Kultūrinės/kūrybinės industrijos
Ignas Kazakevičius. Klaipėda – Tamperė: 50 metų kultūrinio įšalo

2010-03-09

Sausio 21–22 dienomis trys klaipėdiečiai – miesto Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė, Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) vadovė Raimonda Laužikienė ir uostamiesčio Kultūrų komunikacijų centro (KKKC) direktorius Ignas Kazakevičius – aplankė Tamperę, vieną aktyviausių Suomijos kūrybinių industrijų centrų.

Mūsų atstovaujamos įstaigos atspindėjo mūsų interesus – būtent šių sferų užsienio kolegų patirties perkėlimas į Klaipėdą. Po CITIES projekto vykome susitikti su kūrybinių industrijų kūrėjais, strategais, kompanijų prodiuseriais, pamatyti kūrybinių industrijų objektus. Tamperės istorija – gryniausias kūrybinių industrijų pavyzdys miesto ir jo gyventojų sąmonės formate.

Kas penktas – studentas

1775 m. Tamperę kaip turgavietę įkūrė Gustavas III, Švedijos karalius, o 1779-aisiais jai buvo suteiktos miesto teisės. Kaip pramonės ir prekybos centras Tamperė išaugo XIX a., ir antroje to amžiaus pusėje Tamperė pritraukė jau beveik pusė visos Suomijos pramoninės darbo jėgos.

Šiandien Tamperėje išliko mašinų gamybos, automatikos ir popieriaus pramonė, vystomos informacinės ir komunikacinės technologijos, biotechnologijos. Tamperės regione yra du humanitariniai ir trys politechnikos universitatai. Tad nėra keista, jog mieste, turinčiame apie 200 tūkst. gyventojų, kas penktas – studentas.

Be abejo, mus visus domino suomiški mūsiškio tabako fabriko variantai, G.Giedraitytę – dar ir viešasis sektorius, kultūrinis bendruomenių bei NVO lygis, mane – ir meno situacija, kaip jis suprantamas būtent tokio tipo mieste, kaip veikia organizacijos, panašios į KKKC.

Kelionė į Suomiją ilgesnė nei skrydis. Kad skristum ne visą valandą, turi važiuoti penkias valandas iki Rygos, dar kelias valandas maltis oro uoste. Todėl nenuostabu, kad kelionės metu neretai „aptarinėjome“ Susisiekimo ministerijos strategiją šiuo klausimu.

Tamperėje pasveikindamas veidus išbučiavo 17 laipsnių šaltis, o kai po kelių dienų grįžome į Lietuvą, ir ją pasiekė ši banga su visais žiemos grožiais, papurusiomis eglėmis ir tonomis sniego. Taigi buvome jau adaptavęsi, tačiau pirminis efektas buvo stulbinantis – pamatyti tikrą žiemą... Ir kavinę „Sibiras“, kurioje vyko pagrindiniai „mitingai“. Todėl labai noriai klausiausi pranešėjų ir trumpomis perėjimų tarp objektų akimirkomis pirmą kartą gal per 20 metų susimąsčiau apie kepurės poreikį. Beje, tokios, kokios norėjau, – tarkime, su vilko uodega, neradau. Tai privertė susimąstyti, kodėl viename iš Suomijos dizaino centrų nėra specializuotų dizaino parduotuvių? Vien tik HM, „Stockman“ ir kiti prekybos centrai su „jokia“ produkcija. Linksmiausi momentai Tamperėje – Trolių mumių ir Lenino muziejus... Suomiai į pastarąjį reaguoja ramiai, na, mumiais jų niekas nepavertė.

Kūrybiškumui – milijonai

Pirmąją dieną mus pasitiko programos „Kūrybiška Tamperė“ ir kūrybinių industrijų poprogramės LUKE koordinatoriai Liina Kangas ir Jari Myllymaki (www.creativetampere.fi).

Būtent šioji, 2006-aisiais pradėta, programa yra didžiausia visoje Suomijoje vystant kūrybinių sektorių verslumą. Ją vykdant bus sukurta 70 naujų kompanijų, su programa tiesiogiai dirba 67 žmonės, šiuo metu vyksta 77 projektai. Programa tęsis iki 2011-ųjų.

Anot R.Laužikienės, skandinavų patirtis mums labiausiai artima ir pritaikoma, palyginti su kitų partnerystės tinklo CITIES pietinių šalių patirtimis vystant kūrybines industrijas. Pas juos labai gerai subalansuotas rėmimo ir komercijos santykis kultūroje bei kūrybiniuose versluose.

Tamperė yra miestas, inicijavęs didžiausią Suomijoje ketverių metų trukmės kūrybinių industrijų regioninę rėmimo programą su 7,2 mln. eurų biudžetu, dar tikisi pritraukti ir papildomų lėšų – 40 mln. eurų iš privačių bei ES fondų, o tai, jų apskaičiavimais, generuotų mažiausiai 100 mln. eurų papildomą efektą vietos ekonomikai.

Pagrindinis šio projekto tikslas – nuoseklia grandine sujungti inovacijų ir verslumo skatinimo per kūrybines industrijas proceso segmentus, taip kurti patrauklų miestą. Šis tokiu turėtų tapti visą bendruomenę įtraukiant į veiklas, taip pat dėl pastarųjų multidiscipliniškumo, jų vyksmo visus metus, esamos urbanistikos pritaikymo kūrybinėms industrijoms, ypač akcentuojant jaunimo pastangas jas vystyti, skatinant eksperimentinės architektūros atsiradimą bei informacinę to, kas planuojama, kodėl tai daroma ir kaip vyksta, sklaidą visuomenėje per atviras diskusijas.

Žmonėms tai puiki proga pradėti savo verslą, gauti nemokamų patarimų bei galimybes savo idėją patobulinti ir parduoti. Konsultacijos, seminarai, mokymai, tik ką sukurtų firmų tinklai ir pirmieji rezultatai – tai nėra tik eilutės ir skaičiai programoje. Demokratija ten veikia, žmonių balso klausomasi, jie svarbūs miestui, jų idėjos reikalingos, įgyvendinant programą jos tampa pelningos.

Kultūros fabrikui rado partnerį

Tamperę poindustriniu miestu pavertė tokie analogai, kaip būsimasis Klaipėdos kultūros fabrikas. Šiandien dauguma Tamperės kūrybinių įstaigų – dizaino firmos, muziejai, menininkų dirbtuvės, galerijos, teatrai – yra įsikūrę buvusiose medvilnės, popieriaus, kojinių fabrikų teritorijose.

Tamperės savivaldybės remiamos programos lėšos naudojamos projektų kūrybinių industrijų srityje rengimui, administravimui, įgyvendinimui ir kofinansavimui. Pati programa, kaip organizacija, turi renovuotas patalpas buvusioje gamykloje ir laukia visuomenės pritarimo naujausiam jų kultūros fabriko projektui nebeveikiančiame kojinių fabrike (12 tūkst. kv. m).

Projektas kol kas – identiškoje fazėje klaipėdiškiam broliui.

Programa „Kūrybiška Tamperė“ skina laurus ir tarp Suomijos miestų rengiamuose rinkodaros konkursuose.

Kol atkakliai kamantinėjau pranešėjus, reikalaudamas konkrečių kūrybinių industrijų bei jų įtakos kitoms pramonės sritims pavyzdžių, kolegė R.Laužikienė džiaugėsi, kad smagu buvo rasti tik už gero pusvalandžio skrydžio nuo Rygos esantį giminingą miestą, jau sėkmingai vystantį analogišką kūrybinių industrijų plėtros koncepciją tai, kurią vysto KEPA.

Nurašę skaičius ir palyginimus sunkmečiui, pasidomėjome konkrečiais verslo inovacijų modeliais ir radome, ką be didelių sąnaudų galėsime pritaikyti būsimajame Klaipėdos kultūros fabrike. Tai realiai įgyvendinami modeliai, lankščiomis bendradarbiavimo ir motyvavimo schemomis jungiantys kūrybiškiausius studentus ir tradicinės pramonės bei verslo sektorius. Panašu, kad būsimasis Tamperės kultūros fabrikas, besikuriantis buvusiame kojinių fabrike, taps artimiausiu mūsų partneriu ir labai tikėtina, kad šie du projektai startuos vienu metu. Tai įvertinę pakvietėme vieni kitus į objektų atidarymus.

Edukacija – pirmoje vietoje

Miestui su kur kas gilesnėmis pramonės tradicijoms nei Klaipėda neatrodo keista investuoti į universiteto su įvairiausiomis specialybėmis plėtrą, kūrybines industrijas, kultūrą, miesto rinkodarą ir bendrą bendruomenės kultūrinį lygį.

Susitikimas su Tamperės savivaldybės Kultūros skyriaus vedėju maloniai nustebino. Mieste nėra Kultūros skyriui pavaldžių įstaigų, tėra vienas simfoninis orkestras ir festivalis, kurį miestas finansuoja 100 proc.

Miesto biudžetas (22 mln. eurų) kasmet konkurso būdu paskirstomas visuomeninėms, nevyriausybinėms organizacijoms, kurios ir sukuria visą kultūrinį produktą. Prioritetas – vaikai ir edukacija. Muziejais ir bibliotekomis rūpinasi kiti skyriai. Taip patenkinamas viešas bendruomenės kūrybinės veiklos poreikis, ugdoma tolerancija kolegoms, o „meninė – kultūrinė grietinėlė“, regis, turėtų ir nuosekliai formuotis.

Tačiau mano teoriją paneigė vizitas į vietinę Dailininkų sąjungą. Puikus pastatas, meno rezidentūra – tikri užmiesčio rūmai, tobula skulptūros, grafikos įranga, erdvios dirbtuvės ir 2000 sąjungos narių. Na, beveik tiek, kiek visoje Lietuvoje. Kūrybos meninis lygis beveik toks pat arba prastesnis. Taigi galime daryti išvadas, jog Suomijoje menininkais išties tampa visi. Ten tereikia tik norėti – ir visa bus pateikta, o toliau jau tavo ambicijų ir kūrybiškumo klausimas.

Iš pirmo žvilgsnio – banalu. Edukacija – pirmoje vietoje. Tačiau taip viskas ir prasideda. Ir jaunojo specialisto ugdymas, iržinių troškimas, aktyvumas, galimybė mažame formatėlyje išbandyti savo kuklias idėjas, ir vietos po saule užtenka visiems. Ten jau studijų metais studentai pradeda mokytis pateikti rinkai save ir savo idėjas. Antai mokslas Meno ir medijos institute nemokamas, tačiau konkursas žiaurus. Atrankos komisijai svarbiausia ne talentas, o motyvacija. O kokia komisijos motyvacija? Mažiau studentų atkrinta.

Verslas nuo lopšio

Prodiuserinė kompanija „Demola“ skatina verslo firmų ir universiteto bendradarbiavimą, buria technikos, ekonomikos, dizaino ir kitų specialybių studentus į kūrybines grupes ir skatina kurti „inovatyvų produktą“, prezentacijas, padeda gauti pirmuosius honorarus, pritraukia stambius rėmėjus, tokius kaip telekomunikacijų ir ryšių bendrovės NOKIA, TELESONERA.

Šypsodamiesi klausėme – na, ir kaip tos jaunimo formos? Ar bankrutavo? Ne, atsakė dėstytojai rimtai, tam jie ir mokomi. O tai gal rinką „dempinguojate“? – priešinomės iš paskutiniųjų. Ne, – dar rimčiau atsakė jaunas puspankis dėstytojas, – jie dirba rinkos sąlygomis. Po studijų studentai turi galimybę tobulinti savo versliuką vadinamuosiuose HUB, t.y. mobiliosios darbo vietos, patalpos, įranga pradedančiam verslui. Čia ir toliau palaikomos jų idėjos, egzistuoja tarptautinis tinklas, ir, svarbiausia, verda bendras darbas viename katile. Tamperės HUB-as yra įsikūręs „tobulo paveldo“ pastate, kuriame negalima nė vinies įkalti. Todėl jis visų rimtų firmų apeinamas, o studentams, kurie gali sutūpti ir prie vieno stalo, tinkamas.

Iš to, ką čia suminėjau, galite suvokti Tamperės kūrybinių industrijų puoselėjimo mechanizmą. Jis prasideda nuo visuomenės formavimosi. Tai natūralu. Niekas nesipriešina inovacijoms, o stengiasi jų sukurti ir pritaikyti kuo daugiau. Niekas nesako – fui, konsultantai ir projektiniai pinigai, nes iš jų išsilaiko visos kultūrinės institucijos, galimybių studijos ir kiti. Tiesiog ore plevena nematomas šviečiamasis darbas ir, svarbiausia, dėmesys kiekvienai detalei, kiekvienai veiklai. Niekas neužmirštas, kiekvienas turi galimybę. Na, skirtingai nuo komunizmo, čia tikslas – parduoti.

O pelno nesiekiantis viešasis sektorius tarpusavyje bendrauja be konkurencijos, kolegos nebijo atiduoti savo „rinkos dalies“, nes pinigai čia nedideli. Pavyzdžiui, 27 pagrindiniai Tamperės festivaliai susibūrę į sąjungą, kurį vykdo bendrą reklaminę strategiją, konsultuoja, kaip rezultatyviai įgyvendinti renginius. Organizatoriai stebi vieni kitų veiklą, svečiuojasi užkulisiuose. Media įranga, įrašų, garso studijomis dalijasi visi – tiek universitetai, tiek teatrai, tiek pavienės firmos. Sakytum, pavydas čia neegzistuoja? Gerovė užtikrina visuomenės pusiausvyrą, bet ji pasiekta atmetus tradicinius kultūros kūrimo ir pateikimo metodus.

Išvykstant suomiai krizendami klausė – kiek idėjų pavogėte? Be jokios ironijos ar užuojautos. Tiesiog lyg žvejai prie pilno krepšio žuvų, iš kurio jos virsta ir atgal į vandenį krinta... Praėjus mėnesiui vis dar galvoju, ką gali pasiūlyti Suomijai mūsų šalis. Dar 50 metų kultūrinio įšalo?

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės