Kultūrinės kelionės
Saulius Vasiliauskas. Lietuvių tautiškumo atspindžiai Didžiojo Petro mieste

2010-11-19

Išties — keliaujame kontrastingai: iš jaukaus kiemo į chaotišką gatvę, iš sakralios bažnyčios į komercinį prekybos centrą, iš vaistuose skęstančios ligoninės į prakaitu dvelkiantį sporto klubą... Keliones galime skirstyti į keletą rūšių: kasdieninės, buitinės, turistinės, pažintinės, darbinės, poilsinės, metafizinės. Vykdami į svečią šalį, dažnai norime pamatyti, įvertinti istorijos vadovėliuose aptartus, savo akimis dar neregėtus vaizdus, pamiršti nusistovėjusią buitį. Tokios kelionės leidžia patirti įspūdžių, pailsėti, ir trumpai akimirkai atitrūkti nuo augant atrasto materijos, daiktų koncepcijų vardiklio, kuriame viskas įprasta ir nieko unikalaus nepavyksta įžvelgti. Smagiausia keliauti, žinoma, tada, kai ne tik pamatai, patiri, išgyveni, bet ir kai gali parodyti, atvežti, reprezentuoti šį tą unikalaus kitiems. Taip natūraliai vyksta atviras skirtingų valstybių, jų savitų kultūrų, pažinimo ir pripažinimo dialogas.

Reikia didžiuotis tuo, ką turime, ką mokame, ką jaučiame. Tautos lygmenyje tai esti kultūra, etnologija, kalba, papročiai, tradicijos. Reikia mokėti prisistatyti: judesiu, daina, šypsena, rūbu. Būtent tokiu tikslu Sankt Peterburge viešėjo choras „Ave Vita“. Centriniuose parodų rūmuose, vadinamajame „Manieže“, buvo pristatyta tautinių kostiumų kolekcija, pademonstruota jų spalvų ir raštų gamos, su derama energija atlikta nelengvi muzikiniai kūriniai. Jaunatviška studentų bendruomenė, vedama vadovų K. Bariso, S. Liausos, kostiumų dizainerės D. Keturakienės, susilaukė žiniasklaidos, miesto valdžios ir, svarbiausia, eilinių gyventojų dėmesio.

Iš pirmo žvilgsnio Pyteris — didžiulis, įvairia architektūra, pakeliamaisiais tiltais pasižymintis miestas. Vėliau pajunti ir aitrų automobilių spūsčių skonį, brangias restoranų ir kavinių meniu esančias kainas, ne itin tolerantišką žmonių nusiteikimą (po „Zenit“ komandos pergalės Rusijos čempionate, gatvės buvo padengtos kraujo lašais, rėksmais, mažesnių objektų apvertimais, laužymais — žodžiu, atviru chuliganizmu). Tiesa, turėdamas ar neturėdamas laiko — privalai aplankyti Ermitažą, Kunstkamerą, Žiemos rūmus ir kitą kultūrinį, istorinį paveldą.

Nejučia prabėgo dienos, bet pakeltų tiltų stebėjimas ir galimybė perduoti žiūrovams savyje susikaupusią emociją, patirtį — ilgam išliks atminties skiltelėje. Ten pat išliks ir piniginė, kuri buvo pamesta, pavogta, o gal (romantiškiau) nuskendusi Nevoje. Gaila tik, kad tuo pat metu viešėjusių poetų (A. Kaziliūnaitės, D. Petrošiaus, L. Katkaus) skaitymų Lietuvos konsulate pamatyti neteko. O greičiausiai būtų persmelkęs įdomus jausmas: lietuviškos raidės, lietuviška kūrybos periferija, lietuvių ausyse, šį kart visai ne Lietuvos valstybės ribose. Nemeluosiu ir pripažinsiu — svarbu. 

Autoriaus nuotraukos

Kultrurpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės