Literatūra
Rimantas Kmita. Kodėl man patinka akcija „Metų knygos rinkimai“?

2008-12-18

Viena ar kita proga teko girdėti kritikos ar bent jau pašaipėlės tos akcijos adresu. Kaip ir viskas Lietuvoje, taip šis pramoginis sumanymas priimamas labai rimtai. Girdėti, kodėl būtent tos knygos siūlomos, kas tie paslaptingi siūlantieji, aš pasiūlyčiau visai kitas, kodėl tik penkios, kas čia per apribojimai ir t.t. Net protingi žmonės kažkodėl patiki, kad iš tikrųjų renkama geriausia metų knyga, nes juk taip vadinasi ta akcija. Geležinė logika!

Nesidomėjau šios akcijos rengėjų deklaruojamais tikslais, tačiau pastebiu jos rezultatus. Akcijos masteliai yra juokingi – reklamos mažiau negu kokio naujo jogurto, tačiau nepaisant to akcijos metu bibliotekose tų knygų negausi, o ir knygynuose ne visada nupirksi. Kadangi jokių duomenų nėra, remiuosi savo kaip skaitytojo ir stebėtojo patirtimi. Vadinasi knygos kažkur sukasi, dūzgia, kai anksčiau kiaurus metus į lietuviškų knygų kampelio voratinklį įpuldavo nebent žiopla musė.

Bet kodėl tik penkios, ar kitos prastesnės? Ne prastesnės. Įsivaizduoju, kad tokių žaidimų tikslas yra patraukti naujus skaitytojus, sudominti skaitymu ir apskritai priminti, kad yra tokia lietuvių literatūra, kad yra naujų įdomių autorių. Būtų juokinga kalbėti, kad išrinksime geriausią knygą. Tos knygos yra specialiai eksponuojamos bibliotekose ir knygynuose, jos patraukia dėmesį. Įsivaizduokime, kad jų būtų penkiolika. Žmogus, kuris knygas skaito ne kaip profesionalai, o laisvalaikiu, kartais po darbo ar savaitgaliais tikrai daugiau tas penkias knygas skaitytų keletą mėnesių, o kiek užtruktų penkiolikos? Neskaitančiam ir iš penkių yra didelis pasirinkimas.

Įsivaizduokime kitą variantą – skelbiama akcija, kuri prašo skaitytojų skambinti ir siūlyti savo knygas, išleistas tarkim tais metais. Jokių sąrašų, jokios prievartos, kuri daug kam primena šlovingus laikus, kai Aukščiausios Tarybos deputatus rinko iš vieno kandidato, o visi jie priklausė vienai partijai. Bibliotekose, knygynuose, skelbimuose jokių konkrečių knygų, tad atsitiktiniam žmogui niekas nešmėžuos prieš akis, tad kas jam prieš akis nešmėžuoja, tas neegzistuoja (dirbau knygyne ir daugiausiai nupirkdavo tų prekių, kurios būdavo prie kasos aparato), kas skaitė, tas skaitys, gal kai kurie paskambins. Paskui bus paskelbta – ši knyga išrinkta geriausia. Vėl pasigirs balsų, kad tikrai ne ta geriausia, koks pasibaisėtinas mūsų skonis, knyga bus apjuosta nugalėtojos juostele, paguldyta stenduose, o su juostomis ir paguldytų papratai neliečia. Žodžiu, jokio azarto skaityti ir balsuoti, nes nieko pakeisti jau nebegali. Knyga gal ir gera, bet autorius, žvelgiantis iš nuotraukos, visiškai nesimpatiškas, jo vakare į lova neimsiu, o kadangi jis toks geras be konkurencijos, tai tegul ir guli sau su ta juostele.

O tiems, kam atrodo, kad akcija bloga, kad reikia keisti jos taisykles, galėčiau tik pasakyti, kad reikia ne taisyti savo tradicijas besikuriantį žaidimą, o inicijuoti daugiau ir skirtingų „pramoginių estradinių“ literatūros skatinimo priemonių. Būtų tokių akcijų bent kelios per metus, būtų daugiau informacinio šurmulio, daugiau pykčio ir nesutarimo, kuris čia geriausias, tuo geriau - visa literatūra atrodytų gyvybingesnė. O kad ji gyvybinga, įdomi potencialų skaitytoją įtikinti ne taip jau lengva. Tad daugiau triukšmo dėl lietuvių literatūros!

2008 gruodis

Argi nenustebot, kad Lietuvos ryto televizija rodo reportažą, apie naujos knygos pristatymą? Nebūdinga, ar ne? Na gerai, tie, kurie pažįsta autorę ir skaito Lietuvos rytą, nenustebo. „Kristinos Sabaliauskaitės publikuotų straipsnių archyvas geriausiame Lietuvos interneto portale rytas.lt.“ Tai skelbiama autorės asmeniniame interneto puslapyje. Taigi apie kolegę, einančia į rašytojas, negalima neparodyti. Parodė. Kamera nuslysta perlų vėriniais į dekoltė gilumą, ir tu pajauti tikrą baroko jėgą. Debiutinis žurnalistės romanas SILVA RERUM yra apie baroką. Žurnalistinė, norinti būti rašytoja, sako, kad Vilnius gražiausias miestas pasaulyje. Autorė sako laikiusis literatūrinės dietos – kai rašė romaną, grožinės literatūros neskaitė. Kad nepadarytų įtakos. Kančia buvusi didžiulė, nes skaityti tiesiog dievina. Bet tokį pasakymą aš jau kažkur girdėjau. Vadinasi, kažką vis tik skaito ir jai tai daro įtaką. Parastai rašytojai skaito. Apie tuos, kurie neskaito vengdami įtakų, yra labai negražus žodis. Iš kalbėjusių rimtesnių žmonių reportaže rodoma tik istorikė Irena Vaišvilaitė. Literatūrologės, baroko specialistės Dainoros Pociūtės - nerodo. Turbūt ką nors ne taip suprato ir ką nors ne taip pasakė. Autorė yra menotyrininkė. Pristatyme yra Statkevičius. Ir dar šiek tiek grietinėlės. Žukas džiaugiasi geriausiu romanu. Žydi Lietuva.

<...>Ne naujiena, bet tema vis iškylanti. Štai ir gruodžio 9 Frankfurter Allgemeiner Zeitung publikuoja tekstą apie Vladimiro Sorokino romaną Opričniko diena (turime ir lietuvišką vertimą, išleistą leidyklos Kitos knygos). Pažymima, kad autorius leisdamas romaną tarsi norėjo perspėti Rusiją dėl galimo blogiausio jo raidos scenarijaus, deja, panašu, kad tas scenarijus labiau pildosi, negu tolsta. Centralizuota, niekieno nevaldoma ir niekam neatsakinga galia šalyje tik auga.<...>

Pastaraisiais metais Rusijoje pastebima antiutopinių arba distopinių romanų banga, kuriuose piešiama netolimos niūrios ateities vizijos. Apie tai publikuotas išsamus Aleksandro Čancevo straipsnis žurnale Novoje literaturnoje obozrienije. Nei romanai, nei kritikų konstatuojamos tendencijos situacijos tikrai neperspaudžia. Prieš metus V. Sorokiną, važiavusį savo motoroleriu visiškai tuščiu plentu, partrenkė Kamaz‘as. Rašytojas atsipirko apsilankymu ligoninėje. Tokie „atsitiktinumai“ vyksta tik Rusijoje. Kaip dažnai būna, realybė su antiutopiniais romanais gali ne tik konkuruoti, bet ir pralenkti. Beveik neįtikėtina ir tai, kad Putino pradėtas Stalino reabilitacijos procesas visuomenėje prigijo, o pats vadas mielai naudoja senus gerus gestus. Veikia.


Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės