Tekstai
Ridas Viskauskas. Kino dokumentai apie kitus ir save (III d.)

IX Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (rugsėjo 20–30 d.) įspūdžiai

2012-10-02

Pabaiga. Pradžia 2012-09-25

Viktoro Kosakovskio žvilgsnis

Kasmet VDFF rengiama išsami retrospektyva, skirta kuriam nors iškiliam dokumentikos kūrėjui. Šiemet ji skirta peterburgiečiui Viktorui Kosakovskiui (g. 1961). Saviironiškas ir nesusireikšminęs svečias prieš filmų peržiūras komentavo jų sukūrimo aplinkybes, taip pat vedė kūrybines dirbtuves kiną studijuojančiam jaunimui.

Brangintina dokumentikos vertybė – gebėjimas užfiksuoti ir atskleisti konkrečią epochą, tam tikroje geopolitinėje erdvėje gyvenančių žmonių mentalitetą, nuotaikas, lūkesčius, jų kasdienybės sopulius ir džiaugsmus. Režisieriaus filmas „Trečiadienis, 1961 07 19” (1997) – būtent toks, tiksliai atliepiantis šiųmečio festivalio devizą „Atpažink save kitame”. Filmas kurtas beveik ketverius metus, o finansinių šaltinių ieškota net keturiose valstybėse (Rusijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Suomijoje). Ir tai suprantama, matant, kiek įdėta darbo. Režisieriaus idėja buvo paprasta, bet nelengvai įgyvendinama: pažvelgti, kaip politinių ir ekonominių pervartų laikais gyvena N. Chuščiovo valdymo metais, 1961 m. liepos 19 d., gimę peterburgiečiai. Tą dieną gimė 101 naujagimiai, 1995-aisiais mieste pavyko rasti ir nufilmuoti apie septyniasdešimt 35-erius metus sulaukusių asmenų (vieni buvo išvykę, kiti atliko bausmę įkalinimo įstaigose ar buvo mirę).

Kadras iš filmo "Trečiadienis, 1961 07 19"

Taigi filmas – savotiška 70 žmonių portretų ir jų gyvenimų akimirkų tragikomiška mozaika, kurios montažui prireikė beveik dvejų metų. Itin svarbus – Sankt Peterburgo nefasadinis fonas įvairiais metų laikais, kuriame filmuoti žmonės (šiame mieste lankęsi ar studijavę žiūrovai filmą priima itin asmeniškai). Kiekvienam jų skirta nuo keliasdešimt sekundžių iki kelių minučių (filmo trukmė – 93 min.). Iš filmuotų 70 žmonių – tik vienas verslininkas, kiti – paprasti miestiečiai, gyvenantys netoli skurdo ribos, vienas kitas – „rizikos grupių“ atstovai.

Filmuota įvairiose vietose – žmonių darbo aplinkoje, namuose (akį rėžia ankšta erdvė, gyventojų – per daug, o dar naminiai gyvūnai...), gatvėse, masinių renginių metu ir net gimdymo namuose. Regis, žmogaus gimimas – prasminė filmo jungtis, kartojama ne vieną kartą. Jei N. Chruščiovo laikų kino kronika vaizduoja globėjišką valstybės santykį su naujagimiais ir jų tėveliais (oficialių sveikinimų kadrai masinės šventės metu), tai 1995-ųjų dokumentika atskleidžia gimties procesą be pagražinimų: nėščioji, buvusi narkomanė, ilgai negali nutarti telefonu, į kurią ligoninę jai važiuoti – niekur nėra vietų; pats gimdymas rodomas be poetinės „uždangos“ (su visomis natūralistinėmis detalėmis); po gimdymo moteris it koks nuasmenintas daiktas be jokio privatumo paguldoma ligoninės koridoriuje...

Žmogaus gimimas sietinas ir su nerimu, ateities spėjimu: ar vaikas gims sveikas, kas laukia jo, o sykiu – ir visos naujos kartos. V. Kosakovskis kaip žaidėjas laiku gretina skirtingas epochas ir žmonių patirtis. „Aš jaučiuosi psichologiškai sugniuždyta“, – prasitaria abejinga intonacija per savo gimtadienį vieno herojaus mama. Tai vyresnės kartos, kuriai nauji laikai reiškia ankstesnio gyvenimo pamatų griūtį, balsas. Vidurinioji karta, nepuoselėjant didesnio optimizmo, atskleista filme. Kaip klostysis jauniausiajai, paliekama spėti žiūrovams.

Tiesmukai apie socialines negeroves ir politiką filme nekalba nei vienas žmogus. Bet kasdienybės deformacijų poveikis žmonėms bado akis. Štai trumputis epizodas, kaip girtutėlė moteris mėgina nueiti kelis žingsnius iki cerkvės ir, vos išlaikydama pusiausvyrą, krenta ant kelių... Kitame epizode moteris klausia senutės motinos: „Kaip aš gimiau?“ Pasirodo, atsakymą į klausimą, gimdyti ar ne, anuomet nulėmė tai, kad tėvams reikėjo buto... O viename trumpučiame epizode mirusiai senolei užmerkiamos akys (prieš seansą V. Kosakovskis sakė, kad senolė – jo mama, pas kurią kūrybinė grupė tądien užėjo išgerti arbatos...).

Nors slogių epizodų apstu, bet filmas nėra „juodulių“ rinkinys. Montuojant filmą, galima spėti, režisieriui ir reikėjo rasti pusiausvyrą tarp priešingų gyvenimo spalvų. Tūlas statybininkas darbo pertraukėlės metu iš sąsiuvinio skaito balsiai savo kūrybos eiles. Svarbios kontoros tarnautoja griežtai atsisako filmuotis ir neria atgal pro duris. Vaikų darželio auklėtoja neatgauna kvapo, kad ją filmuoja, ir negaili liaupsių šalimais stovinčiai vedėjai. Galiausiai net buvusiai narkomanei pavyksta pagimdyti mergaitę, nors prieš tai, anot moters, keli jos nėštumai baigėsi tragiškai...

Gali susidaryti įspūdis, kad filmas – sociologinis tyrimas. Bet režisierius – ir kino poetas, jam svarbu ne tik tai, ką žmogus ekrane kalba ir veikia, bet ir epizodo nuotaika, atmosfera (juk filmas – sykiu ir kontrastingų nuotaikų montažas). Todėl skiriamas didelis dėmesys ir kadro kompozicijai, šviesų žaismei, ritmui, vaizdo bei garso santykiui – tiems dalykams, kurie veikia ne žiūrovų mąstymą, atpažįstamumą, o pojūčius ir jausmus.

Filmo pabaigoje – miesto ir jo gyventojų vizualus apibendrinimas. Sankt Peterburgas filmuojamas iš viršaus: namų stogai it žmonės – su „kuprom ir kuprelėm“: kaminais, antenomis, keistais statiniais, murzini, bet kiekvienas – individualus. Anot Atholo Fugardo senos ir populiarios pjesės pavadinimo, „čia gyvena žmonės“ – filmo „Trečiadienis, 1961 07 19” herojai.

V. Kosakovskis aklai „nekopijuoja“ tikrovės. Carloso Kleino filme „Kur skraido kondorai“ (Šveicarija, Vokietija, Čilė, 2012) atskleidžiama rusų režisieriaus darbo virtuvė. Pasirodo, nereikiai tiesmukai tikėti, kad filmų vaizdai 100 procentų atspindi tikrovę. Štai ūkininkų laukas, turbūt, ruduo. Režisieriui reikalingas ūkanotos žemės vaizdas. Kaip vyksta pasiruošimas filmavimui? V. Kosakovskis ropinėja po vagas, rauna kažkokias salotas, kurios nedera prie jo vaizdo vizijos, verčia žemę, kad ši ekrane būtų spalvingesnė, o talkininkas ruošia dūmų mašiną… Taigi ekrane žiūrovai matys gerokai „parežisuotą“ žemės vaizdą. Kitame epizode V. Kosakovskis piktokai priekaištauja čiliečiui C. Kleinui, kodėl šis, kalbindamas režisierių, toks nedėmesingas fono vaizdui. Esą dabar baltas fonas – negyvas, reikėtų atidaryti langą, kad rastųsi šviesos mirgėjimas, šešėliai, kad fono vaizdas būtų dinamiškas. V. Kosakovskis – ne tik reiklus savo komandos nariams, jis negaili pagyrimų ir tokiu būdu sutelkia bei įkvepia žmones bendram darbui.

Kadras iš filmo „Kur skraido kondorai“

Kitas V. Kosakovskio filmas „Šventa“ (2005) – maža pamoka, kaip iš paprastos namų kino archyvo medžiagos sukurti filmą, kuriame svarbus vaidmuo tenka atmosferai. Filme regime, kaip dvejų metų ilgaplaukis berniukas, žaisdamas koridoriuje ir savo kambaryje, atranda veidrodį ir savo atvaizdą – vaikas ilgai nesuvokia, kad atvaizdas – jo (pasak kino legendų, dvejus metus tėvas, t. y. režisierius, veidrodžius nuo vaiko slėpė…). Berniuko emocijų skalė – nuo susižavėjimo iki isteriško pykčio. Galiausiai pasirodęs tėvas vaikui mėgina meiliai paaiškinti, kad veidrodyje jis regi save patį.

Kadras iš filmo „Šventa“

Vaiko žaidimų kasdienybė filme „puošiama“ režisieriaus mėgstamais šešėlių mirgėjimais: koridoriaus fone – baltas šydas, kurį gal vėjelis, o gal ir koks talkininkas nuolat judina, todėl palmės lapų šešėliai pastoviai juda. Kamera priartina arba nutolina detales: vaiko žaislus, kičinio Kalėdų senelio figūrą. Muzikinių žaislų įkyrios melodijos irgi aktyvina žiūrovų dėmesį. Mąslumo filmui suteikia kadrai, vaizduojantys tam tikrais filmo momentais, kaip vyresnysis režisieriaus sūnus, jau paauglys, eina parku, kopia tilteliu per tvenkinį, sustoja, žvelgia į savo atspindį vandenyje... O čia dar ir giliamintė anotacija skelbia, kad filmas pasakoja apie „savęs pažinimą ir vienatvę“, nors vyresnysis sūnus vykdo režisieriaus tikslius nurodymus, o mažylio elgesys tiesiog išprovokuotas naujo, ligi šiol nematyto daikto.

Tačiau kartais kino burtai būtini ir prasmingi. Štai režisieriaus filmo „Aš Jus mylėjau“ (Rusija, Vokietija, 2001) pirmoje dalyje „Pavelas ir Lialia: Jeruzalės romansas“ atskleidžiama dviejų senyvų žmonių nelinksma kasdienybė: moteris jau ne vienerius metus slaugo savo pasiligojusį ir savarankiškumo netekusį vyrą. Kaip išreikšti moters rūpestį ir meilę, nepažeminus ligonio? Filme vyras parodomas gana trumpai, kamera dažnai net neseka paskui moterį – žiūrovai girdi, kaip ji meiliai kalbina Pavelą, stiprina jį dvasiškai, net juokais vadina „mano Trockiu“, sykiu, žinoma, atlieka medicinos ir higienos procedūras. Tuo tarpu filmo žiūrovai regi, kaip ant koridoriaus sienos žaidžia per langą krentanti šviesa, medžių šešėliai... Ir šį kartą toks vizualus sprendimas, kai nevalia mėgautis žmogaus kančia, – logiškas bei įtaigus.

Kadras iš filmo „Aš Jus mylėjau“

Apžvalgėlėje nepasakojau apie nevykusius filmus, o tokių turbūt pasitaiko visuose festivaliuose. Žinoma, gaila ir nepamatytų filmų. Bet po 5 ar 6 valandas kasdien būti kino centre nėra galimybių. Pasak festivalio spaudos pranešimo, šiųmečio konkurso rezultatai tokie: už „kompleksinį politinio fenomeno atspindėjimą“ geriausiu paskelbta Giedrės Žickytės juosta „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, trečia vieta atiteko Mindaugo Survilos „Stebuklų laukui“  už „nuodugnų marginalaus pasaulio stebėjimą“. Antros vietos įvertinimas iškeliavo estų režisieriui Jaanui Tootsenui ir jo filmui „Naujas pasaulis“ už „daugiasluoksnį naujų socialinių judėjimų portretą“. Pinigines premijas festivalio laureatams įteikė Kazickų šeimos fondo atstovas Zenonas Bedalis, jau penktus metus VDFF rengėjams padedantis  pritraukti kūrėjus iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos.

Taip pat skaitykite:

Ridas Viskauskas. Kino dokumentai apie kitus ir save >>

Ridas Viskauskas. Kino dokumentai apie kitus ir save (II d.) >>

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės