Tekstai
Dainora Minkevičiūtė. Ką žada „Erdvė ir energija“?

2012-10-12

Apie KAUNAS PHOTO STAR 2011 nugalėtojo Luca Zanier darbų parodą „Erdvė ir energija“, vykusią Kauno fotografijos galerijoje.

Sveiki, Jūs atėjote į parodą pasipuošusią didingu pavadinimu „Erdvė ir energija“. Jei patekote į dailės galeriją, ką tikitės išvysti? Baltas, tuščias sienas uždengtas įspūdingų gabaritų drobėmiss, išmargintomis pollock‘iškais raštais? Ryškias spalvas, energingai tėkštas ant vienokio ar kitokio menininko pasirinkto objekto paviršiaus? Ne? O jeigu tai fotografijos galerija, kurios slenkstį ką tik peržengėt? Danguje virš vėjo draikomų javų lauko išsipleikusios žaibų gijos ar milžiniškas miestas, apšviestas geltonų žiburių – štai  keli vaizdai, galbūt verti tokio parodos pavadinimo. Tačiau šįkart nei elektros lempučių, nei žaibų, nei šen bei ten beprasmiškai ištaškytų spalvų nepamatysim. Fotografas Luca Zanier norėtų supažindinti smalsius galerijos lankytojus su vienais reikšmingiausių mūsų gyvenime žmogaus kūrinių ir elektros energijos lopšiu – elektrinėmis, kurių interjeras, išmoningai menininko įamžintas, ne ką mažiau įspūdingas nei ten gaminamas produktas.

Vos įžengęs į galeriją ir pamatęs pirmuosius darbus supranti – sąvokos „erdvė“ ir „energija“ ant fotografijos galerijos sienų atrodo būtent taip.  Žiūrovui prieš akis atsiveria didžiulių, erdvių patalpų vaizdai, kolosalūs bokštai (tiksliau jų vidus), ilgi koridoriai ir... dažniausiai nė nežinai ką matai, kol neperskaitai kortelės šalia. Keistų, tačiau tobulai parinktų rakursų fotografijos regis pačios pulsuoja energija. Kai kurios savo abstraktumu ir linijų bei kontrastų žaismu primena optinį meną ir Vasarely‘io darbus, kitas, kuriose matome pasikartojimo motyvą (kaip vardinės darbuotojų lentynėlės su kortelėmis ir raktais ar melsva laiptinė), galėtume sieti su serijiškumą akcentavusio Andy Warhol‘o darbais.

Kaip žinia, pirmas dalykas, kurį pastebi net jei nesi nukreipęs žvilgsnio į objektą, yra spalva, daranti nemažą įtaką kūrinio suvokimo procesui. Nagrinėjant spalvą ir jos poveikį bendram kūrinio vaizdui ir žiūrovui parodoje eksponuojamus darbus norėtųsi suskirstyti į dvi grupes. Pirmoje atsidurtų melsvu, pilku koloritu apsigaubusios struktūros, į kurias žvelgdamas negali nepagalvoti apie ledą ir šaltį. Baltas apšvietimas dar labiau sustiprina šį įspūdį, pabrėžia dirbtinumą ir mechaninę, techninę konstrukcijų prigimtį. Antroje grupėje – statiniai, nusidažę rudu koloritu. Nors tai daugiausia rūdžių spalva, kas jau savaime reiškia senatvę, morališkai pasenusį ir nebetinkamą naudoti daiktą (iš čia išplaukia dar viena galima opozicija – naujas / senas), tačiau sykiu savo šilta prigimtimi suteikia vaizduojamiems objektams gyvybės. Tai žemės, uolienų spalva, todėl negyvoms konstrukcijoms suteikia organiškumo,  o sukuria žiūrovui jaukumo pojūtį. Keliose fotografijose netgi galima išvysti natūralias uolienas, kas netgi pradžiugina. Bent dalelė gamtos, neapkaustytos metalu.

Tačiau labiausiai intriguojantis faktas yra tas, kad nuotraukos stebėtojui primena bet ką, tik ne tai, kas iš tiesų pavaizduota. Pavyzdžiui, ar pamatę purpurinį tiltelį, vedantį rožinės sienos link, pagalvotumėt: taaaip, čia tikriausiai laikina toksinių atliekų laikymo patalpa. O štai ten... margas audinys? Prieikit arčiau ir pamatysit, kad tai begalės tarpusavyje susivijusių baltų vamzdžių, mėlynų rėmų, geltonų kopėčių ir turėklų karalystė. Ir jeigu manot, kad ant kitos sienos švytinti fotografija vaizduoja kažką panašaus į sprogimą, veikiai suprasit jog tai tik iš viršaus dienos šviesos nutviekstas surūdijęs aušinimo bokštas. Tikriausiai tai reiškia, kad ne viskas šiame gyvenime yra taip, kaip atrodo, bet ar gali tuomet pasitikėti savo akimis? Ar gali tikėti tuo, ką laikai tikrove? O gal viskas, ką manome, kad žinom, iš tiesų tėra iliuzija?

Galbūt toks šios parodos tikslas - paskatinti žiūrovą suabejoti savo akimis? Skirtingai nei tapybos darbai, kurie, kaip Pollock‘o paveikslai, gali nieko iš esmės ir nevaizduoti, bet perteikti patį tapybos procesą, apie kurį byloja energingai ant drobės (dažniausiai) tėkšti dažai, fotografija įamžina kažką konkretaus (žinoma, neskaitant Photoshop‘o suteikiamos galimybės prikurti jose ką tik nori), kažką iš mūsų tikrovės, to, ką galime matyti ir paliesti. Šiuo atveju matome aiškiai įvardintas vietas, vienos paskirties – t.y. energijos gaminimo - vienijamus pastatus, o tiksliau jų vidų. Ir visgi... mes jų nematome. Čia fantastinius, netgi kosminius vaizdus keičia abstraktūs, o juos – vaikiškai žaviomis spalvomis išmargintų patalpų vaizdai, kurie labiau primena vaikų darželį ar mokyklos sporto salę nei elektrinės interjerą. Mūsų sąmonė apdoroja matomus vaizdus, pasąmonė suteikia  jiems reikšmę, o fantazija  užpildo likusias spragas. Gautas rezultatas nustebina – matai viena, o suvoki visai ką kita.

Perskaitęs parodos pavadinimą kiekvienas gali įsivaizduoti jos turinį savaip. Pavyzdžiui, aš, pati mėgdama fotografuoti gamtą, akimirksniu mintyse pamačiau žaibais išvagotą dangų ir mylių mylias besidriekiančias lygumas. Tačiau šis fotografas nusprendė keliauti priešinga kryptimi ir parodyti mums ne gamtos kūriniją, o žmogaus - juk ne paslaptis, jog L. Zanier mėgsta urbanistikos tematiką. Jis geba pamatyti iš pažiūros paprastuose objektuose didingą nepaprastumą ir užfiksuoti pasirinktas vietas išlikdamas objektyviu, nešališku stebėtoju. Neteko matyti daugiau jo parodų, tačiau šiose fotografijose sustingę vaizdiniai tokie šalti ir mechaniniai, jog atidūręs tarp jų nejučia pasijunti mažas ir nereikšmingas. Čia susisukusios, ten tiesios, susibėgančios kažkur tolumoje linijos regis pasiglemš tave, įtrauks į savąjį pasaulį ir nepaleis.  Bet kad ir kaip ten bebūtų, šie paslaptingi, rodos nežemiški, antgamtiški statiniai - visgi žmogaus rankų darbas. Kaip, beje, ir pati fotografavimo technologija. Tai tarsi galutinė technikos ir mokslo pergalė prieš gamtą, lig šiol vadintą įstabiausiu šio pasaulio architektu. Tai visiška priešingybė viskam kas gyva, žaviems atsitiktinumams ar improvizacijai. Viskas tikslu, apskaičiuota, įkalinta geometriniuose rėmuose.

Ar galėtumėt didžiuotis tokiais žmonijos pasiekimais? O kaipgi! Kiek daug mes sukūrėme ir pastatėme per pastaruosiuos tūkstantmečius, šimtmečius. Kaip toli mes nuėjome! O kiek dar toli nueisime... Bet gal čia ir slypi problema? Gal pažvelgus atidžiau į tas šviesos kupinas erdves, pamatysim apokaliptinę viziją? Ar technologijos nugalės žmogų? Ar ne taip fantastinių filmų kūrėjai karts nuo karto vaizduoja mūsų niūrią ateitį - tuščius gigantiškus miestus ir nė ženklo gyvybės. Visai tikėtina, kad šie statiniai mus pergyvens - per amžių amžius juk taip buvo. Betoniniai, metaliniai, dabar nauji ir gražūs, bet galiausiai pasenstantys ir niekam nereikalingi pastatai, bedvasiai  paminklai juos pastačiusiai civilizacijai.

Bet gal neverta žvelgti taip toli ir pranašauti ateitį. Sugrįžkim į čia ir dabar. Į fotografijas, negalinčias nežavėti savo neįprastumu, šviesos žaismu mums iš esmės pažįstamose, tačiau nematytose konstrukcijose (pripažinkim, kaip dažnai lankomės elektrinėse?). Šie vaizdai kuria paslaptingos energijos ir judėjimo įspūdį vos įžengus į galerijos salę. Jie žaidžia su Jūsų vaizduote ir nukelia kur kas toliau nei jų pavadinimas pasako, taip skatindamos susimąstyti ar iš tiesų tai, ką matai, yra tiesa. Juk kad ir kiek bežvelgtum, negali atsistebėti jog matai realius, o ne kito pasaulio vaizdus ar dailininko vaizduotės vaisių. Mums prieš akis atsiveria civilizacijos produktas - šaltas ir mechaninis, bet tuo pačiu įmantrus ir viliojantis. Kas slypi už  „Erdvės ir energijos“?  Ar tai grėsmė, ateities vizija ar fantazijos pergalė prieš racionalų protą? Atsakymą turime rasti patys.

***

Daugiau apie autorių:

Luca Zanier gimė 1966 m. Ciuriche (Šveicarija). Baigęs fotografijos studijas dirbo fotografu-asistentu. Nuo 1993 m. turi savo studiją ir yra nepriklausomas menininkas.
Grupinėse parodose („Descubrimientos PHE“ Madride, fotografijos festivalyje „VoiesOff“ Arlyje, festivalyje festival „Mois européen de la photographie“ Liuksemburge) dalyvauja nuo 2000 m., yra surengęs personalinių parodų, pelnęs nemažai apdovanojimų, „Kaunas Photo Star 2011“ nugalėtojas. 2012 m. Šveicarijoje išleista autorinė fotografo knyga „Power book“.

L. Zanier ypatingai domina milžiniškos urbanistinės erdvės. Fotografiniu objektu pasirinkdamas išskirtinės svarbos vietas, tačiau fiksuodamas jas itin šaltu stiliumi, menininkas tarsi lieka neutralioje pozicijoje. Serijoje „Galios koridoriai“ („Corridors of Power“) nufotografuotos vietos, kuriose priimami reikšmingi sprendimai, politinių galių centrai, tokie kaip Jungtinių Tautų būstinė Niujorke ir pan. Serijoje „Erdvė ir energija“ („Space and Energy“) fiksuojami įvairaus tipo elektrinių interjerai su nesibaigiančiais koridoriais, nesuprantamais ženklais, keistomis šviesomis, myliomis besidriekiančių kabelių ir vamzdynų.
Per dvejus metus menininkas nufotografavo daugiau nei 50 branduolinės energijos jėgainių Šveicarijoje ir už jos ribų. Naudodamas didelio formato skaitmeninį kamerą ALPA 12 prie vieno kadro fotografas neretai užtrukdavo ir po tris valandas. Užfiksuoti vaizdai nėra informatyvūs, neretai tik antraštės pasufleruoja, į ką žiūrima, tačiau darbai itin vizualūs, patraukiantys dėmesį keistomis spalvomis ir formomis, žiūrėjimo taškais. Vaizdai, atrodantys tarsi iš kitų planetų ar fantastikos filmų, tuopat metu ir baugina, ir žavi.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės