Literatūra
Vidas Dusevičius: Kristina Sabaliauskaitė, Silva Rerum

2009-02-25

Kristina Sabaliauskaitė. Silva Rerum: Romanas, Vilnius: Baltos lankos, 2008, 286 p.

K.Sabaliauskaitė.Nemėgstu skaityti „aprengtos“ knygos, kažkaip nepatogu, norisi liesti popierių, ir ne tik akimis. Išrengus „Silva rerum“, juodame fone pasirodo sidabrinė „ašaka“ – Norvaišų šeimos herbas. Rankose laikome tarsi dvi knygas. Knygą, gulėjusią kartu su sąskaitomis, laiškais, jau kelis amžius pildomą Norvaišų šeimos, ir K. Sabaliauskaitės užpildytą knygą? Ar Sabaliauskaitės rašoma knyga sutampa su senojo Norvaišos retkarčiais pildoma knyga? Jeigu sutampa, tai kaip? Gal skaitytojas atras persišviečiančias palimpsesto vietas? Galima neieškoti atsakymo. Smagu, kad nežaidžiamas vienas populiariausių U. Eco stiliaus žaidimų. À la paslaptingai aptinkamas paslaptingas rankraštis. Arba reta knyga buvo rasta ten ir ten, o joje buvo kalbama apie tą ir tą. Tarkim, į Sabaliauskaitės rankas pakliūva Norvaišų „Silva Rerum“. Ir autorė mums iš atminties perpasakoja, ką skaičiusi, nes rankraštis paslaptingomis aplinkybėmis išnykęs. Sabaliauskaitė veikia kitaip.

Kaip rašoma reklamoje, autorė „skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais“. Visa tai turėtų patikti skaitytojui. Atsidūrus bajoriškoje aplinkoje, nosį kutena skoniai, kvapai ir prieskoniai. Autorė, matyt, mėgsta prieskonius ir jų nepagailėjo. Ar nepersūdo? Ar nebando kokybės pakeisti kiekybe? Nežinia, ar dera taip klausti, juk autorė rašo apie baroką. Romano rašymas primena gaminimą. Kartais ko nors pritrūksta, pavyzdžiui, kokios nors skonio smulkmenėlės. Tada dedama visko, kas pakliūva po ranka. Pabandykime virtuvės kvapų erdvę pakeisti archyvų kvapais. Autorė dirbo su XVII amžiaus šaltiniais, užuodė ano meto „aistras, konfliktus, likimus“ ir nusprendė pasidalyti. Pagamino „Silva Rerum“, arba „daiktų mišką“. Belieka žengti, įkelti koją į „mišką“.

Pirmuosiuose puslapiuose aidi XVII a. filosofinės idėjos. Minimi Miguelis Serveto, Williamas Harvey – šešioliktojo septynioliktojo amžiaus mąstytojai. Tai kokias gi baroko epochos filosofijos idėjas pristato? Be minėtų autorių, išnašose daugiau nieko nėra. Juk disertaciją autorė rašiusi ne iš septynioliktojo amžiaus filosofijos. Pateikiamas tarsi būtinas, bet minimalus filosofinis užtaisas. Tam tikras skepticizmas dėl nemariosios sielos, rojaus ir prisikėlimo. Ir drauge tikėjimo poreikis. Filosofinės to meto idėjos retkarčiais pasirodo. Gaila, kad joms tenka tik fono vaidmuo. Ir šiame fone veikėjai užsižaidžia. Autorė įsitraukia, žaidžia kartu ir pasakoja.

Pradedama įspūdingai ir savitai. Būties beprasmybės klausimas, įvilktas į kirmėlių pilnus katinėlio palaikus, pasirodys ir kitais pavidalais: Jono Motiejaus, Elžbietos ir kitų istorijose. Vieną dieną „Kazimieras ir Uršulė Norvaišos pirmą kartą pamatė mirtį“ (p. 5). Mirtis pasakojime pasirodo nugaišusio katinėlio pavidalu. Taip Mauricijus, tiksliau tai, kas iš jo liko atkapsčius kapelį, nulėmė Norvaišų šeimos likimą. Ne tik Norvaišų, bet ir Tarvydų Jonelio. Šiek tiek gaila, kad Joneliui skiriamas tik vienas skyrelis. Kas jam nutinka vėliau – numanoma, bet nežinoma. Ir tik romano pabaigoje, tarsi „iš reikalo“, sutinkame Jonelį, jau tapusį Jonu.

Romanas savo konstrukcija primena autorės aprašytą olandišką dėžutę. „Išpaišyta olandiška dėželė su veidrodėliais viduje ir keliomis skylutėmis šonuose, pro kurias pažvelgus į vidų atsiverdavo stebuklingas, tarsi gyvas ir vis kitoks vaizdas su medžiokliais žiemos miške“ (p. 82). Kodėl gi mums nepažvelgus? „Dėžutėje – miške“ galime pamatyti, kaip užklysta Bonifacas Durnelis, panoręs pasižiūrėti, „kas yra anoje pusėje laiko“. Pasiklysta ir patenka ten, kur „niekados nebūtų norėjęs grįžti“, ir antrą kartą praranda galvą aitriame Aitros upelyje. Kaip Jeanas iš Marche grafystės virsta Jonu Delamarsu, lieja Vilniuje patrankas, varpus, įdeda kuokštelį mylimosios plaukų. Gal ir šiandien gaudžiant varpams išgirstame Cecilijos balsą? Kokiomis Dievo dovanomis apdovanotas Jonas Kirdėjaus Birontas? Su kuo kovoja ir kraują lieja universiteto studentų bendrijos, garsūs profesoriai? Kas vyksta slaptame ir mediniame Žvėryno pavilijone? Kodėl vienuolės kas mėnesį tampa piktos kaip širšės ir visos vienu metu išdžiausto baltus skudurėlius? Ir, aišku, kokios meilės istorijos pinasi?

Jau minėtą kompaniją papildo ir kiti Kūrėjo kūriniai: gyvas negyvas katinėlis, žvirbliai, baziliskai. Beje, taip ir nepavyko išsiaiškinti, ar baziliskas skraido. Tikriausiai skaičiau nelabai įdėmiai, nes pro akis praslydo bazilisko judėjimo būdas, tačiau galbūt skaitytojas atkreips dėmesį. Paraleliai skaitydamas Adomo Honorio Kirkoro parašytus „Pasivaikščiojimus po Vilnių“, aptikau vietą, kurioje gyventa Vilniaus bazilisko, bet ir ten nebuvo parašyta apie sugebėjimą skraidyti. Autorė daug rašo apie Vilnių. Jau vien dėl to verta paskaityti šią knygą. Esu vilnietis ir perskaitęs romaną tam tikras miesto vietas pamačiau kitaip. Jos prabilo. Pirmą sykį knygos puslapiuose, vėliau – gatvelėse, bažnyčiose, skveruose. Deja, panašiai kaip ir filosofinės baroko idėjos, Vilniaus miestas – tam tikras fonas. Įdomus, savitas, kvapnus, purvinas, kruvinas, tačiau tik fonas. Bandžiau palyginti miestus ir prisiminiau O. Pamuko „Juodąją knygą“. Joje Stambulas veikiau personažas, o ne tik fonas. Miestas įtraukia, užburia, hipnotizuoja. Nors abi knygos „juodos“ (K. Sabaliauskaitės – viršelis, o Pamuko – pavadinimas), Pamuko knygoje istorija labiau veriasi ir personažai ten miršta. Man labiau patinka, kai personažai miršta, o čia miršta tik vienas ir tai iš senatvės.

Autorė rašo meistriškai. Skaičiau romaną ir jaučiau, kaip paslaptingai išnyksta pasakotojas. Panašiai kaip Sabaliauskaitės mėgstamuose kai kurių olandų dailininkų kūriniuose. Žiūri ir neaišku – dailininkas paveiksle ar šalia? Prisideda visokie žaidimai su veidrodžiais. Panašiai nutinka ir Sabaliauskaitės romane. Išmoningai pasitelkiami skirtingi „paveikslo – romano“ kompozicijos būdai. Pasakotojas tarsi nejučiomis užleidžia ar susikeičia vietomis su personažais. Galiausiai skaitai ir visiškai užmiršti pasakotoją. Autorė kartu su personažais piešia kitus personažus? Tie patys personažai parodomi iš skirtingų perspektyvų. Autorė – pasakotoja mus supažindina, nupiešia personažą B. Tada imame pažindintis su personažu A. Nejučia įvyksta pasakotojo ir personažo transformacijos, veikėjas A ima pasakoti apie personažą B. Kaleidoskopiškai ir iš skirtingų perspektyvų pildomi ir papildomi portretai. Kaip veikėjas A mato veikėją B? Kokias mums dar nežinomas B savybes įžvelgia A? Juolab kad veikia ne tik A, bet ir C, D, E, F ir visi kažką pasako apie B. Personažai virsta pasakotojais ir pamatomi kitų akimis. Taip vieni apie kitus ir „pasakoja“. Savotiškas komunikacijos būdas. Tekste gausu netikėtų ir žavių smulkmenų, kurios atlieka tam tikrą jungčių vaidmenį. Tarsi visai nereikšminga smulkmena „sukabina“ veikėjus. Pavyzdžiui, kaip susitinka į olandišką dėžutę žiūričio Jono Bironto ir miške pasiklydusios Uršulės akys? Ir tokių žavių jungčių gausu. Tas, kuris žengia į „mišką“, – traukte įtraukiamas apsvaigsta. Prisideda prie smuklėje ar dvarelyje lėbaujančių personažų. Užsidaro vienuolyno celėje ar kartu su retorikos gudrybes išmanančiu studentu vedasi vis kitas moteris į Stiklių gatvėje esantį butą. Skaitytojas perkeliamas į septynioliktąjį amžių, tačiau įpinamos, parodomos ir šiandien nemažiau aktualios problemos. Skaitau kurią nors istoriją ir nejučia sau tariu: na ir aš panašiai galvoju, taigi ir aš taip gyvenu, tuo gyvenu ir man tai rūpi. Gausiai pribarstyta senosios lietuvių, lenkų, lotynų kalbų žodelių, citatų, frazių, sentencijų. Skaitytojai tikriausiai žino, ką reiškia ebenistai, ferezijos, polmiskai, kasetonai, kaptūrai, cyrulikai, furtos, „bzduros“ ir indocilis – incapabilis, alembicus ir t. t. O kur dar meistriškai pateikiami šiuolaikiniai keiksmažodžiai: „ir jis niekinamai spyrė šalia besivoliojančiam pridaužytam Moralinės teologijos katedros nuopisai iškruvinusiam jo marškinius“ (p. 114).

Maždaug tiek pamačiau Sabaliauskaitės „dėžutėje“. Galbūt kažur guli ir tikroji Norvaišų knyga? Galbūt skaitytojas vietoje poros knygų turės, atras dar ir trečią, savo knygą? Tereikia pažvelgti pro olandiškos dėžutės skylutes arba nueiti į mišką.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės