Tarp Klaipėdos knygų
Ramūnas Čičelis. Rūtos Jusionytės skulptūrų kalba

2010-11-17

Rūta Jusionytė: Sculpture / Drawing. Klaipeda: Druka, 2010.

Iš Klaipėdos kilusios jaunos skulptorės Rūtos Jusionytės darbų albumas skaitytoją gali dominti trim aspektais: aišku, svarbiausios yra pačios darbų fotografijos, po to galima skaityti knygoje publikuojamus tekstus – Thierry Delcourt'o straipsnį bei Christian'o Noorbergen'o pastabas. Pirmasis bandymas kalbėti apie lietuvių skulptorę yra labiau menotyrinis (daugiau terminų, specifinių ir kontekstinių žinių reikalaujančios įžvalgos), o minėtos pastabos – asmeniškesnės, labiau egzistencinės, plaukiančios ne iš abstrakčių profesinių žinių bagažo, o iš gyvo skulptorės darbų patyrimo ir išgyvenimo. Tačiau tam, kuris nori suprasti savo autentišką santykį su R. Jusionytės skulptūromis, minėtus tekstus derėtų perskaityti ir bent kiek primiršti. Nesu menotyrininkas, todėl būti minėtos autorės epigonu nepavyktų niekaip. O štai surasti savo atstumą, persektyvą, vertybes žiūrint į albumo nuotraukas atrodo viliojantis, tačiau anaiptol ne lengvas nuotykis.

Aptariamo albumo nuotraukos sukuria ritmą, kurį inspiruoja pačiose skulptūrose glūdinti pauzės tuštuma: materija ir tuštuma yra vienodai reikšmingos. Darbų struktūra yra hyper atpažįstama, todėl labai pirmapradė. Tą hyper ir kuria pirmapradiškumas: šiuolaikiniam žiūrovui nusikelti į savo etnoso, žmogaus kaip tokio pradmenis jau yra tai, ko per daug. Įdomu būtų paklausti skulptorės, ką ji pajunta pirmiau – medžiagą ar erdvę, tuštumą, kurią vėliau valdys pats darbas. Tuštuma skatina klausti, o klausiantis žmogus yra jau gyvas: tai galioja ir žiūrovui, ir pačių skulptūrų žmonėms. Kartais klausimas gali būti ir ironiška tyla.

Kaip R. Jusionytė pasiekia savo darbų tolydumą? Kodėl tuštumos pauzės nesuskaldo kūrinių į daugybę fragmentų? Iškalbingas čia yra pačios autorės svarstymas apie baimę kaip vieną svarbiausių būsenų kuriant. Tačiau baimė paradoksaliai ima jungtis su meile, apie kurią, beje, R. Jusionytė albume nekalba. Iš šio junginio gimsta esantis, buvojantis žmogus. Manyčiau, todėl autorei taip gerai pavyksta sukurti tarsi gyvas skulptūras. R. Jusionytė kurdama atsitraukia nuo savęs, todėl nepatiria šiuolaikiniam žmogui tokios suprantamos būsenos, koks yra šokas atsigręžus į save. Šis žingsnis – atrodo, jau žengtas senokai. R. Jusionytės skulptūros – tai darbai apie skulptūrą, todėl pretenduoja į tų meno reiškinių grupę, kuriai būdingasis žodis būtų „slinktis“.

Aptariamos autorės darbai yra žmogaus gimimas, iniciacija ir mirtis: tai, kas asmeniška per iniciaciją tampa socialu, o pabaiga – vis tiek vienatvėje. Skulptūros sukuriamos, žmonės į jas žiūri, kol pats darbas pagaliau grįžta į save – pamatinę savo vienatvę, primindamas apie ją ir žiūrovui. Būdamas baltiškosios tautos dalimi, kaip niekada lieki vienas, nes šie mūsų pradmenys slypi daug giliau nei socialumas. Šiuo požiūriu R. Jusionytės darbai lyg ir yra „objektyvistiniai“: žmogus pasirodo toks, koks jis išties yra. Mumyse yra ne vien pilnatvė, ne vien turinys. Skulptorė primena apie tylą, ramybę, net nušvitimą tuštumoje.

R. Jusionytės kūriniai yra esteziški tokia reikšme, kokia šį terminą vartojo garsusis lietuvių semiotikas Algirdas Julius Greimas: žvelgdami į tamsius skulptūros plyšius, galime regėti tą plotmę, iš kurios randasi daiktai. Skulptūra leidžia patirti pilnatvę ir tuštumą vienu metu: tai, kas paprastai atrodo savaime suprantama, tampa ne nesuprantama, o tiesiog pamatoma kitaip, netikėtai. Šią būseną amerikiečių psichologai vadina žodžiu „insight“. Žiūrovas išgyvena nežinią, paslaptį ir tuo pat metu praregėjimą. Autorė randa tokią kalbą su žiūrovu, kad darbai nepasimeta, nepraranda savo esaties vietos, kaip jos nepraranda ir kiekvienas gyvas žmogus. Autorė yra kolektyvinės atminties mediatorė, per jos skulptūras pildosi mitai, jie tampa pažinūs. Galima tai vadinti ir transcendentiniu R. Jusionytės darbų elementu. Skulptūros kalba lyg būtų gyvos, nes skulptūros retorika jose yra interpretuota, tai nėra retorika pačiai sau. Tokiu būdu susilieja autorė ir žiūrovai, jie tampa viena. R. Jusionytės kūryboje slypi trapi jėga ir subtilus ryžtas, todėl darbai yra būtini – kartą juos pamatęs, negali leisti sau pamanyti, kad jų galėtų nebūti. O tyla ir tarpai yra tai, apie ką viešai kalbėti negalima. Belieka suprasti, kad R. Jusionytės skulptūrų potencialumas realizuotas per vienintelę galimybę. Paprasčiau sakant, tai, kas sukurta, turėjo būti sukurta, ir būtent tokiu būdu, o ne kitokiu. Tai jau pretenduoja į meno apibrėžimo eskizą pagal R. Jusionytę.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės