Tekstai
Sigita Ramanauskienė. Balsuoju už Klaipėdą

2011-01-14

Klaipėda penktus metus iš eilės gali džiaugtis populiariausios bei gražiausios knygos rinkimais. Konkursą „Klaipėdos knyga – 2010“ organizuoja Klaipėdos miesto viešoji biblioteka, pristatomi leidiniai eksponuojami miesto bibliotekos skyriuose.

Atrodo, „kuo daugiau muša, tuo geriau pavyksta“. Konkursas, atliekantis kultūrinę misiją savam miestui, ne tik skatina kraštotyrinio pobūdžio knygų leidybą, dažnai taip ir liekančią labiau patriotine, nei komerciškai sėkminga, bet ir kasmet pristato estetiškai bei emociškai vis patrauklesnius leidinius.

Vienas šiųmetinių konkursinių leidinių – Kęstučio Demerecko ir Vasilijaus Safronovo Klaipėda 1945-1965... (leidykla Libra Memelensis, 2010). Knygą sudaro daugybė puslapių fotomedžiagos bei ją paaiškinanti ir analizuojanti tekstinė dalis. Itin informatyvus albumas, sukurtas turint tikslą atskleisti dažnai nutylimus Klaipėdos urbanistinės istorijos faktus, stengiantis paneigti tebevyraujantį mitą, esą miestas didžiąja dalimi buvo sugriautas karo metu. Knygoje nuosekliai pristatoma fotomedžiaga įrodo, kad Klaipėdos architektūrinis paveldas buvo sąmoningai ir nuosekliai naikinamas dar keletą dešimtmečių po karo pabaigos.

 „Klaipėda 1945-1965...“ gali būti laikoma vizualia uostamiesčio 5-7 dešimtmečių  architektūrine, urbanistine bei socialine istorija. Fotografija čia pateikiama kaip rišlus ir raiškus pasakojimas. Nors dalis fotografinių atvaizdų, be abejonės, verti gilesnės menotyrinės analizės, autoriai nesiima spręsti fotografijų estetinės vertės, bet pateikia jas kaip praeitį liudijantį dokumentą. Knygoje pristatomi fotografijose užfiksuoti architektūriniai objektai, nesurežisuoti paskutinių karo dienų įvykiai, tikrosios pokario realybės vaizdai. Sovietų okupacijos metų socialinio realizmo apraiškos kontrastuoja su jaukiai aptrupėjusiais Klaipėdos senamiesčio kampeliais. Knyga vertinga ne tik grynai istoriniu požiūriu, bet ir suteikia lengvai prieinamą galimybę atidžiau įsižiūrėti į senosios architektūros, kurios dekoratyvūs elementai kartakartėmis sužiba net kraupiuose griuvėsiuose, smulkmenas.

Tekstinę knygos dalį sudaro K. Demerecko įvadinis puslapis bei V. Safronovo detali akademinė studija, išsamiai paaiškinanti fotografų užfiksuotus įvykius.  K. Demereckas, pristatydamas vizualų knygos pasakojimą apie karo bei pokario nusiaubtą miestą, „pražūtingą Klaipėdos miestui laikotarpį“, tikisi, kad tai bus tik pradžia galimų miesto raidos studijų, pateikiamų prisiminimų. Akcentuodamas tragiškų miesto istoriniam veidui pokario valdžios veiksmų padarinius, K. Demereckas kritiškai vertina ir dabartines urbanistines tendencijas. „Šis miesto naikinimo procesas nesustojo ir dabar, tik miestą griauti tapo sunkiau“,- teigia vienas knygos sudarytojų.

Knygos bendrautorius  V. Safronovas pažymi, kad „be galo daug, daugiau nei per karą, mes praradome pokario metais: sudaužėme, išmetėme, pragėrėme.“ Kruopščiai surinkti faktai apie pirmųjų pokario metų bei keleto vėlesnių dešimtmečių urbanistines bei architektūrines Klaipėdos ypatybes pagrindžia vizualiąją knygos dalį. Autorius paaiškina, jog knygoje pateikti konkretūs pavyzdžiai akivaizdžiai paneigia visuotinį „atsakomybės prasme“ patogų mitą, kuriuo norima visas kaltes dėl miesto sunaikinimo suversti negailestingiems karo veiksmams. Tekste suminėta dauguma specifinės pokario architektūros raidos priežaščių, išskiriant ir naujųjų miesto gyventojų abejingumą nepažįstamos  gyvenamosios aplinkos unikalumui. Pritariant autoriui lieka pastebėti, kad net šiandieninėje Klaipėdoje dar galima sutikti gyventojų, kurie jaučiasi atkariavę šią teritoriją iš „fašistų“ ir jokia vokiškoji miesto praeitis jiems, matyt, neturi vertės.

Nagrinėjant Klaipėdos ir visos Mažosios Lietuvos meninį (šiuo atveju – architektūrinį) palikimą, dažnai susiduriama su ta pačia esmine problema – iki pat šių dienų menotyrininkai, kalbėdami apie fotografiją ar apie architektūrą, dažnai tarsi pamiršta šią specifinę istorine ir kultūrine prasme vietovę. Nors išleista nemažai katalogų, istorinių knygų apie Klaipėdos kraštą, atskirai, bendrame Lietuvos meno kontekste vyrauja Vilniaus, Kauno ar net buvusių LDK žemių menotyrinės analizės, dažnai ignoruojant dabartinėje šalies sudėtyje esantį miestą, turintį itin savitą kultūrą, užimantį specifinę geografinę padėtį – vienintelį Lietuvos uostamiestį. Tuo tarpu 1923 metais, kai Klaipėdos kraštas buvo sugrąžintas Lietuvai, miestas lietuvių menininkams turėjo tiek ypatingą politinę, tiek kultūrinę reikšmę. Tačiau šiandien ir fotografijos tyrinėjimai dažnai apsiriboja kur kas mažesnės, chrestomatinės pajūrio vietovės – Kuršių nerijos vaizdais. Nepelnytai pamirštama Klaipėda reikalauja išsamesnių tyrimų, juolab, kad ikonografinės medžiagos yra nemažai; daug jos sukaupta Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvuose ar privačiose kolekcijose.

„Klaipėda 1945-1965...“ – vizualios ir tekstinės informacijos rinkinys, kuris gali būti net ik memento mori, būdas susipažinti su miesto istoriniais faktais, bet ir tapti vienu iš orientyrų ateities urbanistinėms strategijoms.

Kultupolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės