Literatūra
Ramūnas Čičelis. Jonas Mekas – brandas?

2010-02-04

Avangardinio meno likimas būna dvejopas – arba nukeliauti užmarštin, arba virsti klasika. Jonas Mekas maždaug 1960-aisiais – 1985-aisiais kartu su kitais Fluxus judėjimo nariais postulavo tokius teiginius: menas neturi būti daiktiškas, negali virsti preke, būti prieinamas tik elitui. Paradoksas tas, kad Fluxus ir Meko kūrybą ištiko tai, kas ir turėjo atsitikti avangardui. Visi trys minėti siekiai virto savo priešingybėmis. Jonas Mekas, kartu su Jurgiu Mačiūnu ir draugais kurdami Fluxus, turbūt labiausia lėmė šiuolaikinio Vakarų meno orientaciją į kasdienybės daiktus, prisidėjo prie jų traktavimo kaip meno kūrinių. Už  Meko ir Mačiūno daiktus mokami milijonai dolerių, jie – kolekcininkų medžioklės objektas. Tiesiog nei Mačiūnas, nei Mekas nenumanė, kad kasdienybės daiktai ateityje bus verti tiek pat pinigų, kiek ir klasikiniai tapybos darbai. Taigi Meko kinas ir Mačiūno Fluxus – tai jau klasika. Skirtumas nuo ankstesnių amžių kanoninių kūrinių yra tas, kad XX a. pab. - XXI a. pr. klasika yra ne tai, kas dėstoma mokyklose ar universitetuose, ne tai, apie ką rašoma meno istorijos veikaluose, o tai, kas tampa brandu. Meno brandams, kaip ir kosmetikos ar maisto prekėms, būdinga tai, kad jie sukurti pagal tam tikras komercines taisykles, turi savo palaikymo strategiją, jie nuolat reklamuojami. Šis tekstas ir yra bandymas pirmiausia sau atsakyti, ar Meko kūryba ir menininko vardas yra dirbtinai sukurtas brandas.

Pirmasis argumentas, leidžiantis iš dalies sutikti su minėtu teiginiu, yra tas, kad Mekas pats aktyviai ir po visą pasaulį keliauja, populiarindamas kiną ir savo vardą. Koks tai kinas ir vardas – tai jau tolimesni klausimai. Jungtinėse Valstijose pagal šios šalies įstatymus menininkui atstovauja galerijos, kurios dažniausia ir formuoja kūrėjo brandą. Meko atveju pati stipriausia brando palaikymo strategijos priemonė yra kino festivalis: per metus avangardinio kino pradininkas sudalyvauja maždaug keturiolikoje pasaulinės reikšmės kino festivalių.

Kontrargumentas teiginiui „Mekas – brandas“ yra toks, kad kino kūrėjo vardas, skirtingai nei Holivudo režisieriams, neatneša Mekui beveik jokios materialinės naudos. Kitaip sakant, tai – nekomercinis brandas. Kita vertus, pagal savo vardo populiarumą pasaulio meno sluoksniuose Mekas – tikrai ikona. Lietuvoje jis – nei avangardas, nei klasika, jo kūrybą nežinoma su kuo „valgyti“. Priežastis ta, kad mūsų šalyje daugelis tarptautinių meno judėjimų niekada nebuvo girdėti, tik dabar pradedami atrasti. Galvojimas apie Meko ir Lietuvos santykius verčia prisiminti naujausią režisieriaus darbą – filmą „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“. Šis kūrinys įtvirtina Lietuvą kaip brandą, kuris esmingai skiriasi nuo mūsų valstybės oficialių įvaizdžio formuotojų pastangų rezultato: Lietuvos vardo populiarinimas pasaulyje minėtame filme grindžiamas dabar jau istorine praeities tikrove, o ne miglotais simboliais, pavyzdžiui, „Lietuva – drąsi šalis“. „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ kartu atskleidžia ir konfliktišką televizijos vaizdo santykio su tikrove prigimtį. Tai, kad filme užfiksuotos televizijos laidos, filmuojant televizorių, o ne skolinantis gatavus reportažus iš televizijų redakcijų, leidžia pažvelgti į TV vaizdą iš distancijos, nepatikėti besąlygiškai tuo, ką rodo televizorius. Toks efektas kuria intrigą: jei žiūrovas suvokia, kad jo matoma Lietuva yra televizijos redaktorių darbo rezultatas, kyla noras pamatyti tikrą Lietuvą – aplankyti ją, kad niekas – nei televizijos redaktoriai, nei pats Mekas – negalėtų simuliuoti Lietuvos. Belieka ją aplankyti. Taip Lietuvos brandas sėkmingai manipuliuoja žiūrovu ir kartu išlaisvina nuo vaizdo prievartos.

Kiti Meko darbai – dar įdomesni brando kūrimo ir demaskavimo strategijomis. Juk jo filmuose užfiksuotos tokios pasaulinio garso įžymybės, kaip Johnas Lennonas, Yoko Ono, Andy Warholas ir t.t. Šie vardai buvo ar tebėra neabejotini brandai. Tačiau Mekas su šiais žmonėmis, ne su jų vardais, elgiasi kitaip – jis fiksuoja tiesiog savo bičiulių, kurių specialiai neieškojo, jie patys pas jį atėjo, kasdienybę, kuri negali būti brandinė. Žiūrovus, kurie laukia iš Meko filmų smulkmenų apie savo dievukus, ištinka akibrokštas. Meko filmuose užfiksuotas ne įžymybių gyvenimo būdas, o tiesiog jų gyvenimas. Ir ne suformuluotas kategoriškai ar absoliučiai, o tik labai nepretenzingas: Mekas taip, kaip filmuoja, taip ir mato savo draugus. Tai nereiškia, kad filmai atskleidžia vienintelę tikrą tiesą apie Warholą ar Lennoną – tai tiesiog Meko matymas, neturintis nieko bendra su verslo ideologų kuriamais brandų simuliakrais.

Taigi Meko brandas kuria vertybes, kurios griauna bet kokį brandą – autentiškumą, natūralumą, laviravimą tarp idealizmo ir materialinės naudos. Tokios vertybės žmones šiuolaikiniame pasaulyje traukia ir be reklamos. Žiūrint Meko filmus, ištinka suvokimas, kad režisierius gyvena ne taip, kaip jam primesta brando taisyklių, o taip, kaip pats turi ir nori gyventi. Jei galvosime, kad asmeninis tikėjimas yra brandas, tuomet Mekas – labai savita šio tikėjimo variacija.

Jono Meko tekstai kaip „žadintuvas“

Vartojimas ir vartotojai Vakarų civilizacijoje pirmiausia siejami su masiškumu, didelę reikšmę čia turi globalizacija, kuri įtvirtina rinkoje pasaulinio masto prekes ar paslaugas. Taigi šie produktai tampa populiarūs, juos madinga vartoti, tai siejama su vartojimo vertybėmis: pasyvumu, komfortu, lengvumu. Kitas globalizacijos ir vartojimo aspektas yra greitis – per trumpą laiką siekiama suvartoti labai daug produktų, jie dažnai menkai besiskiria vienas nuo kito ir neša materialinę naudą prekės gamintojui ar paslaugos pardavėjui. Ne naujiena, kad vartojimo ideologija skverbiasi ir į kultūros sritį – atsiranda vadinamieji leiblai: vartotojas ima pasitikėti vienu ar kitu pardavėju, gamintoju, todėl nesuka sau galvos dėl naujo produkto kokybės, vertės. Vienam leiblui priklausantys produktai menkai tesiskiria vienas nuo kito. Iš to kyla habitualizacija: vartotojas per trumpą laiką išmoksta priimti ir vartoti produktą, o vėlesni to paties gamintojo darbo rezultatai jau nereikalauja jokių vartotojo pastangų, nes jau žinoma su kuo vienokias ar kitokias knygas, filmus, muziką „valgyti“.

Meko atvejis įdomus tuo, kad jo filmai bei literatūra yra visiškai neskirti vartoti – nei jie masiniai, nei populiarūs, nei lengvi, nei teikiantys komfortą. Atvirkščiai – Mekas, atrodytų, mėgaujasi tuo, kaip iš savo žiūrovų atima galimybę anemiškai spoksant žiūrėti jo filmus. Itin savitai Mekas elgiasi su kita vartotojų visuomenės norma – greičiu. Jo filmuose kadrai labai greitai keičia vieni kitus, tačiau būtent šiuo greičiu, kuris artimas suvokimo ribai, Mekas pažadina vartotoją iš gilaus ir šilto įprastų produktų vartojimo miego. Žiūrovas-vartotojas yra savotiškas parazitas: kenčia nuo tų pačių produktų bumilijos, todėl minėtas pabudimas gali sukelti interesą, net intrigą, galima klausti savęs: „Ką gi aš čia matau?“ ir konstatuoti: „Šie filmai ir literatūros tekstai gerokai skiriasi nuo to, prie ko esu pratęs“. Pabudęs iš vartojimo miego, individas tampa atsakingas už savo patirtį, išgyventą bežiūrint filmą ar beskaitant knygą. Juk kai nuolat vartoji tą patį produktą, atsakomybės klausimas išnyksta, nereikia spręsti apie produkto vertę, nes ji nekinta, ji – konstanta. Meko kaip žadintuvo poveikis ypatingas tuo, kad vartotojas vėl tampa subjektu, nes vartojimo visuomenėje įprasta, kad žmogus yra tik objektas, kurį veikia fundamentalioji rinka, jam nereikia turėti individualių požiūrių, jis – vienas iš daugelio. Žiūrėdamas Meko kiną, žiūrovas tampa sprendžiančia instancija, jis ima veikti, tampa aktyvus.

Įprasta, kad vartojimo visuomenėje produktai yra taikomi būtent tam tikroms tikslinėms grupėms, pagal šią orientaciją kuriama reklama. Vartotojas tampa pasirinktuoju, o ne besirenkančiuoju. Esminis tikslas, kurio siekia gamintojai ir vartotojai yra abipusis poreikių tenkinimas – vartotojui reikia valgyti, gerti, pramogauti, gamintojui iš to reikia uždirbti. Meko kinas, būdamas sunkiai suprantamu, pirmiausia iškelia klausimą vartotojui: „Ar aš tikrai noriu tai matyti?“. Net jei vartotojas pasirenka nežiūrėti Meko filmo, jis vis tiek išmušamas iš įprastinio gilaus miego, priverčiamas pasirinkti. Jei pasirinkimas yra nežiūrėti minėtų filmų, atsisakoma estetikos ir grožio dimensijų, grįžtama prie kičo, iš kurio Mekas atvirai šaiposi. Vartotojo gyvenime grožį pakeičia, imituoja būtent kičas. Gyvenimas vartojant – tai gyvenimo imitacija.

Vartotojas paprastai yra susirūpinęs tik savimi, nors neretai turi šeimą, visą dieną praleidžia tarp žmonių. Jis neturi artimų draugų ir pripažįsta tik sau tapačius individus. Šis tapatumas įmanomas būtent dėl vartojimo ir rinkos fundamentalizmo. Žmones jungia ne bendras gamtos ar intymios patirties išgyvenimas, o tų pačių produktų vartojimas ir bendravimas apie šią vartojimo patirtį. Mekas siūlo savo draugiją, kuri reiškia, kad žiūrovas, mėgaudamasis jo kinu, nebus vienas tarp daugelio, sprendimai bus tikrai individualūs. Juk daug įdomiau pasikalbėti su draugu ar žmona, vyru ne apie holivudinį produktą, apie kurį nuomonės sutaps, ir patirtis nebus nauja, o apie originalų Meko filmą, dėl kurio nuomonės gali būti įvairios. Tokiu būdu žmones praturtins ne vien matytas filmas, bet ir tarpusavio bendravimas po kino seanso. Meko kinas gali pripratinti prie dar vienos pamatinės vertybės – buvimo vienatvėje, tačiau tikroje, o ne būnant tarp žmonių, bet besijaučiant vienišu.

Holivudinio kino vartotojo lūkesčių horizontas prieš pradedant žiūrėti filmą jau yra suformuotas rinkos, žmogus dažniausia yra linkęs prie produktų, kurie turi maksimalią paklausą. Akivaizdu, kad būtent todėl jų pasiūla yra didesnė. Avangardinis kinas pirmiausia palieka nesuvokiamo keistumo įspūdį, vartotojas po filmo priverstas keistis, o tai, pasak Wolfgango Isserio, reiškia, kad kūrinys yra „nekulinarinis“, jis keičia lūkesčių horizontą. Vartotojas laipsniškai virsta antivartotoju. Imama suprasti, kad „nekulinariniai“ kūriniai turi galimybę pasiūlyti begalinę interpretacijų įvairovę, kuri reiškia, kad kiekvienas žiūrovas filmą interpretuos remdamasis savo asmenine patirtimi. Kuo mažiau individas yra vartotojas, tuo originalesnė bus interpretacija. Jis pradės suprasti, kad Meko filmai neturi kūrėjo iš anksto numatytos ir kūrinyje užšifruotos prasmės, ją turi atrasti pats individas – nėra vienos vienintelės teisingos interpretacijos. Tai jau drąsina individą, o drąsa – vienas iš kūrybingumo pagrindų. Jei žmogus pasirenka ne vartojimo kelią, o individualumą, jis laipsniškai ima suprasti, kad gyvenimas yra ne vartojimas, o, kaip Mekas pasakytų, neaiškumas. Šis aspektas atima iš buvusio vartotojo komforto ir patogumo jausmą, verčia ieškoti to, kas beveik nerandama. Kita vertus, suvokimas, kad gyvenimas yra nesuvartojamas, saugo nuo savižudybės, nes žudomasi, manant, kad gyvenimas jau baigtas, vartojimo galimybių daugiau nėra. Individualumas kreipia grožio link, todėl Meko filmai, kurie nufilmuoti nukreipus kamerą tiesiog į gatvę, praeivius, gamtą, nėra beprasmiai, nes žmonės ir gamta yra savaime gražūs.

Bus daugiau

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 8

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės