Tarp Klaipėdos knygų
Laima Kaupienė. Karališki pokštai ir civilizuota karvė

2010-09-03

Nežinau, nepažįstu, neturiu,  bet rasiu, susirasiu, gyvensiu, būsiu laimingas. 

Dažnas ar retas būsimąjį laiką gali pakeisti esamuoju – neteko susipažinti su tokia statistika.  Aišku, kad vieni lieka ir toliau ieško to savo Laimės žiburio vis lipdami ir krisdami, kiti randa ir lieka, treti – pirmiesiems nesuprantant ko – grįžta. Iš užsienio į Lietuvą. Pas vaikus, su vaikais, kaip vaikai. Auklėjimas kaltas? Gimto krašto trauka? Šeimos, draugų? Visai nekosmopolitiška pasaulėžiūra – gerai ten, kur esu? Juk vadovėlis, kaip įveikti krizę, dar neišleistas, tad kam vėl grįžti ten, kur mažiau, kur didesni, kur lietūs lyja, kur bananai ne tokie skanūs...

Edmundas Untulis. Karališki Saulės pokštai. Klaipėda: Eglės leidykla, 2008.

 „Kai nebeišmanai, kur eiti, sustok ir ramiai paklausyk, ką širdis tau sako... Ji niekada žmogaus neapgauna, nes jam tarnauja nuo gimimo iki mirties.“ Citata iš Edmundo Untulio knygos vaikams „Karališki Saulės pokštai“, kurios anotacijoj parašyta, jog tai istorija apie Saulių, septynmetį berniuką, gyvenantį pas senelius, nes jo tėveliai išvykę uždirbti kuo daugiau pinigų. Vadinas, kaip ir aišku – pasakojimas apie šiuolaikiško, dažnai sutinkamo, vaiko gyvenimą. Bet akibrokštas – informacija, kodėl vaikas pas senelius, pateikiama tik ketvirtąjame knygos viršelyje ir viename iš paskutinių puslapių. Pasakoje, kaip pats autorius nurodo, mažiems ir dideliems, neužsimenama apie tėvus, apie jų išvykimą, nebuvimą. Vaikas - priešingai susiformavusiam stereotipui, kad vaikai be tėvų eina šunkeliais - kaip K. Donelaičio „Metuose“ patiria gyvenimo atradimo, suvokimo stebuklus susidurdamas su kasdienybe. Jis keliauja per „Vasaros kelionę“ (gal neatsitiktinai viskas prasideda vasarą: mažam – atostogos, dideliam – „braškių skynimas“), iš kurios išsineša patirtį, kad tiesa ir atvirumas - šviesa širdyje, be kurios gali būti baisiau gyventi, nei susitikti su mirtimi prie kito pasaulio slenksčio. Ne tiesmuka tiesa, o atėjusi iš situacijos, iš biliūniškojo „kliudžiau“... „Rudens išbandymuose“ „išmintes moko“ susitikimai su miško gyvūnais: pagalba ateina iš geros širdies, be atlygio; norint išsaugoti stebuklą, negali jo liesti. Mūsų visuomenėje tai jau reti reiškiniai - gal todėl šioje („nemadingoje“ – nei robotų, nei pikimonų nėra, o paukšteliai ir gyvūnėliai...) knygoje ir „užkliudomi“. E. Untulis, dar tiki, jog galima gyventi pasakomis, tikėti stebuklais - „Žiemos stebukluose“ pasakotojas prabyla išmintingojo varno, atskridusio iš lietuvių tautosakos, žodžiais: „Jūsų, žmonių, padermė visada nežino, ko nori... Skuba nuskriausti ne tik mus – varnų giminę, bet ir vienas kitą.“ Žodžiai, kurių prasmę skirtingo amžiaus skaitytojas savaip supranta. Paskutiniame skyrelyje „Pavasario išdaigos“ – jau saulelė atkopdama budino... Gamtos, sielos, vilčių atgimimas: „kada nors grįš iš užjūrio“. Juk visai nesvarbu, kuo daugiau pinigų, kai vaikystė, kai šaltuko nudažyti lapai – stebuklingi laiškai, kai „pasaka yra toks pat gyvenimas, kaip tikrovė“, kai dar yra tikėjimas, yra „gyvenimas, kurį tau liepia gyventi seneliai, tėvai...“. Tada ir supranti, kodėl neakcentuojamas tėvų išvykimas – vaikui norima parodyti tą naivų gyvenimo stebuklą, be kurio neįmanoma užaugti, o išvykusiam ar besiruošiančiam – to stebuklo trapumą.

Galima būtų apkaltinti autorių neoriginalumu, kad K. Donelaičio poemą „mėgdžioja“, kad J. Biliūnu kliaunasi, kad be „Ledo karalienės“ neapsiėjo. Bet gal klasika tapę motyvai labiau suprantami, labiau priimtini, labiau įtikimi? Gal E. Untulis pačius motyvus prikelia naujam gyvenimui? Atitinkamai, žinoma. Ar pati knyga taps klasika? Laukiu kitos.

Rita Latvėnaitė-Kairienė. Civilizuotos mintys apie karvę. Klaipėda: Eglės leidykla, 2009.

Pasaulio nuostata ir požiūris į lietuvaičius... Pirma mintis, šovusi perskaičius Ritos Latvėnaitės – Kairienės knygos pavadinimą „Civilizuotos mintys apie karvę“. Postmodernistinis derinys, bet tenka pripažinti, kad skamba visai gerai. Aišku, knygoje yra ir ta tiesioginė, gamtos ir urbanistinio požiūrio sankirta, bet man kažkodėl tolimesnė prasmė kirbina smegenis. Skaičiau R. Latvėnaitės - Kairienės ir debiutinį eilėraščių rinkinuką „Rašaluotų pirštų pėdos“, ir romaną „Šauksmas“. Dabar štai šis novelių rinkinys. Gatvės slengu galėčiau pasakyti – jis mane „veža“. Bandžiau suprasti, kodėl ši knyga priskiriama vaikų literatūrai. Kaip sekėsi – autorei spręst, bet...

Daugiasluoksniškumas. Novelėse tiek sluoksnių, kad tuos pirmuosius, labiausiai matomus, paviršinius, ir galima priskirti vaikams. Vaikams, kurie jau supranta, kas yra ilgesys, meilė, tarpusavio santykiai, svajonės, siekiai. Vaikai ne kvaili. Jie skaito tarp eilučių. Jiems įdomu tai, kas provokuoja. O provokacija prasideda jau nuo pavadinimo! Vadinasi, iš pat pradžių skaitančiajam duodamas intrigos ženklas, kuris verčia mąstyti. Tačiau ir į suaugusiųjų literatūrą tai nemenkas, mano galva, klaipėdietės indėlis. Savotiškas ėjimas link Europos ne žemdirbiškąja kultūra, o pagoniška, jausmine–jusline, autentiška literatūra. Kiekvienam duota laisvė suprasti, sakyčiau, nelabai tradicines noveles, savaip, pasikliaujant individualia patirtimi. Vienas pajėgus novelėj įžvelgt menišką nesąmonę ar postmodernistinę poetinę prozą, kitam aktualu, kodėl tarp pastarųjų, modernių novelių, su savo stiliumi, nuotaika, atmosfera įsipina viduramžiai ir pats Martynas Mažvydas! Tikrai nedrįsčiau šio novelių rinkinio įsprausti į rėmus – vaikų ar suaugusiųjų literatūra. Ir kodėl tai reikia daryti?!

Ilgokai stoviniavau prie novelės „Mano tėvas elgeta“. Tema – tolerancija: tėvynei, meilei, šeimai, socialiniams sluoksniams, kitataučiams, kitokiems. Lietuvė mama, lietuvis patėvis ir „ruskaja duša“, dabar madingai vadinamas, biologinis tėvas, vėliau - elgeta, negalvojantis, „rusas jis ar ne, lietuvis ar ne“. Skirtingos tautos, skirtingi charakteriai, skirtingi gyvenimai, bet tokie pat jausmai – meilė, vienišumas, liūdesys. Ir liūdesys, kurio suvokimas matuojamas patirtimi, gyvenimu. Skaudu ir įtaigu, gyva.

„Tautiška giesmė Vienos pokyliui“ – plati erdvė daugelio pamąstymui, susimąstymui, apmąstymui. Mokytojo – mokinio, jaunuolio – vaiko, politiško – apolitiško, turtingo – vargšo, inteligento – go-go šokėjos, pagyvenusio – jauno, dorovės - anti... santykiai, supratimas, analizavimas. Kiekvienas gali pasirinkti sau aktualų tikrovės niuansą, paralelę. Kam Atgimimas, kam praradimai, kam tai, ką gauname vaikystėje ir išlieka visam laikui.

O kur dar paskutinioji knygos novelė „Senas filmas. Labas, vaiduoklėle“... Su savo 1948-ųjų „Pavasariu“, 1949–ųjų „Bangų mūša“, su tuo, „ką išgyveno milijonai“, su tuo, kas „dingo iš ekrano, baltos drobės, langų, durų“... Su ta istorija, kuri nesikartoja, kuri neiškeičiama ir nepakeičiama, kuri šįkart užrašyta Klaipėdos krašto moters. Kuri įdomi kitiems vien dėl to, kad ji sava, autentiška, lietuviška.

Taip, bananai ne tokie gardūs, nors tai ir „jų šalis“, bet užtat kokie skanūs mamos skryliai, kokie tvirti jos pečiai, kokie stebuklingi metų lakai... Gal todėl ir grįžta, nors ir retai, žmonės į gimtą kraštą? Gal suvokimas, kad tik lietuviu būdamas esi įdomus pasauliui, verčia atsigręžt į tą mažą žalią lopinėlį? Tikėti tuo, kad čia rasi savo Laimės žiburį. Pompastiška? Galbūt, bet reprezentuoti save, savo tautą gali tik būdamas savimi.

Autorės nuotraukos

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės