Literatūra
Aleksandra Fomina. Parduotos lietuvaitės istorija norvegės akimis

2009-02-09

Herbjorg Wassmo, „Stiklinė pieno“, Vilnius: Alma littera, 2008, 398 psl.

„Turime sukaupti visas jėgas, kad sustabdytume smurtą prieš moteris ir prekybą žmonėmis“, – rašo autorė baigiamajame romano žodyje. „Tave parduos kaip lėlę“, aidi galvoje frazė, matyta autobusų stotelę „puošiančiame“ plakate. Tema, be abejo, aktuali, ja diskutuojama televizijoje ir radijuje, graudžios parduotų merginų istorijos, ačiūdie, jau rečiau pasirodo laikraščiuose. Tačiau kodėl apie tai rašo užsienio, o ne lietuvių autoriai? Ir kaip sekasi norvegų romanistei, mėgstančiai kurti trilogijas apie sudėtingo likimo moteris, atskleisti lietuvių paauglės tragediją?

Romanas, kad ir kaip būtų keista, visai neatrodo tragiškas. Žinoma, savotiškas yra prozininkės įsivaizdavimas, kaip atrodo Lietuvos kaimas, kuriame gyvena penkiolikmetė Dortė. Jis mažai primena kaimą, nes čia, pavyzdžiui, kavos pupelės malamos senu kavos malūnėliu, gyventojai mandagiai šnekasi gražia rašytine kalba, o vaikštant po namus galima susirasti darbą ir užsidirbus pinigų nueiti į jaukų vietinį barą. Tai viskas, ko trokšta Dortė, nes bare dirba jos mylimo Nikolajaus mama. Tiesa, dauguma vardų yra arba rusiški, arba menamai lietuviški – pagrindinę veikėją autorė padaro žydo (vadinamojo litvako) ir rusės dukra, kuri lietuviškai skaityti pratinasi iš nutrinto „Lietuvos ryto“ numerio. Na, ir taip toliau – gal neverta kabinėtis prie smulkmenų, bet juk būtent šios ir sudaro bendrą foną, nuo kurio priklauso pasakojimo autentiškumas.

Visa kita, kas nutinka Dortei, deja, jau ne kartą pasakota žiniasklaidoje: bandydama išsigelbėti iš nevilties ir skurdo, mergina pasikliauja nepažįstamaisiais, pažadėjusiais gerą darbą Švedijoje. Tiesą apie šį darbą ji sužino tuomet, kai su keliomis kitomis mergaitėmis yra uždaroma pirtyje ir atsipeikėja tik Norvegijoje, kur ją nusiperka turtingas vienišius. Toliau nelinksmi nuotykiai nuveda merginą į barus ir viešbučius, prie upės, kurioje bando nusiskandinti, į tariamo jos vaikino butą, kuris pasirodo esąs tokia pat landynė, iš kurios ji pabėgo.

Visi šie nuotykiai pasakojami labai ramiu, šiltu tonu, stengiantis nepraleisti nė vienos aplinkos detalės, o kartkartėmis lakios vaizduotės paauglė regi savotiškas vizijas. Jose ji sutinka neseniai mirusį tėvą, kuris samprotaudamas apie žmones ir gyvenimą palaiko merginos ūpą ir ragina nepasiduoti nevilčiai. Mato scenas iš jų šeimos gyvenimo, klausinėja apie giminės istoriją, įsivaizduoja mylimą, kuris kažkur toli mokosi amato. Tos vizijos užima nemažą dalį pasakojimo ir praskaidrina niūrią ir vienišą Dortės kasdienybę svečioje šiaurės šalyje, kurią ji leidžia įkalinta svetimame bute, tarp nesuprantama kalba kalbančių žmonių.

Ir kartu daro veikėją net autentiškesnę, nei galėjai tikėtis. Žiauriausias romano scenas rašytoja stebi santūriai, nors ir, be abejo, jautriai, bet tekste nesurasi žurnalistams būdingo hiperbolizavimo, sentimentalumo, isteriškumo ir kitų ydų, dėl kurių paprastai gali būti vengiama skaityti tokių merginų istorijas. Dortė atrodo tikresnė nei kai kurie šiuolaikinės lietuvių literatūros veikėjai, bent jau dėl to, kad atvirai nedeklaruoja tam tikrų moralinių tiesų ir neapsimeta Pelene, apie kurias jau įgriso skaityti. Ji yra tokia, kokia yra – naivi ir vaikiška, kartu sumani ir patikli, per greitai suaugusi, per staigiai subrendusi, kad galėtų daryti visuotines išvadas apie gyvenimą. Ji niekam neatstovauja, nieko neskelbia, vienintelė jos užgaida – kartais išgerti stiklinę pieno. Galima tikėtis, kad, neatsižvelgiant į netikslumus, kurių neišvengė norvegų autorė, jos negarsus, bet šiltas balsas sėkmingai pasieks lietuvių skaitytojus.  

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės