Literatūra
Aleksandra Fomina. Vienišas genijus dulkiname didmiestyje

2009-02-02

John Fante, „Paklausk dulkių“, Kaunas: Kitos knygos, 2008, 215 psl.

Romanas turi nemažai paralelių ir su kiek vėliau parašyta, visiems gerai žinoma knyga „Rugiuose prie bedugnės“, ir su žavaus nevykėlio Charles’o Bukowski’o romanuose aprašytais įvykiais. Šių trijų romanų veikėjus vienija ne tik tai, kad jie yra autorių alter ego – didmiesčiuose pasimetę jauni vienišiai, bandantys susivokti sudėtingame gyvenime, – bet ir pagrindinis autorių rašymo stiliaus bruožas: veriantis nuoširdumas. Ir Jerome’o D. Salingerio moksleivis Holdenas Kolfildas, ir Ch. Bukowski’o aprašytas bastūnas Henry Chinaski, ir būsimas garsus rašytojas Arturas Bandinis, kurio nuotykius stebi Johnas Fante, turi nemažai bendra, bet šis jų atvirumas, ko gero, yra vertingiausias kūrinių bruožas. Juk ne taip lengva pripažinti sau ir papasakoti pasauliui, kad gyvenimas tau atsuko šiurkščiąją savo pusę būtent tuomet, kai jaunystės svajonės, atrodo, tuoj išsipildys ir pagaliau surasi savo vietą po saule.

Arturas Bandinis, skirtingai nei minėti personažai, nėra iš anglosaksų kilęs Amerikos pilietis, tad jam šią vietą susirasti sekasi dar sunkiau. Atvykęs iš nedidelio provincijos miestelio, kuriame buvo užgauliojamas padorių anglosaksų šeimų atžalų vien už tai, kad yra italas, jis pasiryžęs žūtbūt įrodyti pasauliui, kad yra šio to vertas. Nes šis arogantiškas, pasipūtęs ir kartu vaikiškai naivus jaunuolis slapta įsitikinęs, kad yra mažų mažiausiai genialus rašytojas. Jo kelionės į Los Andželą tikslas – išgarsėti savo tekstais ir tapti žvaigžde.

Atrodo, toks scenarijus jau šimtą kartų matytas ir jau truputį įgrisęs: „mažo žmogaus“ dideliame mieste istorija jo atkaklumo ir darbštumo dėka turi pasibaigti sėkme ir triumfu. Tačiau Arturo Bandinio pasakojimas – tarsi saldžių romanėlių ir filmų, kuriuose negailestingai eksploatuojama tokia įprasta įvykių eiga, parodija. Jo „kelias į žvaigždes“ ne tik užsitęsia daug ilgiau, nei manė, bet ir pasirodo esąs daug keblesnis, nei Holivudo išpopuliarintas variantas „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“. Pirmiausia Bandinis turi nugalėti save, pripažindamas, kad Los Andželas nėra svajonių miestas, kuriame visiems žaibiškai nusiseka ir kuriame bet kas lengvai ir paprastai padaro karjerą.

Jo Los Andželas – tai vargani skurdžių kvartalai, kuriuose auga suodinos palmės ir gatvėse gali aptikti miegančius benamius. Miestas, kuriame be pinigų esi visiškai nepastebimas ir negerbiamas, neatsižvelgiant į visus tavo talentus. Miestas, kuriame pilna tokių garbėtroškų kaip jis, be to, visokiausio plauko keistuolių. Viešbutis, kuriame jis apsistojęs, labai primena Wimo Wenderso filme „Milijono dolerių viešbutis“ aprašytą landynę su nutrintais baldais ir vienas už kitą savotiškesniais gyventojais. Jame Bandinis mėnesių mėnesius veltui laukia įkvėpimo, ruošdamasis svaiginamai rašytojo karjerai.

Laukimą paįvairina ne tik kaimynai, bet ir mergina, kurią įsimyli taip pat siekdamas sau įrodyti, kad yra kietas vyrukas. Tokia pat skurdi imigrantė meksikietė pasirodo esanti kur kas kietesnis riešutėlis negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Judviejų meilės ir neapykantos kupini santykiai tragikomiški, jų groteskiškumą dar labiau pabrėžia nesibaigiantys ginčai dėl to, kuris iš jų labiau amerikietis. Abu jaučiasi svetimi šiame prabangiame, kaitroje ir neono šviesose paslaptingai žvilgančiame mieste, abu trokšta įrodyti sau ir kitiems, kad yra verti geresnio gyvenimo, ir abu negailestingai žaidžia vienas su kitu lyg katė su pele.

Šis jų žaidimas aprašytas lengvu ir atviraširdišku stiliumi, taip, kad vos atsivertęs knygą pradedi jausti keistą simpatiją ne tik veikėjams, bet ir autoriui, nepabūgusiam parodyti kitokį nei įprasta gyvenimą. Tai marginalų, niekam nereikalingų ir niekieno nepripažįstamų Amerikos piliečių gyvenimas, kankinamai lėtai slenkantis po karšta Los Andželo saule. Gyvenimas, už kurio turi kabintis visom keturiom, kad bent jau sau pačiam įrodytum savo vertę. Jau nekalbant apie savo vietos tame dulkiname, byrančiame ir dylančiame kraštovaizdyje suradimą. Savęs paieškos, skirtingai nuo Henrio Chinaskio, Arturo Bandinio nepriveda prie savęs destrukcijos, tačiau yra tokios pat skausmingos ir netikėtos. Pasirodo, didingas didmiestis nenori jo priimti, kad ir koks genialus būtų. Pasirodo, jame reikia kasdien sau pačiam įrodinėti, kad nesi nevykėlis – nes aplinkui ir yra vien nevykėliai, žmonės be vietos, su šaknimis išrauti iš savo istorinės tėvynės, pasimetę tarp daugybės didmiesčio primetamų elgesio stereotipų ir taisyklių. Skaitant apie šio gudragalvio vienišiaus nuotykius su nesutramdoma meksikiete, apie jo varganą kasdienybę, nejučiomis kyla daugybė minčių apie identitetą ir asmeninę laisvę, apie nepopuliariąją, vangiai aprašomą, tamsiąją Amerikos pusę.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės