Kultūrinės kelionės
Vaiva Grainytė. Vakarų Pekinas

Hangdžou: spūsčių košmaras, arbatos plantacijos, ekologinės katastrofos išvakarės ir Charleso Mansono terapija

2010-12-02

Už poros valandų atvykome į Kinijos perlą. Šis Kinijos perlas – Hangdžou – milžiniškas, tad iš sausakimšos stoties nusigauti iki nakvynės namų reikėjo poros valandų (autobusų sistemai perprasti prireikė daugiausiai laiko). Pasiekusios jaukų, ant ežero kranto įsikūrusį jaunimo viešbutį, puolėme nuo savęs plėšti rūbus ir kišti į centrifugas. Švarios lovos buvo tarsi Edenas, o dušo čiurkšlė kone privertė apsiverkti iš laimės.

Pabudusi vakare Pavlinos kambaryje neradau, tad išėjau pasivaikščioti. Kitame Vakarų ežero krante dunksojo žiburiais nusėti kalnai, parke čirpė svirpliai. Ant kalno stovinti Leifeng pagoda į mane metė ilgus lazerių spindulius ir švietė it naktinis klubas. Buvo tamsu, tačiau kinai, ko gero, turi pelėdos geną ir gerai mato net naktį – teko atsakyti į šimtą hello ir septyniasdešimt hi.

Ryte atsikėlusios išėjom į miestą. Žmonių minios, triukšmas ir mašinų signalizacijos priminė, kad šiandien spalio pirmoji – Kinijos Liaudies Respublikos gimtadienis. Judėti palei ežerą teko vėžlio žingsniu, braunantis per kinų kūnus. Susigaudyti autobusų sistemoje buvo tiesiog neįmanoma, nes toks triukšmas ir spūstys buvo kulkos į smilkinį sinonimas. Vos pasiekusios autobusų stotelę sužinodavom, kad pastarojoje dėl paradų nestoja autobusai. Kol surasdavom kitą, išaiškėdavo, kad iš jos nevažiuoja mums reikalingas transportas. Taip besiblaškydamos praleidom pusę dienos. Galiausiai suradome savo autobusą. Važiuojant 1 km/h galvoje sukasi tik viena mintis: valdžia ne vieno vaiko politiką turėtų taikyti, o bent 50 metų negimdymo ir nesidauginimo įsakymą išleisti. Gal tada viešajame transporte liktų nors vienas oro tarpelis. Arba galimybė į autobusą patekti uodui.

Išlipusios prie Šešių harmonijų pagodos, pasileidom kopti turistų nepramintais takais. Kadangi dar nuo Šanchajaus ant pirštų nebuvo užgijusios pūslės, į kalnus lipau įsispyrusi į dušui skirtas viešbučio šlepetes.

Oras buvo šiltas ir drėgnas, tarsi tropikuose. Uodai ir delno didumo vapsvos taikėsi pradurti kaktas, tačiau susidūrimo su geluonimis išvengti pavyko. Užlipusios į pusės kilometro aukštį apžiūrėjome Hangdžou: kairėje driekėsi arbatos plantacijos, dešinėje – Čiantang upė ir blokiniai pastatai. Kalnuose nebuvo nė vieno žmogaus, tik arbatos krūmai, medžiai, vabzdžiai ir paukščiai. Grynas oras lepino plaučius, o peizažas akis. Nusileidusios atsidūrėme prie garsiųjų Tigro šaltinių – vienuolio susapnuoti plėšrūnai kadaise iškasė geriausią Kinijoj šaltinį, jo vandenį gerdavo imperatoriai, juo savo apskritą veidą prausdavo Mao. Vandens skonį atsimenu iki dabar.

Kinijoje saulė turi kitokį režimą nei Lietuvoje. Net spalio mėnesį 5 val. ryto ima brėkšti, tačiau 18 val. pasidaro tamsu kaip rūsyje. Leidžiantis nuo kalnų girdėjosi ūžiantis miestas. Laukė sausakimši autobusai ir klaidžiojimai. Iššokusios iš transporto priemonės atsidūrėme kitame ežero krante, patekome į lotosų paviljoną. Parke tarsi skerdžiami čirpė paukščiai ir vabalai. Eidamos tolyn vėl atsidūrėme minioje. Gatvė buvo apšviesta aklinai žalia spalva, ją tuoj pat keitė mėlyna, raudona, geltona… Iš ežero kranto sklido kitos fluorescencinės šviesos. Jaučiausi lyg psytranso festivalyje, lyg haliucinogeninių grybų privalgiusi. Kai prasidės pasaulio pabaiga, planeta ims nykti būtent nuo Kinijos – energijos resursų švaistymas čia viršija visas įmanomas ribas. Ekologinį Kinijos neišprusimą liudija riešutų arba džiovintų vaisių pakuotės – jie įlaminuoti į rankinuko didumo plastikus. Prapjovęs pakelį randi 9 riešutus ir dar papildomą plastiko gabalą, kuris pakelyje atlieka tikrai nežinau kokią funkciją.

Kitą rytą nuostabioje viešbučio terasoje gėrėm Kenijos kavą. Į Lietuvos paviljono puodelius taikėsi įskristi juodi kregždės didumo drugiai. Atėjusi parūkyti kreivadantė britė užkalbino mus ir pasiūlė vakare to have fun and party šalia esančiame bare. Tas fun – tai karaokė su girtomis alaus varžybomis ir kitomis Vakarų turistams skirtomis atrakcijomis. Mandagiai atsakiusios oh, how nice, maybe, it depends, išėjome ieškoti į arbatos kaimą vežančio autobuso.

Spūstys nesiskyrė nuo vakarykščių, tačiau tam buvome pasiruošusios psichologiškai. Pasiekusios Drakono šaltinių kaimą, vos išlipusios iš autobuso patekome į vestuves. Apkūni nuotaka išsiropštė iš raudonais ir aukso siūlais siuvinėto baldakimo ir nulingavo prie plastikinėmis gėlėmis puoštų sūpynių. Pekino operos personažą primenanti moteris maivėsi it beždžionė. Kiti operos rūbais vilkintys dalyviai balkone atliko kažkokį vaidinimą, o jo pabaigoje į minią ėmė mėtyti saldainius. Keista, tačiau vestuvininkai į mus nekreipė jokio dėmesio. Gal mes ten buvom anksčiau pakviestos, tik pačios to nežinojom. Gavom pilnas saujas saldainių, niekas nepyko, kad įžūliai fotografuojame keistuosius pabrolius ir pamerges.

Lipdamos šlaitu patekome į drėgnas džiungles, kuriose prie medžių buvo pritvirtinti geležiniai vabalai ir milžiniškos varlės. Labai keistos instaliacijos, kažkodėl prisiminiau V. Peleviną. Priėjusios namuką pro atviras duris išvydome rožinius fototapetus su Kristumi – kinų kunigas tuokė jaunuosius. Apeigos priminė barbių namelio gyvenimą.

Kitame šlaite nevyko jokios vestuvės – nebent vestuvėmis galima pavadinti minkštą lietų, duodantį amžinąsias drėkinimo priesaikas arbatos krūmams. Visas oras kvepėjo žaliąja. Su Pavlina pasileidome bėgti per arbatos plantacijas, landžioti po krūmynus. Šioje vietoje galiu nesigėdydama patoso drąsiai pasakyti, kad tai buvo viena gražiausių akimirkų Kinijoje.

Iš tuščių plantacijų nusileidome į kaimelį. Įėjusios pro Drakono šulinio vartus patekome į vietinių senučių žabangas. Visos išlindusios iš savo namelių kvietė atsigerti arbatos. Pasislėpėme nuo jų plantacijose. Čia pat prisistatė labai įtaigi saldžialiežuvė – prisiekusi, kad iš kaimelio į miestą yra dar kitas autobusas, ji nusivedė mus į savo namo terasą. Už 10 juanių gavome jos pačios skintos ir džiovintos arbatos bei riešutų. Šviežia, svaiginanti arbata ir kalnų peizažas sukėlė levitacinę būseną. Tikrai – iki autobusų stotelės ne ėjome, bet skridome. Kartu su kaimelio gyventojais laukdamos autobuso dar spėjome užsukti pas kitą senutę, ir ji, iš maišų atseikėjusi arbatžolių, pasvėrė mums po 100 g šviežiausių lapelių.

Miestas buvo toks pats – ūžiantis ir nutviekstas fluorescencinių šviesų. Vakarų ežeras buvo paverstas geizerių ir fontanų diskoteka – tokiu būdu komunistai dalijo liaudžiai duoną ir žaidimus. Nuo dangaus žvaigždės partijos įsakymu buvo nuraškytos, nes būtų trukdžiusios lazerių šou.

Trečioji diena Hangdžou vėl prasidėjo nuo autobusų spūsčių. Pavlina norėjo pamatyti turistų vadovuose nepažymėtą daosistų šventyklą, tačiau vietoj jos atsidūrėme gyvenamajame rajone. Pastatai, ore tvyranti siestos atmosfera priminė Ispanijos arba kitos pietų šalies gatvę. Pirmą kartą Hangdžou pigiai ir skaniai pavalgėme. Iki tol gaudavom ko neprašiusios arba tušinukais taisydavome sąskaitose kinų padvigubintas patiekalų kainas.

Vėl patekome į spūstį. Iš spūsties – į sodą. Iš sodo – vėl į spūstį. Iki naktinio traukinio turėjome keturias valandas, Pavlina vis dar norėjo vaikščioti aplink ežerą. Kadangi mūsų norai nesutapo, nuėjome kas sau.

Atsisėdusi prie vandens stebėjau auksinius drakono formos laivus ir į kalnus besileidžiančią saulę. Paskui pasielgiau labai turistiškai, matyt, pasąmonėj užgniaužtas namų (Vakarų?!) ilgesys privertė taip pasielgti.

Nuėjau į barą prie mūsų viešbučio ir užsisakiusi tekilos kokteilį skaičiau Charleso Mansono biografiją – radau knygų lentynoje. Don’t do anything illegal, beware of the eagle, šnibždėjo man Charlesas, Sharon Tate krauju didelėmis raidėmis rašydamas „Pig“. Iš kairės sėdintis didžianosis ispanas į burną godžiai grūdo dviejų aukštų sumuštinius, o nemalonios išvaizdos britė čepsėdama kramtė keptas bulvytes. Kokį žodį iš jų kraujo išrašytų Čarlis?..

Atsitraukusi nuo knygos vėl atsidūriau Azijoje. Vos išėjusi iš baro buvau pirmą kartą apčiupinėta. Sena kinė labai susidomėjo mano plaukais, tad ilgai nedvejodama savo pirštams davė valią. Kol kažką kalbėjo, klausdama, ar suprantu, aš gūžčiojau pečiais. Sulaukusi monologo ir apžiūros finalo, nulėkiau į parką susitikti su Pavlina.

Į geležinkelio stotį ėjome pėsčiomis, nes autobusai buvo dar labiau prikimšti. Traukinio bilietas į Pekiną šį kartą kainavo it voveraičių pintinėlė, todėl keturių televizorių ir automatinių vandens čiaupų (kurie mums patarnavo važiuojant į Sudžou) nesitikėjome. Buvom nusiteikusios 12 val. kelionei ir sėdimajai padėčiai. Vietas gavome kartu su kitomis staigmenomis.


17 valandų buvimo mes


Iškratę vagoną gautume turbūt Kauno gyventojų skaičių. Visi mes tas 17 val. (kelionė truko būtent tiek) buvom vienos sriubos ingredientai. „Vaiva“, „Pavlina“ arba kitos iki įlipant į traukinį egzistavusios tapatybės kažkur prapuolė. Buvo bendras suprakaitavęs mes. Sėdynės sujungtos viena su kita – sėdima po tris, o prieš trijulę dešimties centimetrų atstumu sėdi kitas trejetas. Šalia eina siauras takelis, vedantis iki tualeto (šlapimo pūslę patariama išsiimti), o čia pat – kitos trejetų poros. Kai iš dešinės sėdintis senis graužia kiaulės koją, kartu ją graužia visi. Jo burna yra ir tavo burna – mūsų burna ir dantys. Savo kojų netekau iš karto – prieš mane sėdintis spuogais išmuštas jaunuolis tapo mano galūnėmis. Pavlinos petys įaugo į mano mentes, o mažutis staliukas tapo visų mūsų šešių atrama troškiam miegui. Prieš mane prie lango sėdintis vaikinas provokavo mano pavydą, mat sėdėjau pačiame krašte – negalėjau prieiti nei prie staliuko, nei prie lango. Pavlina sėdėjo šalia manęs, vidury, todėl kartais užleisdavo savo vietą, nuo kurios galva galėdavau pasiekti staliuko kampą ir padėti apsunkusią kaukolę. Viskas vyko kaip sapne, nes tvankumos ir kondicionieriaus pamainos, kas valandą besikeičianti temperatūra kėlė haliucinogeninį efektą. Po trijų valandų atrodė, kad čia gimiau, čia gražiai ir numirsiu. Rėkiantys kūdikiai ir panosėje keičiami vystyklai atrodė tarsi gražiausios rožės, o priešais sėdintis putlus vyras su ilgu iš apgamo einančiu plauku vaidenosi esąs pirmos eilės dėdė.

Kaip minėjau, saulė Kinijoje teka anksti. Todėl vos tris valandas numigęs mes, vos pasirodžius pirmiesiems spinduliams, vėl išsitraukė galvijų kulšis, užsipylė sausas makaronų sriubas ir gliaudė riešutus. Susidraugavome su Pavlinos pažasty miegojusia kine, plaukuotojo apgamo savininkas davė savo vizitines, spuogais išmuštas jaunuolis man leido ant jo kelių užkelti kojas, o kitas vaikinas iš mobiliojo telefono mums leido Édith Piaf ir U2.

Pekiną pasiekėme kitos dienos 14 val. Kojos buvo sutinusios iki dramblio kojų apimties; šiaip ne taip nusigavome iki metro. Jaučiausi, lyg būčiau buvusi ilgai virškinta ir galiausiai atryta.

Norėjosi išbučiuoti Pekiną – toks savas, jaukus ir mielas jis mums atrodė. Svarbiausia – viskas aišku, žinai, į kurį metro sėsti, kur eiti, kur važiuoti.

Pavlina antra diena nesikelia iš lovos, kosėja, šnirpščia. Aš toliau sunkiu sultis ir mėgaujuosi ramybe. Niekur nenoriu eiti, nieko nenoriu matyti, žiūriu Kurosawą. Tačiau žinau, kad už savaitės vėl skaičiuosiu dienas iki kitų atostogų ir ilgėsiuosi 17 val. bendro prakaitavimo.

Autorės nuotrauka

 

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės