Kultūrinės/kūrybinės industrijos
Ignas Kazakevičius. Komunikacija keičia požiūrį į erdves

2009-08-11

Apsvarsčius liepos 23 d. Klaipėdoje pasibaigusios tarptautinio CITIES projekto konferencijos „Dizainas ir šiuolaikinis menas - pridėtinės vertės kūrimas miesto viešose erdvėse“ rezultatus, liko begalė idėjų, galimų variacijų, sprendimo kelių, kaip miestą kurti išties patrauklų. Įsimintiną, įdomų, o gal net originalų, kuo nors gundantį apsilankyti. Daugelis mano, kad miesto veidas yra architektūra ir tik ji. Taip, ji formuoja pirminį įspūdį. Tačiau tai tolygu teiginiui – gražaus veido esti tik aukšti žmonės. Šiuo atveju kalbame ne apie grožį, bet atmosferą, apie tuos nematomus bendravimo tinklus, kuriuose vienodai gerai jaučiasi milijonierius, valkata, balandžius lesinanti senutė, juos visus gąsdinantis riedutininkas, besibučiuojanti porelė, iš autobusų pabirę japonų turistai ir, be abejo, vietinis praeivis. Taip, tas pats statistinis gyventojas, kas dieną pralekiantis ir nieko nepastebįs: toje pat vietoje jis oriai vedžioja savo šunis, vaikus ir svečius, stebi turistus ir nejučiomis sykiu su jais kraipo galvą, linkčioja, taip, taip, čia yra į ką pažiūrėti. Viešosios erdvės – tai miesto ryšys su žmogumi.

KKC nuotr.

Konferencijos organizatorė VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ (KEPA), kūrybinių industrijų ir viešųjų erdvių projektų pradininkė Klaipėdoje, pataikė į dešimtuką. Uostamiesčio kultūros plėtros plane nubrėžta viena iš prioritetinių krypčių – bendruomenės kultūrinio aktyvumo skatinimas per patrauklios aplinkos meninei kūrybai bei naujiems kontaktams mieste formavimą. Šios krypties tikslui įgyvendinti iškelti trys uždaviniai:

  • Naujų viešųjų kultūrinių erdvių (miesto aikštėse ir patalpose) formavimas.
  • Kultūros integracijos nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu skatinimas.
  • Kultūrinių inovacijų skatinimas.

Be tarptautinio projekto CITIES, kuris tiesiogiai „įmeta“ Klaipėdą į tarptautinius kūrybinių industrijų tinklus, KEPA šiuo metu įgyvendina ir kitą viešų erdvių projektą Kultūros fabriko įkūrimą buvusiame Tabako fabrike.

Šio metu viešos erdvės suprantamos veikiau kaip „švaru“, „funkcionalu“, „tvarkinga“, „neutralu“. Na, jos tiesiog yra, egzistuoja kaip teritorija, bet dar ne kaip viešoji erdvė, o komunikacinis įrankis. Užbėgus už akių, reikia pabrėžti, kad konferencijos ekspertai Mark Davy („Future city“ direktorius; Londonas, Didžioji Britanija) ir Marcus Neustetter (erdvių meno ekspertas; Johanesburgas, PAR) įtikinamais pavyzdžiais įrodė, jog formuojant viešąsias erdves vienu svarbiausiu faktoriumi tampa bendruomenė, kuriai kuriama ši viešoji erdvė, esminis jos dalyvavimas visose erdvės formavimo stadijose.

Kas trukdo Klaipėdoje turėti originalias viešąsias erdves? Metas kreipti žvilgsnį nuo abstrakcijų į labai konkrečią lietuvišką ir, be abejo, klaipėdietišką tikrovę. Ne visi kurie svarsto, mąsto, siūlo idėjas ar kitaip prijaučia Klaipėdos miesto gražinimui žino, kas yra ta viešoji erdvė, koks turėtų būti jos socialinis statusas, kaip ji turėtų atrodyti, kokias funkcijas turėtų atlikti. Kaip teigia Klaipėdos miesto savivaldybės paveldosaugos skyriaus vedėja Edita Petrauskienė bei vyriausiasis dailininkas Mindaugas Petrulis, tai įstatymiškai sunkiai apibrėžiama, be galo plati, tačiau socialiniu požiūriu labai aiški ir visuomenei aktuali sąvoka. Kalbant apibendrintai, viešoji miesto erdvė – tai detalių, fragmentų pradedant grindiniu, smulkiais želdiniais, skulptūromis, meno dirbtuvėmis, baigiant viešaisiais renginiais ir žmonių aprangos stiliumi. Ir į šią apibrėžtį įtrauktinos visos vietos, kuriose miesto gyventojai ir svečiai gali leisti ir leidžia savo laiką. Štai tokiame erdviniame kontekste veikia viešasis menas. Ir kaip tik čia prasideda visas veiklos, poveikių ir funkcionavimo sudėtingumas.

Entuziazmo konservai

Pasak KEPA direktorės Raimondos Laužikienės, prieš keletą metų parengtas „Viešo naudojimo erdvių teritorijų senamiestyje detalusis planas“ jau trečią kartą yra atmestas Klaipėdos apskrities derintojų. Planas numato 17 viešųjų erdvių. Juo remiantis toliau pagal mažesnius konkrečių vietų projektus būtų galima kurti atitinkamą erdvių infrastruktūrą, statyti pastovius ir laikinus meno objektus, numatyti mažosios architektūros formas, šiuolaikinį apšvietimą, dangas ir pan. Įvertinus laike tokį kelių lygmenų planavimo dokumentų rengimą, jų derinimą ir dar viešo meno kūrybinius konkursus, galutinį rezultatą, net radus tam finansavimą būtų galima išvysti ne anksčiau nei po 3-4 metų.

Kita vertus šiandieną nėra „įmeninimo strategijos“, meno viešose erdvėse programos. T.y. nėra suformuluota idėjų pateikimo, konkursų ir viešo visuomenės vertinimo sistema, nėra apibrėžtos galimybės, kuriose menininkas galėtų reikštis. Šūkiai gelbėkime, puoškime ar kitaip gaivinkime Klaipėdą liks vien tik šūkiais, jeigu žmogus nematys perspektyvos išvysti arba realizuoti savo idėjų, idėjos už kurią jis balsavo atvirame konkurse. Tai vienas esminių paskatų galvoti ir tiesiogiai dalyvauti viešųjų erdvių modeliavime. Idėjų bankas net jei toks atsirastų, visada bus tuščias: kam gi dovanoti idėjas, jei nėra net menkiausios garantijos, kad jos bus realizuotos. Kartais gaila savo išsakytos idėjos brainstormo metu, kuri, regis, tinkama mestelėjimui aukštyn – į realizacijos lygmenį. Tačiau nesant minėtos strategijos, idėja taps konservu ir niekada nebus realizuota, entuziazmu niekas netrykšta.

Nepamirškime ir visuomenės edukacijos. CITIES projekto konferencijos metu buvo nagrinėtos ne tik eilė puikių pavyzdžių, bet ir pristatytos idėjų pateikimo visuomenei ir jos įtraukimo į šį procesą strategijos. Bendruomenė visų pirma! Kaipgi kitaip, juk projektai yra ruošiami visų pirma sociumui, iš jos tikimasi atoveiksmio. Ir tik jai dalyvaujant viešosios erdvės gyvenime, pastaroji tampa suvokiama kaip save kuriantis darinys.

Kad visuomenė pasakytų kokias erdves nori matyti mieste, kaip jos būtų aprengtos, reikėtų aiškiai išdėstyti, kas yra kas. Kaip gyventojai gali nuspręsti, kas turėtų būti, nežinodami, kaip galėtų būti ir ko turėtų norėti? Taigi informaciją apie viešųjų erdvių projektus galima viešinti seminaruose, paskaitose, miesto stenduose, praeiviams dalinti skrajutes kartu su kvietimais dalyvauti loterijoje (kad neišmestų), Maximos nuolaidų kuponais, nuolaidų kortelėmis. Pasitelkus žiniasklaidos priemones, vykdyti specialias akcijas, pavyzdžiui „miestas, kokį norime matyti“, vaikų rašinėlių ir piešinių konkursai ir t.t. ir pan. Visą tai vykdyti nuosekliai, ilgai bei kryptingai.

Monumentai ar procesas?

M. Neustetter pastebėjo Klaipėdos prisirišimą prie monumentų. Pasak jo, tokio tipo paminklai užkerta kelią bet kokiam modernesniam erdvės formavimui, o juk nebūtina erdvę pakeisti ilgaamžiams nekilnojamais kūriniais. Galima į ją integruoti permanentinius, „kelių savaičių ar metų trukmės“ projektus-kūrinius, kurie galėtų pristatyti naujas jaunųjų dizainerių idėjas, o visuomenė jas įvertintų. Kitaip sakant, ekspertas remdamasis pasauline praktika, siūlė proceso modelį: keičiamais meno kūriniai sukurti gyvos teritorijos įspūdį ir jūs tikrai trauksite pasižiūrėti, kas gi naujo ten vyksta.

Pasižvalgykime po Klaipėdą. Kokie meno kūriniai krinta į akis? Teisingai, visų pirma monumentai. Iš esmės tai memorialiniai paminklai, kurie statomi svarbiems įvykiams, tautos politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo reikšmingoms datoms paminėti. Neretai tokio tipo paminklų konkursuose dažna sąlyga yra atvaizduoti „jubiliato“ asmenybę, portretinį panašumą ir pan. Tai sąlygoja novatoriškesnių viešųjų erdvių neatsiradimo galimybes. Būsimas Midvikio „žirgas“, esamas „Mažvydas“ ir Sakalausko „arka“ ne pats geriausias Klaipėdos brendas. Žaidžiant patriotizmo korta, yra beveik 100 proc. garantija, kad skulptūrinis sprendimas bus realizuotas kaip biustas, arba stovyla su portretiniu panašumu, arba banali monumentalioji metafora. Nes kitaip – suprask nepagarba istoriniam veikėjui, istorinei idėjai, žmonių jausmams etc. Tokiu atveju teritorija aplink kanonizuotą paminklą tampa šventoriumi, kuriame bet koks iš principo natūralus veiksmas atrodys nenatūraliai.

Kitas variantas - mecenatų dėka senamiestyje dominuojanti mažoji plastika. Abstraktu, nebrangu, diskusijų nekelia, akies neerzina, na ir bronza, šiokia tokia vertė, dar - erdvės nelaužo. Deja, šios senamiesčio „pelės“ tėra akcentai, negeneruoja viešosios erdvės, neišreiškia jos socialinės esmės. Tiesiog yra. Be abejo, tai geriau negu nieko, savotiškai išreiškia miesto kameriškumą ir pan., tačiau paties miesto nepristato, nekuria jo stiliaus.

Mūsų miestas kaip šventė?

Finansai yra dar vienas svarbus faktorius įtakojantis miesto veidą.  Kur gauti pakankamai lėšų viešųjų erdvių projektams? Jei būtų reali galimybė jas gauti, tuomet pasistūmėtų organizaciniai sprendimai ir niekas negalėtų pasakyti: „kam stengtis, kažkokias programas inicijuoti, vis viena nėra pinigų“.

Raimonda Laužikienė pateikė pavyzdžių, kaip pasaulyje specialios viešų erdvių meno programos yra finansuojamos daugiausia iš stambių infrastruktūrinių viešo sektoriaus investicinių projektų bendros sąmatos mokesčių viešam menui remti (į tokį fondą pervedama apie 1% nuo sąmatinės vertės). Kad vyrautų bendra stilistika, įprasta siūlyti meno ir dizaino projektus dar tik įrenginėjamoms teritorijoms ir erdvėms.

Praėjusiais metais miesto savivaldybė pradėjo įgyvendinti senamiesčio gaivinimo programą, ji numatė nenaudojamų komercinių patalpų senamiestyje pritaikymą kultūros reikmėms. Savivaldybė ketino finansuoti šių erdvių nuomą verslininkams ir atiduoti atvirą konkursą laimėjusioms menininkų kūrybinėms veikloms. Deja, krizės bangoms atūžus, šis kultūros gelbėjimo ratas buvo išmestas per bortą... kaip balastas. Vislab apie 100 000 lt per metus. Tiek būtų kainavęs pirmas bandymas kurti viešąsias erdves.

Galimas ir kitas scenarijus. Didžioji dalis viešo meno objektų skirtų įvairiems Europos ir pasaulio miestams dovanojami mecenatų ir privačių asmenų. Kodėl verslininkams – senamiesčio gaivintojams – neparėmus ir nepradėjus vystyti nuoseklių viešo meno programų ir metai iš metų finansuoti kūrybines industrijas merdinčiame senamiestyje? Tai puiki proga rėmėjui įamžinti savo vardą ne laikini kultūros produktu (koncerte ar festivalyje), bet iškalti jį akmenyje amžiams, padėti plytą Klaipėdos centre. O juk gali susiburti keli mecenatai...

Trečias variantas - susivienija patys verslininkai ir nenaudojamas stovinčias patalpas perleidžia neatlygintinai panaudai kūrybingiems kūrėjams. Būtų gražu, jei verslininkai parodytų pavyzdį nuolatiniam viešų erdvių reanimavimui, užuot gaivinę senamiestį vienadienėmis šventėmis, kurios neturi perspektyvos: senamiesčio verslo infrastruktūra nepasiruošusi priimti kūrybiškų idėjų, nuolat jas vystyti, investuoti į jas.

Europiada ir Regata buvo du gražūs dideli renginiai. Tuščioje miesto drobėje jie sukūrė puikų tikro uostamiesčio peizažą. Tačiau pasitraukus šiai margaspalvei lavinai, sakytum kas dažus iš paveikslo išrankiojo, išskutinėjo gėles ar vėjas nuskabė stiebus ir plazdančias vėliavas. Viskas liko, kaip buvę. O jeigu dešimt metų visus švenčių pinigus ir miesto ir privačių mecenatų fondų nuosekliai investuoti į viešųjų erdvių kūrimą? Jais kofinansuoti ES projektus, kurie keliolika kartų padidintų finansavimo galimybes? Po dešimties metų miestas kiekvieną dieną atrodytų kaip šventė.

Kulturpolis.lt

Plačiau apie tai:
Kęstutis Šapoka.
Leninas ir vėl Vilniuje >>
Polemika. Gintautas Česnys. Man gaila Jūsų, Kęstuti Šapoka >>

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės