Tekstai
Ridas Viskauskas. Prie skausmo zonos priartėjus

2012-11-09

Giedrės Beinoriūtės dokumentinis filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ (2012, studija „Monoklis“) vizualiai itin kuklus – jokių efektų, vaizdo manipuliacijų. Išorinio santūrumo dėka žiūrovų dėmesys sutelkiamas į herojus – dvylika vaikų ir paauglių, kuriuos anapus kameros kalbina pati režisierė. Dabar Vilniuje populiarūs įvairūs kino režisūros kursai, kuriuos renkasi kino magijos pakerėtas jaunimas (tarsi kino režisūros galima būtų išmokti per pora mėnesių...). Sakytume, didelio amato gudrumo nereikalauja ir „Pokalbiai...“, tačiau staiga atėjęs „iš gatvės“ tokio filmo nesukursi. Giedrės Beinoriūtės patirtis, sukaupta gilinantis į vaikų psichologiją, jų išgyvenimus ir trauminę patirtį, akivaizdi ( 2001–2007 m. ji dirbo „Vaikų linijos“ savanore konsultante ir konsultavimo internetu programos koordinatore). Prakalbinti herojų, o dar „rimtomis temomis“, sunku. Ne visi leidžiasi kamantinėjami. „Ar jau galiu eiti?“, – klausia vienas vadinamos „rizikos grupės“ paauglys. Ir iš tiesų – kieno valia jis atsidūrė prieš kamerą?..

Herojų atranka – dokumentinio kino kūrėjo galvos skausmas. Blankus herojus gali lemti filmo nesėkmę (jos vengdami režisieriai imasi gudrybių, herojų „stiprina“ vizualinėmis priemonėmis). Šiuo atveju režisierė rado labai įvairius jaunus žmones nuo, regis, nuo 6 iki 14 metų („vaikais“ vadinti keturiolikmečius neapsiverčia liežuvis). Fiziškai sveiki ir turintys kokią nors negalią (kalbėjimas, kaip vizualus veiksmas ir procesas, režisierei svarbus), pernelyg aktyvūs ir nepratariantys nei žodžio, gimę ekranui ir neišvaizdūs, kūrybingi, trykštantys meile gyvenimui ir slopinantys pyktį, sužeisti... Kai kuriuos režisierė pažinojo ne vienerius metus („Tu man anksčiau pasakojai, kad...“), su kitais, matyt, susitikta gal keletą kartų. Pokalbių metu atsiskleidžia jų charakteriai (kalbantis klišėmis berniukas net flirtuoja su režisiere, o valinga mergina pati perima pokalbio iniciatyvą ir spaudžia režisierę kampan klausimais apie tikėjimą ir Dievą), vertybės (vienai mergaičiukei didelį rūpestį kelia klausimas, kur švęsti gimtadienį, jei draugės savo šventėms jau išnaudojo visas egzotiškas vieteles), džiugios ir skausmingos patirtys (tėvų skyrybos, bėgimas iš namų, vagiliavimas...). Skausmo zona labai arti – tą išduoda tylos pauzių metu besikeičiantys herojų veidai, jų kūnų kalba. Paprastais klausimais režisierė atveria herojų sopulius: įvairias baimes, vienatvę (vienas vaikis savo mamos – gal dirbančios užsienyje?.. – nematė daugiau kaip metus...), tėvų meilės ilgesį, pyktį (galima nujausti, kad tėvų palikto ir įskaudinto jaunuolio ateitis nebus sklandi ir šviesi, deja...). Bet etikos riba neperžengta, kenčiantys herojai nepažeminti. Jau po filmo, panardinusio į apmąstymus, kilo mintis, jog „Pokalbiai...“ – ne vien apie šiuos konkrečius herojus, bet ir apie mus, suaugusius, kurie veiksmais skaudiname savo mažuosius artimuosius. Sąžinės ir padorumo patikra...

Filmas sumontuotas iš pokalbių fragmentų; dominuoja stambūs planai, kurie fiksuoja menkiausią kalbinamo herojaus veido pasikeitimą (operatorius – Audrius Kemežys). Kartais išryškinama kokia nors detalė (iš nenustygstančio berniuko rankų iškritęs rašiklis, pavyzdžiui). Fonas – kokios nors patalpos siena (reikia stebėti detales, tarkime, grotos lange liudija, kad kalbamasi ne itin linksmuose namuose). Fonas – statiškas, jokių šviesos mirgėjimų, kurie svarbūs rusų dokumentininkui Viktorui Kosakovskiui, rudenį viešėjusiam Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, nėra.

Giedrė Beinoriūtė išsaugojo pusiausvyrą tarp herojų priešingų patirčių polių. „Pokalbiai...“ negramzdina žiūrovų į neviltį, nemanipuliuoja jų emocijomis (dramatiška Gedimino Gelgoto muzika skamba tik filmo pradžioje ir pabaigoje, regis). Ypač kaip stiprios ir įdomios asmenybės atsiskleidžia negalią turintys žmonės. Akla mergina skaito Brailio raštu parašytas savo eiles, kalbos negalią turinti mergaitė gestų kalba seka trumpas pasakas, o, matyt, kokia nors kaulų liga sergantis vaikinukas traukia operos ariją it profesionalas. Kūryba išlaisvina žmones iš kūno gniaužtų. „Gėlė gręžiasi į saulę...“ (citata iš gestų kalba sekamos pasakos). Turbūt, „gręžimasis į saulę“, nepaisant herojų patirties kartėlių, ir išskiria šį filmą. Ačiū, Giedre...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės