Kultūrinės kelionės
Elena Karnauskaitė. Atostogos Čiunga-Čianga šalyje arba septynios dienos, kur niekada nelyja

2011-01-10

Ievos laiškai iš Galudienių miesto

Kai išeini iš namų su tamsa ir grįžti sniego tuneliu vėl su tamsa, kai lieka vien tik tamsa bei darbas ir jokio „alaus“, nori nenori pradedi svajoti apie tokius kraštus, kur dangus giedras, jūra žydra, o žmonių veidai ne iš molio, bet iš kitokių materijų. Iš pradžių tokios mintys skrebena į langus kartu su lijundra ilgojo pirmadienio popietėmis, paskui jau antradieniais, trečiadieniais beigi kitomis likusiomis savaitės dienomis ir valandomis. Tada jau galutinai aišku, kad metas atostogų iš Sniego šalies į Vasaros šalį.

Vasaros šalis

Kur įmanoma patraukti šiuo metu laiku? Į Balį? Kaip Džiulijos Roberts herojė „Valgyk, melskis ir mylėk“. Ar leistis į Tailandą arba Indiją kai kurių Lietuvos Seimo narių bei estrados žvaigždžių pamėgtais keliais? Nutariau per daug neįmantrauti ir nenutolti nuo likusios tautos, tai yra rinktis įprastesnius atostogų maršrutus. Kretai jau per vėlu arba dar per anksti, Turkija irgi nei šis, nei tas, vadinas, laikas į Egiptą.

Tiesą pasakius, apie Egiptą svajojau nuo tada, kai perskaičiau nuostabią Margaret George knygą „Kleopatros memuarai“. Nilas, Aleksandrija ir, be jokios abejonės, piramidės, sfinksas - štai skiriamieji Egipto ženklai, įsispaudę mano sąmonėn iš istorijos vadovėlių ir skaitytų knygų.

Kelionių agentūros visų pirma siūlo Šarm El Šeichą, Hurgadą, Tabą, Marsa Alamą, ne el Quahirah ir al Iskandariyyah. Dėl smagurių ryklių Šarm El Šeiche ir kitokių sumetimų pasirinkome Hurgadą. Šiaip ar taip iš čia iki Kairo tik 500 km, iki Aleksandrijos dar 200.

Iš Vilniaus oro uosto nepaisant žiemos ir pūgos išskrendame laiku, 8 val. ryto, ne itin šalta - apie -10 laipsnių C. Po 4,5 val. skrydžio Hurgados oro uoste ne itin karšta - kokie +26 +28 laipsniai C.  Apsigyvename „El Palacio Sunny Days“ ir po pietų iš karto patraukiame apžiūrėti „savo teritorijos“. Jeigu yra rojus žemėje, tai, ko gero, prie Raudonosios jūros kokioje uždaro viešbučio teritorijoje. Jei yra Rojus kur nors apskritai,  neabejokite, apie tai seniai suuodė rusai ir kitos slavų tautos ir jų ten bus dauguma. Kaip ir Hurgadoje.

Kairas - kontrastų miestas

Oficialiais duomenimis šiame kurorte nuolat gyvena apie 40 000 tūkstančių. Neoficialiai dar reikėtų pridėti bent 20 000 čia nuolat gyvenančių ir dirbančių rusakalbių, tokią statistiką man atskleidė maskvietė Irina, nusipirkusi Hurgadoje jau kažkelintą butą ir besiruošianti atidaryti rusų restoraną, nes „naši soskučalis po borščiu“.

Viešbučio restorane barščiais nekvepia, bet maisto - kalnų kalnai. Įvairaus, neįprasto, skanaus. Iš pradžių norisi visko paragauti, paskui valgai tik tai, kas skanu, o maždaug trečią dieną iš tikro pradedi norėti jei ne barščių, tai ko nors, primenančio Europą, kitaip tariant, iš gausaus meniu skaniausiais patiekalais tampa duona, bandelės, sviestas ir sūris.
Legendos sklinda apie turistus, apsinuodijusius maistu. Labai tikėtina, kad dažnesnė negalavimų priežastis - besaikis rajumas, nors, kita vertus, iš tikro patiekalai, o ypatingai prieskoniai neįprasti. Jau išskrendant, laukiant eilėje oro uoste, nemažai lietuvių skundėsi, kad apsinuodijo ir, deja, net alkoholis negelbėjo.

Egiptiečiai alkoholio negeria - turi kitų malonumų, pavyzdžiui, vakarais savo parduotuvėlėse susėdę rūko kaljaną arba geria raudoną arbatą, vadinamą karkade. O jeigu dar pavyksta kokį priklydusį turistą ar turistę švelniai „išmaudyti“, žiūrėk, gyvenimas apskritai nuostabiausiom spalvom sušvinta.

QuaitBay Citadel

Šiaip jau dienos ritmas Vasaros šalyje kitoks nei pas mus. Išaušta anksti, aštuntą jau gali drąsiai kaitintis saulutėje ir maudytis Raudonojoje jūroje. Beje, vandens temperatūra maždaug +25, vanduo švarus ir žydras. Kai nusibosta šiaip sau plaukioti, galima stebėti nuostabias egzotiškas žuvis, nardančias tarp koralų rifų.

Temsta irgi anksti. Mūsų gidė Agnė įspėjo, kad penktą valandą Alachas išjungia ne tik šviesą, bet ir šilumą. Iš tikro taip ir yra. Temsta labai staigiai, ir oro temperatūra nukrinta kokiais 8-10 laipsnių. „Išjungta“ šviesa netrukdo prekeiviams - parduotuvėlės Hurgados centre dirba iki 12 nakties. Doleris pamišėliui taksi vairuotojui ir tu po kelių minučių miestelio širdyje - Sakaloje. Egiptiečių vairavimo ypatumai suteikia neblogų adrenalino dozių: naktį jie važiuoja be šviesų ir visai ne 50 km per valandą, tikrai ne.

Kai traukėme Kairo link, norėjosi, kad vairuotojai paspaustų greičiau, nes didžiąją peizažo dalį sudaro dykuma. Iki tol dykumą įsivaizdavau labai romantiškai: tokios a la smėlio kopos kaip Nidoje, kartais dar koks Indiana Jones išdygsta. Deja, nieko panašaus. Bjaurios žvyro kalvos ir dulkės, pakelėse turistų ženklai - šiukšlės ir plastikiniai buteliai. Kalnai irgi kitokie negu Europoje. Ne Alpės, ir tiek.

Kairas nustebina kontrastais - vienur dangoraižiai, kitur šiukšlių krūvos, nešvara ir nesibaigiančios statybos. Beje, visas Egiptas - viena didžiulė statybvietė. Iš miestų ir miestelių, kur teko pabuvoti per tas kelias dienas, pastatyta iki galo tik El Gouna. Tai privatus kurortas, dar kitaip vadinamas Egipto Venecija, kuris priklauso „Orascom“ kompanijos savininkui milijardieriui Samih Sawiris. Šiame kurorte nemažai turtuolių ir pasaulio garsenybių įsigiję vilas ir švartuoja prabangias savo jachtas.

Aleksandrijos biblioteka

Patys egiptiečiai turtingiausiai gyvena Kaire: čia vidutinis darbo užmokestis apie 300 $. Egipte tai daug. Apskritai Šiaurės Egiptas turtingesnis negu Pietų. Kairo prieigose Gizos lygumoje piramidės - Cheopso, Chefreno ir Mikerino. Nebeatsimenu, kuris kurio sūnus ar tėvas, tai nesvarbu. Buvau prisiklausiusi visokių vertinimų iš anksčiau čia apsilankiusiųjų. Galiu pasakyti tik viena - atrodo, kad ne žmogaus tai statyta. Didinga. Tarsi iš kosmoso. Net laiko tėkmė sumenksta prieš šį pasaulio stebuklą.

Kito pasaulio stebuklo - Aleksandrijos švyturio - seniai nebėra. Jo likučiai sumūryti į QaitBay tvirtovės sienas, bet Aleksandrija graži ir žavinti. Beje, čia jau kvepia Europa labiau negu galėtum tikėtis. Ir penkios „Sheraton“ viešbučio žvaigždutės skiriasi nuo penkių žvaigždučių Hurgadoje. Aleksandrijos biblioteka irgi alsuoja moderniais laikais, o ne istorija.

Istorija keletą dienų alsuojame mes, turistai, ir mus lydintys gidai Saidas ir Timūras. Saidas - arabų kalbos dėstytojas, kol kas dirbantis kelionių vadovu, Timūras - profesionalus istorikas, egiptologas. Timūras, paklaustas, kaip vis dėlto buvo pastatytos piramidės, suintriguoja prasitardamas, kad yra nauja teorija, bet kol kas negalįs jos oficialiai skelbti. Spiriamas į kampą pasako tik raktažodį „gravitacijos jėga“.

Po dviejų parų bastymosi po dykumas sunkio jėga nenugalimai mane traukia prie gulto paplūdimy, bet mano bičiulei vis negana. Negana jai aliejaus parduotuvių, masažo, hamamo, naktinio šou „Alf Leila Wa Leila“, jai dar reikia Luksoro. Man Luksoro nebereikia, patyliukais galvoju, kad paskutinę atostogų dieną pasimėgausiu saule, jūra ir vienatve. Taip ir darau. Iki popietės. Kol užėjo liūtis su perkūnija. Paskutinį sykį, anot vietinių, buvo liję prieš 18 mėnesių. Lietus vietos gyventojams ne tik džiaugsmas, bet ir savotiška stichinė nelaimė. Kaip šilutiškiams kasmetinis Nemuno potvynis. Žino, kad bus, bet vis tiek nepasiruošia. Taip ir čia. Viešbučio tarnautojai prie įėjimo į pagrindinį pastatą sukloja smėlio maišus, o susikaupusį ant takelių vandenį šluoja šluotomis. Vienas smagumėlis. Po lietaus, nors ir debesuota, vanduo šiltas, galima toliau maudytis. Jokių rūpesčių. „Čiunga čianga mėlynas dangus, čiunga čianga vasara pas mus...“

Susirūpinu tik apie dvyliktą nakties, nes dar kažkodėl iš  Luksoro neparsirado mano bičiulė. Turėjo grįžti jau 10 val. Iki tol viskas vyko pagal planą A - minutė minutėn. Iki tol, kol nepalijo. Pasirodo, lietus paplovė kelius ir atkirto nuo Kairo bei Luksoro. Kitą dieną vėluojame išskristi keturias valandas - iki paskutinės minutės laukiame stichinės nelaimės aukų. Kas buvo Kaire, spėja, kas Luksore - pavėluoja. Kylant lėktuvui atsisveikinam su šia nuostabia žeme. Kas kaip. Keleivė iš Kairo autobuso garsiai prisiekia: „Niekada negrįšiu į šitą šalį!“ Aš sau tyliai galvoju, kad Luksorą aplankysiu kitą kartą.

Kulturpolis.lt 

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės