjančią savo vaikus... Skrajojančių frazių yra daug. Revoliucija yra ne tik 18-19 amžiaus mada ir baubas, bet ir istorinė neišvengiamybė, kaip mūsų tėvus mokė mokslinis komunizmas.

Taip pat sunku nepastebėti, jog dabar, ypač pas mus Lietuvoje, formuojasi nauja luominė visuomenė. Daug prišnekėta apie tai ir apie viduriniosios klasės nebuvimą ir apie didėjantį atotrūkį, lojalumo valdžiai sistemą, saugumą. Bet  man svarbiausia yra būsena – jausmas, kai žmogus žmonių grupę pakylėja virš egoistinių interesų, laikinai atsistojam ir apsidairom, gal net žengiam keletą žingsnių, įkvepiam tyro oro. Taigi revoliucija gali būti ir vieno žmogaus. Šiuo atveju aš nekalbu apie Jukijo Mishima revoliuciją.

Kažkada budo tautos, dabar turi pabusti žmogus, kad paskiau didingai nuobodžiautų kaip Kromvelis ar stoiškai neštų galvą ant ešafoto kaip Dantonas – tas jau nesvarbu. Svarbu, kad žmogus pabudo ir atgal į ankstesnę būseną tikrai nebegrįš.

Jūsų epas gana niūrių spalvų (tiek tiesiogiai, tiek perkeltine prasme). Pasirinkus kitus pašekovininkus (o jų taip pat juk rastųsi nemažas būrys. Įsivaizduokim - visokie super-eko-entuziastai savo moliniuose ar šiaudiniuose būstuose, skautai-ateitininkai, verslininkai, ir t.t.) – rezultatas būtų visai kitoks. Peršasi mintis, jog revoliucija priklauso nuo atsitiktinumo. Ką manote?

Revoliucija ir matematinė tikimybių teorija tikrai  suderinama. Bandau save įsivaizduoti, kaip vaikštau su kamera iš vieno molinio namuko į kitą. Vieni pasakoja, kokią jie nuostabią uogienę be cukraus išvirė, kiti nesustodami pasakojam, kaip gerai, jog jų vaikai neina į mokyklą, kiti mokina mane pinti iš karklų, vaišina gilių kava. Visai kaip gerųjų hobitų kaimas. Ir ką? Apsąlęs nuo uogienės be cukraus aš einu  numigti į ekologišku šienu kimštą patalą ir saldžiai miegu.

Manote tas nuvalkiotas xx amžiaus stabas E. Hemigvėjus į frontą šiaip sau veržėsi? Menininkui reikia stiprių sukrėtimų, adrenalino, iššūkių. Buvo momentų, jog filmuodamas su savo gyvybe kelis kartus atsisveikinau. Bet pašnekovas jaučia, jog tu nebijai ir atsiveria tau.

Nesakau, jog negali ateiti tokia diena kai mane domins hobitų verdamų uogienių be cukraus paslaptys. Bet gal aš tada ten eisiu be kameros.

Visuomenei žinomus žmones (pvz. Valentiną Masalskį) revoliucijos epizoduose gretinate su kartais labai skurdžiai gebančiais savo mintis reikšti piliečiais. Kokiais bruožais apibūdintumėte Lietuvos “pilkąją masę”, kaip ją įsivaizduojate, nujaučiate?

Aš nedrįstu vartoti tokio termino kaip „pilkoji masė“. Žiauru ir negailestinga. Čia viskas iš luominės sampratos išplaukia ir nenorom  grįžtam į viduramžius. Mus valdo tie, kurie kontroliuoja mums gyvybiškai svarbius resursus arba mokam feodalui, kad mus apsaugotų nuo kito pikto feodalo. Tas pats persimetė į intelektualų, politologų galvas kai atvirai šaipomasi iš kitos tautos dalies, kurie netiki jiems primetama nuomone, o pasirenka kitą, kad ir primetamą, tas  nesvarbu – svarbu, kad jiems savą.

Grįžtant prie gretinimo – tikrai specialiai negretinau nieko, man visi mano filme esantys žmonės yra lygūs.

Domitės istorija? Kaip manote, Lietuva jau buvo pradėjusi gyventi savo “aukso amžių”, ar jis dar tik priešakyje?

Dėl Lietuvos aukso amžiaus išties sudėtingas klausimas. Daug teorijų, daug nuomonių. Iš esmės tik  trys etapai – ikikrikščioniškoji-mitinė Lietuva iki pasirodant kryžiuočių ordinams, Vytauto Didžiojo epocha ir Smetonos diktatūra... Mane jaudina socialinė neteisybė, aklas žiaurumas. Užvakar sutikau senutę, ji užkalbino mane, paprašė kelių litukų ir papasakojo vaikystės atsiminimą, kaip Smetonos laikais policininkai iš daugiavaikės šeimos atėmė paskutinį arklį. Nemirktelėję, tuo pasmerkdami badui. Sakysite tarybinės propogandos likučiai – nieko panašaus, tų faktų pilna iš dar gyvų liudininkų... Vytauto laikai, kaip bebūtų, - taikos ir ramybės tik dešimtmetis... Tad realiausiais pretendentas mitinė-ikikrikšcioniška Lietuva. Atrodo, kad žmonės jaučia tai ir stengiasi  per gamtą susigražinti, ką mes praradom kai išniekinom šventas giraites, užgesinom šventą ugnį. O kas bus toliau – nežinau. Žinau tikrai, kad dabar tikrai ne aukso amžius.

Gal po visų epizodų pavyko aiškiau užčiuopti lietuviškąją tapatybę?

Lietuviškos tapatybės paieškos - atskira milžiniška tema. Nors tai nebuvo šio filmo tikslas, bet žinoma kažkokios tendencijos pastebimos. Pastebima ir net labai, jog lietuviškas identitetas labai prislopintas ir vis dar niekaip negalime nusiimti karaliaus Jogailos už krikštą pridovanotų raudonų kepurių...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės