Muzika
Vytautas Lukšas. Misterija Broniaus Kutavičiaus jubiliejui – pagoniškų oratorijų tradicijos estafetė

2012-10-19

2012 rugsėjo 22-ąją diena buvo lygi nakčiai, varpai mušė Čiurlionio gimimo metines, o garbus kompozitorius Bronius Kutavičius šventė 80-tąjį jubiliejų po Vilniaus Šventų Jonų bažnyčios skliautais. Drauge su mumis ore pleveno vėlės.

B. Kutavičius gyvenime blaškėsi it Odisėjas: pabūvojo smuikininku, valtornistu, chorvedžiu, kareiviu. Po 27-erių savęs ieškojimo metų pasiekė Itakę - muzikos kompoziciją. Kompozitorius sukurė žymiuosius kūrinius „Dzūkiškos variacijos", „Paskutinės pagonių apeigos", „Panteistinė oratorija",  taip pat „Ad patres". Tai tapo Lietuvos modernizmo klasika, žinoma pasaulyje. Rugsėjis buvo nusėtas renginių, skirtų kompozitoriaus sukakčiai paminėti, mes ryžomės paliesti B. Kutavičiaus kūryba vargonams, taip pat koncerto programą praturtinti visiškai nauja kūryba, tęsiančia pagoniškų oratorijų tradicijas.

Moters - it senos, visko gyvenime mačiusios žyniuonės - balsu, paprašėm klausytojus į Odisėjo laivą ir „į dievišką jūrą nustūmėm, Stiebą pastatėm juodajam laive ir bures atlapojom." Mįslioms Homero eilėms iš skaitovės (Angelė Lukšienė) lūpų pritarė obertoninis ragas (Tadas Šlajus), įvairiose pasaulio atokiuose kraštuose naudojamas šamanų šventose ceremonijose. Laivas nešė į mirusiųjų šalį „AD PATRES" - „Pas protėvius". Šį žymųjį Broniaus Kutavičiaus kūrinį vargonams atliko Liauda Vaitkūnaitė.

Sonatoje „Ad patres" B. Kutavičius atskleidė visą savo kurtos muzikos vargonams esmę. Jo kūryba persmelkta praeities, kolektyvinės pasąmonės gelmių atveria vartus į tautos šaknis ir mitologiją. Šia prasme Kutavičių prilyginome mitiniam žyniui Teiresijui, prabylančiam muzikos garsais. Sonata buvo įkvėpta M. Konstantino Čiurlionio paveikslų ciklo „Laidotuvių simfonija".  Paveiksluose matyti minios šėšėlių traukiančių pro vartus kažkur anapus, raudojimas prie karstų. „Ad patres" - skrydis į aną - mirusiųjų pasaulį, kuriame susiduriama akistata su protėviais ir jų išmintimi. Broniaus Kutavičiaus kūrinyje atskleidžiamas naujas vargonų faktūros tipas, pagrįstas ostinatinių ciklų koegzistavimu: keli melodiniai motyvai kuriami sekundės dvigarsio intonacijomis, ciklais kartojasi visame kūrinyje [i], sukurdami meditacinę monotoniją, būdinga senosioms aukštaičių polifoninėms giesmėms - sutartinėms. Melodijos motyvai „sukdamiesi ratu" plėtojasi į kulminaciją, kurioje pasigirsta šiurpinantys bosų fugato, pasiekiamas lūžis.

Koncerte skambėjo ir M.K. Čiurlionio „Kyrie Eleison" - „Viešpatie pasigailėk" tarytum auka už neleistinų ribų - anapus peržengimą. Čiurlionis XX-ojo amžiaus pradžioje - lietuviškojo modernizmo pradininkas, taip pat ir tautos šauklys kėlęs ją iš mirties, priminęs senųjų dainų skambesį. Ne tik Čiurlionio tapyba, Carinės Rusijos griūties tautinio atgimimo idėjos aktualios griūvant Tarybų Sąjungai, bet ir vargonų muzikos koncentruotas dinamizmas, daugiasluoksniškumas, forma, polifonija ir faktūros sklaida erdvėje įkvėpė B. Kutavičių. Vargonų muzika Lietuvos muzikos istorijoje apskritai susijusi su tautos laisvės troškimo siekiais, vargonų muzikos transcendentalumas: garsų kelionė kas kart į kitas erdves, kas kar per „kitas sferas" - tai laisvės troškimas, atgimimas, prisikėlimas.[ii]

Laikas bėga, keičiasi kartos. „B. Kutavičiaus" kūrybai skyrėme Kalevalos giesmę. Tęsiame kelionę Odisėjo laivu virstančiu suomių epų didvyrio - žynio Veinemeino valtimi. Veinemeinas pats nudobė Lydeką, pastojusią kelią, pats pasidirbo kankles iš jos žiaunų - nors visi sakė, kad nieko iš jos kaulų neišeis, pats jomis užgrojo. Kanklės suomių senųjų apeigų instrumentas, naudotas dar šamanistinėse ceremonijose. Veinemeinas Karelijos dainių epe groja magiškomis kanklėmis, jis pirmasis žmonių protėvis, dainius, poetas ir žynys užbaigęs pasaulio kūrimą: įdiegęs kultūrą. Kultūros pradžia susijusi su ugnies įskėlimu. Pirmoji ugnis, pasak suomių epo, erelio įskelta Veinemeinui. Panašias sakmes mena ir mūsų prabočiai, o artimą paskirtį turėjo ir mūsų senosios kanklės. [iii] Kanklės skamba tik to rankose, kas jas sukūrė. Čia pradėjome antrąją koncerto dalį. Liauda Vaitkūnaitė sukūrė „Aušrelės Aidą" įkvėpta „Dzūkiškų variacijų". Šis kūrinys - nuoseklus perėjimas prie tradicijos tęstinumo, jaunosios kartos kūryba.

Su Liauda Vaitkūnaite susitikome atsitiktinai ir ėmėme kurti oratoriją „Saulės vadavimo apeigos", kurios idėja man galvoje brendo ne pirmus metus. Atsitiktinai užklupo kompozitoriaus B. Kutavičiaus jubiliejus rugsėjo 13-ąją, atsitiktinai išpuolė koncerto data - rugsėjo 22, sutampanti su rudens lygiadieniu ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metinėmis. Ėmęsi mistinės oratorijos kūrybos, buvome užklupti šių paslaptingų sutaptinių datų, apie kurias sužinojome jau paskelbę koncerto laiką, gal čia lemties siūlas? Koncerto scenarijus - pristatyti tradicijos tėkmę taip pat gimė savaime lyg būtų pats pasiruošęs, ir senovės indų himnuose apdainuotas:

Pradžioj tamsa apgaubus laikė tamsą,
Tik maišatis, bedugnė be skirtybių.
Visur belytė tuštuma plytėjo,
Kol Vienąjį kaitros galia pagimdė.

Pradžioj į jį surado kelią geismas,
Pirma minties tokia tai buvo sėkla.
Iš nebūties atrado kilus būtį
Išminčiai, į širdžių gelmes panirę.

Vertė Kornelijus Platelis

 „Saulės vadavimo apeigose" senosios dzūkų kalendorinių apeigų giesmės, praturtintos melodiniais vingiais, improvizacija (Vytautas Lukšas) aidi skliautais drauge su vargonų ir būgno - kelmo (Vytautas Švažas) gausmu. Senąsias dzūkų kalendorinių apeigų giesmes galime palyginti su seniausios indų vedos himnais apie pasaulio kūrimą.[iv] Senųjų indoeuropiečių mitai apdainuojami tiek Rigvedoje, kuomet Indras nudobęs Vritrą „Saulę ir dangų pagimdė, ir aušrą" tiek mūsų senelių advento-kalėdų laikotarpio dainose Dzūkijoje. Šios dainos lydimos ir šokių vaizduojančių simbolinę erotiką ir sutuoktuves - Hieros Gamos[v]. Tai trečiasis mitologinis „pasaulio kūrimo motyvas" šalia slibino dobimo ir kiaušinio skaldymo. Panašių apeigų atgarsių yra išlikę ir krikščionių „Senajame Testamente" - „Giesmių giesmėje", kuri nuskambėjo koncerto pabaigoje. Koncertas pasibaigė, kompozitorius Bronius Kutavičius padėkojo ir teigiamai įvertino jubiliejaus dovaną, linkime jam gražių dienų!

Menų klubas „Kaukoras" dar katą taps klausytojų tarpininku su protėviais ir kartos koncertą spalį bei lapkritį minint vėlių laiką. Laukiame jūsų Klaipėdos menų fakultetų vargonų salėjė spalio 27 dieną, 18 val.

---------------------------

[i] Transcendentinio vargoniškumo siekis modernioje lietuvių muzikoje. Jūratė Landsbergytė. Menot yra. 2 0 0 9 . T. 1 6 . Nr. 1-2 , p. 6 2-7 2 , © Lietuvos mokslų akademija, 2009, © Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2009

[ii] Ten pat.

[iii] Romualdas Apanavičius. „Kalevalos" kanklės ir jų Baltijos tautų lygiagretės // Tautosakos darbai, XVII (XXIV), 2002. P. 102-112. Modern Languages Association International Bibliography

[iv] Nijolė Laurinkienė. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose.

[v] Nijolė Laurinkienė. Šventosios vestuvės. Šiaurės Atėnai. 2007-08-18 nr. 857

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės