Tekstai
Ridas Viskauskas. Kino dokumentai apie kitus ir save (II d.)

2012-09-28

IX Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (rugsėjo 20–30 d.) įspūdžiai

Tęsinys. Pradžia 2012-09-25

Bendruomenės istorija

Filmo „Naujas pasaulis“ (konkursinė programa, Estija, 2011) režisieriui Jaanui Tootsenui pasisekė: jis buvo šalia, kai Taline it laužas įsiplieskė maištingų ir veiklių jaunuolių bendruomenė „Naujas pasaulis“, puoselėjusi ekologines senamiesčio idėjas. Dabar Lietuvoje gausu įvairiausių visuomeninių judėjimų ir draugijų, todėl estų filmas įdomus kaip kino dienoraštis, fiksuojantis vienos tokios bendruomenės raidą, jos santykius su miestelėnais ir miesto valdžia, leidžiantis palyginti bendruomenių patirtis bei nejučiomis pakartojantis seną tiesą: net ir šauniausia bendruomenė, kaip gyvas organizmas, turi savo pradžią ir baigtį...

Kadras iš filmo  „Naujas pasaulis“

„Naujas pasaulis“ susiformavo spontaniškai, vieno charizmatiško ir pasiutusio jaunuolio dėka (impulsyvus ir ekspresyvus herojus – džiaugsmas žiūrovams ir didelis palengvinimas dokumentinio kino kūrėjui). Arti miesto širdies it automobilių aikštelėje gyvenantys jaunuoliai nutarė: gana, metas kurti laisvą nuo automobilių tvaiko ir grėsmės nedidelę jaukią zoną, kurioje skleistųsi pozityvios iniciatyvos – dviratininkų kelias, savaitgalio turgeliai, jaunimo koncertai, gatvės menai ir panašiai. Sumokėję šimtą kitą baudų už nesankcionuotas viešas iniciatyvas, jaunuoliai pasiekė savo: nuomojame mediniame namuke įkūrė bendruomenės centrą, pelnė žiniasklaidos palankumą, įtikino miesto valdžią savo projektų reikšmingumu ir net iš vieno fondo gavo daug pinigėlių. Pakilią euforiją keičia kasdienybės rutina: reikia vykdyti buhalterinę apskaitą (kodėl skanaus alučio negalima deklaruoti ataskaitose fondams?..), kuopti šiukšles, spręsti konfliktus su kaimynais, kuriems naktiniai siautėjimai bendruomenės centre – ne prie širdies. Bendruomenės viduje – pirmieji išsiskyrimo ženklai: lyderį slegia nuolatinė atsakomybė, savanoriškais pagrindais talkinantys jaunuoliai turi studijuoti ir pelnyti duoną savo atžaloms. Ilgai distancijai reikalinga strategija, o jos žaisti mėgstantis lyderis ir neturi... Po ketverių metų bendruomenės centras, pelnęs Talino valdžios laurus už gražias iniciatyvas ir net pagerbtas kvietimu į Kalėdų vakarėlį prezidentūroje, užsidarė. Tiesa, pasak filmo kūrėjų, „Naujas pasaulis“ tapo pavyzdžiu kitiems jaunimo sambūriams.

Režisierius J. Tootsenas simpatizuoja pašėlusiai ir kūrybingai bendruomenei, sykiu suteikia balso teisę jos narių kritiškai savianalizei. Per ketverius metus jo filmo herojai pasikeitė ne tik fiziškai. Tai, kad atskleista jų vidinė kaita – šio dinamiško filmo privalumas.

Filmai – žaidimai su istorija

Estų režisieriaus Jaako Kilmi juostos „Aromatinga Talino žuvelė“ (konkursinė programa, 2011) žanrą sunku apibrėžti, nes įprastos, gyvą realybę fiksuojančios dokumentikos filme nėra. Režisierius subtiliai žaidžia sena Talino miesto legenda, išryškindamas dabarties estų mentalitetą ir socialines problemas. Bet anot mūsų politikos klasiko, kas galėtų paneigti, jog literatūriškai sklandūs herojų monologai, kuriuos jie sako už kadro, nėra scenaristo sugalvoti?.. Triukas žavingai paprastas: fotoatelje fotografuojami „gyvieji paveikslai“, atkartojantys vieną viduramžių Talino legendą; tarp „gyvųjų paveikslų“ įterpiami epizodai, kuriuose atskleidžiamos statistų, įvairaus amžiaus ir socialinės padėties Talino gyventojų, gyvenimo istorijų kontūrai ir jų požiūriai į miestą. Štai pagrindinis legendos veikėjas tikrovėje dirba amatininku Suomijoje ir kelis kartus per mėnesį keltu gabena degtinę, kurią pardavęs visai neblogai pasipelno… O vidruramžių miestietės – merginos, iš Estijos provincijų atvažiavusios į Taliną ieškotis darbų; visos kartu nuomojasi butą ir nedrąsiai svajoja apie geresnį gyvenimą… Ironiška, stilinga, bet daug teatralizacijos. Herojai – statistai režisieriaus kino žaidime.

Kadras iš filmo „Aromatinga Talino žuvelė“

Tradiciškiau su istorija ir jos dalyviais elgiasi režisierė Giedrė Žickytė. Jos filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (konkursinė programa, 2011) sumanymas – pažvelgti į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą be patetikos ir rypavimų. Režisierė rėmėsi gausia ir reta archyvine medžiaga, skirta Kauno jaunųjų architektų roko grupei „Antis“, kuri praėjusio amžiaus 9-o dešimtmečio viduryje tapo ne vien meniniu reiškiniu. Filme kalbinami Sąjūdžio laikų įvykių dalyviai (kaip jaunesnės kartos atstovui netikėta buvo sužinoti apie Arvydo Juozaičio, Margaritos Starkevičiūtės ryšius su tuometine „Antimi“), o istorinį kontekstą komentuoja Leonidas Donskis. Įdomiai elgtasi su grupės „Antis“ nariais – jie nekalbinti. Matyt, nenorėta jų subuitinti, sugriauti karnavalo, kuris sustabarėjusioje visuomenėje turėjo sprogstamosios galios, įspūdžio. Neužmirštama ir ironiškai gelianti filmo pabaiga: Algirdas Kaušpėdas jau šiomis dienomis namų aplinkoje vaikšto apie baseinėlį ir prasitaria, kad už štai tas varles, kurias sukūrė viena vokiečių menininkė, paklojo 500, o gal 300 eurų... Scenos kaukė ir žmogus – netapatu. Bet truputį skauda...

Kadras iš filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“

Po filmo peržiūros G. Žickytė papasakojo, kaip susiklostė toks finalas. Režisierė ilgai nerado epizodo, kuriuo galėtų baigti filmą. Net „brangiųjų varlių“ sceną ji iš pradžių atmetė kaip  brokuotą medžiagą. Bet staiga ji įsiklausė į A. Kaušpėdo žodžius ir suprato, kad tai yra kaip tik tai, ko reikia netikėtam ir demistifikuojančiam finalui. Ir nusiuntė operatorių perfilmuoti kinematografiškai, socialiai ir visaip kitaip reikšmingų varlių.

Filmai antipodai

Inteligentiška ir subtili latvių režisierė Laila Pakalniņa festivalyje pristatė naują savo filmą „33 Senelio Šalčio augintiniai“ (konkursinė programa, 2011). Kiek yra tekę anksčiau matyti šios kūrėjos filmų, susiklostė įspūdis, kad jos nedomina skandalingos istorijos, o į žmones ji žvelgia su humoru, bet pagarbiai. Šįsyk jos herojė – geraširdė pensininkė, berods, dviejų kambarių bute auginanti 33 gyvūnus (kates, šunis, triušius, šinšilas, varną, balandį…). Filme atskleidžiama moters rūpestėlių kasdienybė: šuniukai per pusryčius prie stalo maitinami miltiniais blynais (jokių peštynių – visi žino savo eilę), katinukai šukuojami, iš jų plaukų veliama vilna. Kiekvienam augintiniui moteris skiria gerą žodį: šis šuniukas aną savaitę sunkiai sirgo, todėl einant į lauką dabar reikia paltuko; o tas katinukas niekada nesiprausia, jį reikia šeimininkei pačiai nuprausti. Kamera neskubėdama seka gyvūnų buitį: vikriosios šinšilos atsidaro savo narvelį ir sprunka lauk; šunytis, nugvelbęs iš triušio morką, skaniai ją krimsnoja; katinai įsitaiso snausti netikėčiausiose namų vietose. Bet gyvūnai „sukrimsnojo“ ir šeimininkės kino portretą. Moters gyvenimas – tarnystė beglobiams ir sergantiems gyvūnams, bet viskas – viena gerumo spalva. Pristigo aštresnių situacijų, kuriose moteris įvairiau atsiskleistų. Epizodai, kuriuose ji su Kalėdų senelio kostiumu ir barzda dalina kiemo vaikams saldainius, portreto nekeičia.

Kadras iš filmo „33 Senelio Šalčio augintiniai“

Tuo tarpu britų režisierius Jamesas Bluemelis filme „66 mėnesiai“ (pagrindinė programa, 2011) į herojų privačią fizinę ir psichinę erdvę braunasi be skrupulų. Pajuokausiu: kaimynas – dokumentininkas? Neįsileisti. Nufilmuos jus kritiniais gyvenimo momentais ir važinės paskui sau laimingas po festivalius… „66 mėnesiai“ turbūt taip ir gimė: iš pradžių kaimynai dokumentininkai kartkartėmis fiksavo, kaip klostosi depresuoto epileptiko Naidželo ir agresyvaus girtuoklio Robio santykiai (stebėjimas truko 66 mėnesius, iš čia ir fimo pavadinimas), o vėliau suprato, kad dramatiški įvykiai rutuliojasi kinui „naudinga linkme“ ir iš turimos medžiagos galima sukurti šokiruojantį filmą – tokį mūsų televizijos laidų „Bėdų turgus“ ir „Kriminalinė Lietuva“ hibridą.

Nėra paprasta pasakyti, kas sieja du vyrus. Abipusė aistra? Kažin – beveik 40 metų skirtumas (nors jaunėlis vis pasvajoja apie santuoką bažnyčioje...). Pomėgis taurelei? Galbūt, nes kas trečias epizodas vis apie linksmybes, o jos kartais baigiasi tai epileptiko priepuoliu, tai jo mušimu ir žeminimu, o kulminacija – seniokas jaunuolį apipliko karštu vandeniu (matome vos ne pusės kūno nudegimą). Vienatvė? Turbūt, bet pasirinkti vaistai nuo jos įtartini: jaunėlis vis pakliūva kalėjiman, o vyresnysis miršta vienas slaugos ligoninėje...

Kadras iš filmo „66 mėnesiai“

Nors dalinę psichinę negalią turintis vyras atskleistas visapusiškai (ryškios jo pastangos kapanotis iš padėties, po partnerio mirties apsigyvenus socialinės globos centre, ir pabrėžiama jo meilė motinai bei anksti mirusiam broliui), bet ar turime teisę stebėti žmogų jo bejėgystės akimirkomis, kai jis negali savęs kontroliuoti (vadinami „atsijungimai“ pliku užpakaliu, priepuoliai, putos iš burnos...)? Koks tokiu atveju publikos vaidmuo? Stebėti ligos pergalę? Diskutuotina.

Bus daugiau…

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės