Tarp Klaipėdos knygų
Paulius Kliševičius. Kai žvelgiau į veidrodį ir regėjau visą bjaurastį

2010-09-29

Jei dėl ypatingų diagnostinių galimybių mes visi tapome psichiniais ligoniais, su išraiškingais maniakiniais simptomais, tuomet viešpats Dievas tapo mega-psichiatru. Jam nebeliko laiko minkyti molio ir tverti. Dėl to šis užsiėmimas buvo atiduotas nemirštantiems mirtingiesiems: dailininkams, poetams, režisieriams, kultūros kritikams ir vaikams. Visi jie dabar ir rungiasi – kas molio suminkys daugiau.

Bet egzistuoja truputį vulgaresnė nors ne mažiau tauri molio minkymo forma. Tai šūdo malimas. Visi tuo užsiimame, tačiau pripažinti ir įvardinti gėdijamės. Blogai, kad gėdijamės. Tik dar blogiau esti kai mes šituo veikimu savimyliškai didžiuojamės ir juokiamės iš tų, kurie šūdo nemala.

Kodėl malimo ir didžiavimosi procesas yra neigiamas? Ogi todėl, kad tie abu veiksmai sukelia grandi(ni)nę reakciją. Malėjas nuolatos provokuoja šalia stovintį, primindamas jam, kuo užsiima. Šalia stovintis skatina kitą savo kaimyną nebemalti, nes kvapas ir garsas, einantis nuo pirmo malėjo, jau žudo. Paskutinysis eilėje turi visus nuraminti taip, kad būtų pratęstas procesualumo įspūdis. Iš viso to randasi situacija, kurią teisininkai vadina „kolizija“, o molio nebeminkantis dievas tiesiog sako – „GAIDYS“ (ir, be abejo, prideda kokį nenorminį vulgarizmą).

Bėdų bėdžiausia, kad šūdas jau sumaltas ir visi mes prie jo stovime, mandagiai apsimesdami negebančiais užuosti ir optimistiškai žvelgiantys į procesą.

Vidmantė Černiauskaitė. IŠVYKIMO LAIKAS. – Klaipėda: leidybos grupė „DRUKA“, 2010.

Jaunos klaipėdietės poetės Vidmantės Černiauskaitės „Išvykimo laikas“ – savito dizaino knyga, galinti pretenduoti į knygos meno konkursų pirmąsias vietas. Tik paimi į rankas šį Gyčio Skudžinsko kūrinį ir supranti, kad eilėraščių autorė gyvena prie jūros, knyga susijusi su kelione, nes norint skaityti, tenka atrišti švartavimo mazgą. Taigi jis atrištas, ir kartu su autore, redaktore bei dizaineriu leidžiamės į kelionę. Joje laukia minties virsmas kūnu, tamsios nakties – į poliarinę naktį, „čia“ kinta į „ten“.

Ramūnas Čičelis

Vidmantė Černiauskaitė desperatiškai kartoja tris žodžius. Balandžiai, laivai, jūra. Tarsi tie žodžiai ją gelbėtų. O po teisybei – ir gelbėja. Tik kad už tų žodžių nieko nėra. Tik balandžiai, dergiantys miesto skulptūras ir beviltiškai prašantys trupinių; laivai, išplaukiantys ir grįžtantys, tarsi erdvę ir laiką praradę demonai; jūra, kaip stabilumo ir nemarumo simbolis, buvusi ten ir esanti dabar.

Autorė žvejoja. Ir ne be reikalo. Černiauskaitės žvejojimas yra tikslingas. Josios lyriniai subjektai renka patirtį. Baladžių ir laivų pavidalu. Iš jūros. Tik kad adekvati patirtis taip ir nebuvo surinkta. Pasiliko klaidžioti apleistuose miestuose. Gyvuose miestuose. Pusgyvėse pakrantėse. Bukinančiose tirštumose. O patyrimas surinktas, kad ir kaip būtų pikta. Autorė net angliškąjį patyrimą sugebėjo pateikti. Angliškai! Be to – problemiškai. Šiuo požiūriu nestebina net eilių foma. Beveik nenorminis antikanoninis haiku, sakyčiau. Intencija suprantama – kuo mažiau žodžių pavartot ir kuo didesnę esmę išsakyt. Bandėm šitą.

Nepavyko. Ne vieną haiku autorei reiks perskaityt.

Bet grįžkime prie žvejybos. Kodėl žvejoja A.J. Navickas, taip ir nesupratau.

Alfonsas Jonas Navickas. PASIRINKIMAS. - Klaipėda: leidybos grupė „DRUKA“, 2010. - 96 psl.

Poetas, kaip matome iš jo išleistų naujų knygų, nuolat sąmoningai tolo nuo pigaus konkretumo. Alfonsas puikiai suvokė, kad mįslingumas, neapibrėžtumas poezijos kūrinyje pabudina ir suaktyvina skaitytojo vaizduotę, priverčia jį patį, priklausomai nuo prigimties ir patyrimo, nuo eilėraštyje perteiktos tam tikros nuotaikos ir dvasinės būsenos, dalyvauti kūrybos procese, pajausti filosofinės minties tėkmę. Savitais, meniškais mes vadiname kaip tik tuos poeto eilėraščius, kuriuose suderintas išjausto žodžio skambesys skleidžia mįslingą kūrinio prasmę ir kiekvienam kelia savitą nuotaiką, tarnaudamas autoriaus sumanymui, nelauktai ir įtaigiai nužymėdamas pagrindinę minties kryptį. Tokių brandžių eilėraščių poeto knygose šiandien – dauguma.

Jonas Kantautas

Kitaip tariant, poetas išsisėmė. Ir nebeliko jam daugiau kas bedarą, kaip tik operuoti brandžiais, svariais ir balansą laikančiais žodžiais. Už žodžių – nieko. Nihil. Zero. Bet šitaip ir turėtų būti. Kam mums tas žodynas, jei mes ir šiaip dalyvaujam? A.J. Navickas tai supranta ir savo eilėse bando perteikti savąjį suvokimą. Tik žodžiu tariant, – nevykusiai.

Alfonsas Jonas Navickas desperatiškai kartoja tris žodžius. Durys, tvėrėjas, dangus. Tarsi tie žodžiai jį gelbėtų. O po teisybei ir gelbėja. Tik kad už tų žodžių nieko nėra. Tik durys, besąlygiškai paklūstančios Jūsų valiai ir neatveriančios jokio naujo pasaulio; liguistas tvėrėjas, neperveikiantis savosios impotencijos; dangus, kaip stabilumo ir nemarumo simbolis, buvęs čia ir esantis dabar.

Nebežiūrėkite veidrodin. Per daug bjaurasties pamatysite. Imkite knygas. Ten bent jau naujų pasaulių atsiradimo liudininkais pabūsite. Galbūt.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 4

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės