Muzika
Rėjus Čemolonskas. “Kaunas Jazz” – nepailstantis ir mylimas

 2013-05-09

Įspūdžiai apie balandžio 25-29 dienomis vykusį tarptautinį džiazo festivalį "Kaunas Jazz".

23-iasis “Kaunas Jazz” šįmet nugriaudėjo per Kauną nė kiek nepraradęs energijos, neišsikvėpęs ir, regis, amžinai jaunas. Po sekmadieninio koncerto “Žalgirio” arenoje, kur visi stačiai patyrė euforiją (kiti vėliau prisipažino, jog juos ištiko ir kur kas intymesni potyriai) per “Naturally 7”pasirodymą, atrodė, kad jau viskas, geriau ir būti negali, tačiau visai gali būti, kad džiazo publikos laukia dar ne menkesni įspūdžiai pirmadienį: į Vilnių nusikėlęs „Kaunas Jazz“ Kongresų rūmų salėje pristatys japonų pianistę virtuozę Hiromi ir jos „The trio project“.

Taigi prasidėjęs ketvirtadienį tradiciškai Kauno miesto rotušėje „Kaunas Jazz“ kaip visada savaitgaliui iš miesto mero gavo raktą, idant visas keturias festivalio Kaune dienas valdžia atitenka džiazui. Miesto meras Andrius Kupčinskas juokavo, kad patikėtų raktą ir ilgesniam laikui, nes džiazo fiestos metu paprastai Kaune padaugėja  šventinės nuotaikos ir besišypsančių žmonių.

Iškilmingai paskelbus „Kaunas Jazz“ pradžią, po visų svekinimo ir palinkėjimo kalbų, Rotušėje koncertavo jauni Lietuvos muzikantai “Jazz trio Tomas&Adomas“, o naktiniame klube „Combo“ – lenkų džiazo dainininkė Monika Borzym. Tiesa, ketvirtadienį naktiniame klube nuo publikos „Combo“ nelūžo, vis dėlto daugelio dar laukė darbo penktadienis. Tačiau surizikavusieji tikrai nenusivylė. Kita vertus, „Kaunas Jazz“ būna tik kartą metuose, galima vieną savaitgalį ir drumstam pavaikščioti. Užtat įspūdžių užteks visiems metams.

Nors įspūdžių kai kuriems užteko jau po amerikiečių daininnko Gregory Porter koncerto, kuris, pasak festivalio vedėjo Alfredo Kukaičio, dar kartą įrodė, kad džiazo tėvynė – Amerika. Beje, šįmet sutapo publikos ir festivalio komisijos nuomonė ir prizas – Mindaugo Juodžio skulpūrėlė, sekmadenio vakarą buvo įteiktas būtent G.Porteriui ir tą nuspėti buvo galima jau po nepamirštamo G.Porterio ir jo grupės pasirodymo, kurio metu  tarsi netyčia imdavai ir užsisvajodavai  apie  Ray Charles‘ą.

Gal ir negražu taip sakyti, bet G.Porteris „nunešė“ prieš tai scenoje grojusius „Roy Oliel Sextet“ iš Izraelio. Nors buvo ir tokių, kuriems profesionaliai, tvarkingai groję žydų muzikantai netgi patiko labiau. Na, ką čia galima pasakyti, buvo juk ir tokių, kurie snobiškai pūtė akis ir po „Naturally 7“ koncerto, atseit tai jau ne džiazas, o popsas. Bet šiais laikais ieškoti grynųjų žanrų turbūt reiktų masonų ložėje, o gerų kokybiškųmpasirodymų išsiilgusi publika, neieškodama sliekų ant asfalto kaifavo ir nuo G.Porter, ir nuo „Naturally 7“. Beje, ant Vienybės aikštės asfalto reikėjo ieškoti ne minėtų sliekų, o vaikų piešinių, kurie tradiciškai džiazavo spalvomis, kai tuo tarpu Julius Vilnonis grojo varpais su Kauno Bigbendu.

Penktadienio naktį  „Combo“ klube siautėjo charizmatiškieji prancūzai „Malted Milk“, į šėlą įtraukę visus susirinkusiuosius. Nepikti liežuviai kalba, kad po to, t.y. apie trečią, ketvirtą nakties prasidėjo džiamas, o penktą ryto į sceną užlipo net pats G.Porteris.

Šeštadienį sugrįžusioje po remonto VDU Didžiojoje salėje daugelį pakerėjo Petro Geniušo ir Vladimiro Čekasino projektas. Tie nepikti liežuviai kalba, kad šįmet lietuviai, o ištikrųjų V.Čekasinas, nunešė daugelį užsieniečių. Taigi po tokio koncerto nebuvo lengva net pačiam Clinto Eastwoodo sūnui Kyle ir jo Band‘ui. Bet ir vėl – vieniems patiko tas, o kitiems labiau – anas. Taigi norisi sakyti niurnančiams: atsikniskit, festivalis turi savo publiką, o jei nepatinka, tai, kaip sakoma, perjunkit kanalą.

Saturday night „Combo“ klube išgirdome Ntjam Rosie iš Nyderlandų, kuri ne tik visus kerėjo vokalu ir moterišku žavesiu, bet, pasirodo, dar ir šventė gimtadienį.

Na, o sekmadienį minėtieji „Naturally 7“ ir nieko čia apie juos nepapsakosi, gan lakoniškai ir taikliai juos pristatė „Kaunas Jazz“ siela Jonas Jučas: „Tai septyni Bobbiai Mcferrinai“. Taigi vien balsais šis šaunusis septyntukas sugeba taip „sugroti“ džiazo, roko, ritmenbliuzo, pop muzikos kūrinius, jog užsimerkęs niekaip nepatikėsi, kad scenoje nėra instrumentais grojančios grupės.

Paskutinę šiųmečio festivalio naktį „Combo“ klube į meditatyvinį džiazą panardino grupė „A.Spell“ (Šveicarija, PAR) ir visai suklydo tie, kurie po „Naturally 7“ nebenorėjo gadinti įspūdžio. Tai buvo visai kitokia muzika, kaip vanduo ir aliejus, kurių be kokių ten priedų E, niekaip nesumaišysi, taigi nieko niekas neužgožė ir negadino, tik maloniai leido suvokti, kad džiazo fiesta baigiasi ir nevalia praleisti nė vieno koncerto, tarkim, buvusio Kauno sinagogoje, Vytauto Didžiojo bažnyčioje ar Vienybės aikštėje. Nors tiesą sakant, visur suspėti, na, nelabai įmanoma. Bet jei taip tvarkingai visur spėtum, tai jau nebūtų festivalis, o tik eilinis savaitgalis su desertuku.

Taigi tai toli gražu nebuvo eilinis savaitgalis, tai buvo kartą metuose ištinkanti šventė – „Kaunas Jazz“, kurios imi laukti dar jai nepasibaigus.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės