Literatūra
Sondra Simanaitienė. Pieno lašas į pasamonės atmintį.

Yra pirmos knygos, kai surenkama į krūvą viskas, kas parašyta per 20 metų (gal per 10, o gal per 3, jei labai norisi), yra paskutinės, kai artimieji išleidžia išėjusiojo Anapilin palikimą, yra knygos kaip autobusų stotelės miesto gatvėse, kai tvarkingos registratorės balsas praneša pavadinimą, bet ne visada nori ar gali išlipti bei apsižvalgyti, į kokį pasaulį šį kartą esi kviečiamas.

Man patiko jaunos rašytojos Elžbietos Latėnaitės pasakyti žodžiai: ,,Skaitykite šią knygą ne kaip mano, ne kaip pirmą, o kaip KNYGĄ.“ Juk niekada nežinai (ech, vėl citata – taip vadinasi puiki D. Kalinauskaitės knyga), ar parašysi kitą, ar perskaitysi. Žinia, jog literatūros skruzdėlytės skaičiuoja, dėlioja, lygina, skalbia, skanauja rašytojo ankstesnes ir vėlesnes knygas, aišku, kad laikas nuolat mus keičia, o ką jau sakyti apie dvasios pasaulį, kur taip greitai viskas skrieja, kinta, gal sensta, gal gimsta. Ir nežinia, iš kur visa tai imasi. Sako, iš pasąmonės. Skulptorius, dailininkas ir rašytojas Šarūnas Šimulynas draugui Jurgiui Janavičiui 1994 m. rašė: ,,Viskas taip lengvai darosi: pasąmonės atmintis prikimšta; užtenka tik pajudinti.“

Šaunuolė ,,Nemuno“ leidykla, kad neužtvenkia savo vandenų į rezervuarą elektrai gaminti šiais stokos laikais, o priima įvairius kapsėjimus iš pasąmonės atminties už gryną pinigą. Netgi leidžia pirmąsias knygas be amžiaus cenzo, suprasdami, kad ne visada pieno punktas jaunystėje yra svarbesnis už kažką svarbaus.


Egidijaus Gaidausko pirmoji poezijos knyga „Pieno punktas“* – apie atmintį. Pirmiausia apie istorinę atmintį, kuri iki tam tikros ribos yra pažini. Yra rašytinių šaltinių apie Memelį (Klaipėdą), jotvingius, prūsus, yra apleistų, bestogių bažnyčių Kaliningrado srityje, kur gali pastovėti prie šventojo freskoje po atidalintu skliautu... Istorijos riba yra sakinio pabaiga. Taškas. ,,nedidelis daiktas numirti / negyventi yra sakinys“ (p. 17), – netikėta, talpi sintaksė, kokios ieškosiu, bet nerasiu kituose eilėraščiuose (juolab kad Egidijus skiria vieną eilėraštį neornamentuotos kalbos sielai A. Mackui). Prūsai pasirinko negyventi, ir tai nedidelis daiktas, bet prieš tai ištarė sakinį, palikimą mums, lietuviams. Egidijus yra to sakinio skaitytojas ir tuo pačiu metu sakytojas. Jis nelipa į sakyklą kirchėje, jis stovi ir žiūri į pieno punktą Chrabrove, Kaliningrado srityje. Stebi, kaip iš bidono kapsi baltas pienas prie bažnyčios be skliauto, drauge su šventu vyru, ant sienos ištapytu, ryja besitelkiančias seiles, iš skonio primenančias ašaras. (Yra graudulio Egidijaus eilėraščiuose, graudžios ironijos). Žiū, pieno lašo baltumas jau kapsi į vaikystės kibirą Batakiuose, Žemaitijoje, kur poetas užaugo, „ir nepagydomai pradeda eiti laikas“ (p. 31). Laikas iš pasąmonės atminties.

Šiame pertekliaus laike apsistoję vaikystės karvė, brolis, kurio aš niekad neturėjau, gal mūsų bendras tėvas, kuris dar iš medžioklės neparėjo, ir – motina. Knygoje yra du eilėraščiai apie motiną. Vienas taip ir vadinasi. Pačios motinos eilėraštyje nėra, ji neveikia kaip asmuo, yra tik priežastis „sagutėlei baltai ridinėtis, kai dega miškas, kranksi varnai“. Motina egzistuoja per pamestą sagą, sagutėlę, kuri lengvai ridinėjosi kaulo delčia.

Eilėraštis „1948-ieji“ prasideda kreipiniu ,,ar jau sutvertas mano tėvas moterie“. Nukryžiuotas Jėzus į savo Motiną kreipiasi – Moterie. Eilėraščio lyrinis aš kreipiasi į savo motiną tokiu per laiką, per kentėjimą nutolusiu kreipiniu, norėdamas daugiau sužinoti apie savo tėvą, kurio nuspėja tik gyvenimo metus – 1948-ieji. Nuotolį sustiprina pageltusių knygų (gal bažnytinių, kur surašyti gimusieji ir mirusieji) sklaidymas. Vėliau moteris (motina) tampa panaši į nelaimingą Eglę žalčių karalienę, užkeikusią save ir vaikus stovėti medžiais. „moterie / tu sukurta nėščia / tuščiam lauke / stovėti likti.“ Nuosprendis – užkeikimas, eilėraštyje ištartas sūnaus, kuris motinos neįgalumą ,,išnešioti“ vaiką iki pilnametystės traktuoja kaip amžiną nėštumą. Gimusio vienišo vaiko kančia prišaukia žodžius iš pasaulio pabaigos vaizdinių – ,,negimę džiūgaus“.

Dar vienas motyvas iš pasakos ,,Eglė žalčių karalienė“, jau tiesioginis, iškyla eilėraštyje, skirtame A. Mackui, jame kalbama apie neatšaukiamą (turbūt A. Škėmos, rašytojo ir teatro žmogaus bei A. Mackaus draugo, žuvusio 1961 m. autokatastrofoje Pensilvanijoje) mirties išgyvenimą. O jei atrodys, kad mirtis atsitraukia, tai vis tiek ,,... kranto pieno puta nepasieks...“ (p. 46). A. Mackus eilėraščių cikle ,,Chapel B“, apraudodamas draugo mirtį, rašo: ,,Į Eglės pasaką grįžta puta. / Žilvine, Žilvinėli!“

E. Gaidausko poetinėje vaizduotėje lietuvių mitologinė pasaka apie Eglę žalčių karalienę funkcionuoja kaip literatūros tradicijos tęstinumo ženklas, nelaužant santykių mito logikoje, kaip daro A. Mackus. Egidijus kalbasi su bežemių poetu, žuvusiu autokatastrofoje praėjus tik ketveriems metams po A. Škėmos mirties. Jaunajam poetui senasis mitas padeda išreikšti mirties, vienatvės, pasmerktumo būsenas, kylančias iš vaikystės išgyvenimų.

Įdomus ir svarbus rašančiojo apie pieno punktą Chrabrove santykis su istorija. Gyvas, jautrus, apmąstantis. Silpna žiūrėti į istoriją, kuri yra žmogaus kraujo ir sielvarto kelias, juk žmogiškas džiaugsmas istorijos ratą mažiausiai judina. Eilėraščių ciklas ,,Slėpynės“ yra apie kelionę į Kaliningrado sritį 2004 m. vasarą. Išvykstama ieškoti savo pėdsakų, kurie su keliauninku žaidžia slėpinių. Daug kas apdulkėję, apgriuvę, išblukę, tačiau įtaigu. Gal net įtaigiau, kai galima regėti nenugrimuotos, o ne atstatytos ir išblizgintos istorijos veidą. Šia mintimi pasidalijo dailininkas Romanas Borisovas, kūrybinio įkvėpimo taip pat besisemiantis iš Kaliningrado srities apleistos architektūros, pažeistos raudonų gotiškų plytų architektonikos.

Eilėraščio ,,Norkitten“ (liet. kaimas Narkyčiai) lyrinis aš, net ir stengdamasis sugrįžti iš istorinės vaizduotės į esamąjį laiką, neįstengia: ,,vanduo ir ilgas mirusiųjų juokas / atsisuku kulka vis tiek atrodo švilpia“ (p. 18). Būtasis laikas keliauninkui tampa esamuoju ir ,,rausvi samanų krešuliai netolygiai apšviečia sąmonę“ (p. 19). Kitame eilėraštyje įsijaučiama į žuvusiųjų patirtį, atsigulant miške tarp eglės ir pušies, juk ,,esu miške pirma karta po karo“ (p. 25). Karta, kuri turi daugybę žalios erdvės gyvenimui gimtinėje, tačiau yra nykstančios rūšies žinduoliai – išsibarstę, išėję pirkti. Eilėraščio lyrinis aš tikisi, jog išretėję jo kartos kaulai susibėgs, sugrįš į kūną, prie to pirminio tautos kaulo, kurį papildę taps visumos dalimis.

Pirmasis knygos skyrius, kuriame patyrimiškai apmąstoma prūsų, kuršių, nadruvių, skalvių, lietuvių ir kitų sunaikintų ar nykstančių tautų (genčių) istorija, baigiasi eilėraščiu apie atminties praradimą. Prisipažįstama: ,,visiškai praradau atmintį... / geriu tokius lašus / žolelių nuovirus / bet man vis blogiau“ (p. 28). Panašiau į nušvitimą nei į abejingą užmaršumą. Tampa nebesvarbios žinios, gražiai surašytos tokiose knygose kaip, pvz., ,,Ką turi žinoti išsilavinęs žmogus“. Istorinė sąmonė tarsi išbąla, tampa pasąmonės atminties dalimi, sukapsi pieno lašais atgal į vaikystės kibirą.

Baltuma yra ,,Pieno punkto“ svarbiausia spalva. Pienas minimas eilėraščiuose, kuriuose veikia pasakos pasaulis, o per jį – vaikystė. ,,Kuršiuk kuršiuk ką ten turi parduoti / auksinį plauką plunksną pieno samtį“ (p. 29); ,,Baltos putelės gelsvi akmenukai ai / nešk pelyte grūdelį alučiui per“ (p. 33); ,,mėlyno stiklo ežys / laka putojantį pieną“ (p. 34). Pasakų, sakmių, dainelių atgarsiai iš gimtųjų namų pastogės. Ypač žaismingai, ritmiškai suskamba ,,Pasaka be galo“ (p. 33), kai kiekviena eilutės pabaiga yra tarsi trumpas užkalbėjimas, perteikiantis nesibaigiančio pasaulio ritmą – lengvą, šokčiojantį, džiaugsmingą. Su tokia ,,Pasaka be galo“ užaugęs vaikas turėtų neštis savo širdyje viltį – pasaulis nesibaigia, nors „tiltelis brakšt, pelytė atneš alučiui grūdelį“.

Jau visai kitokioje situacijoje minimas homogenizuoto pieno lašas, t. y. apdoroto, išvalyto ir užkonservuoto pieno iš pakelio lašas eilėraštyje ,,Rasos“. Šalia „akmens, betono, geležies“ (p. 41) – kietų ir ilgalaikių medžiagų, kurios sudaro Rasų, kaip ir kitų kapinių, peizažą. Eilėraščio situacija nebuitiška – lyrinis aš, prisėdęs, tarsi pridėjęs ausį prie žemės, draugiškai kalbasi su mirusiu, sako: „gulėk, gulėk / tai tik kvaila pelėda.“ Eilėraštis yra iš trumpo ciklo ,,Susitikimai“, kuriame veiksmas vyksta prie Lietuvos istorijos lopšio: Vilnelės, šalia Gedimino kalno, Užupyje, iš kur „į Polocką švytėdami / per tiltą karklai – šuoliais“ (p. 43). Rasų kapinės irgi ypatinga vieta, kur galima susitikti su kadaise gyvenusių ir daug ką svarbaus mums palikusių žmonių mintimis. Ne šiaip poetas kapinėse mini tiršto homogenizuoto pieno pakelį. Gal į kapines jį atsinešė tik troškuliui numalšinti, tačiau šalia antkapinių užrašų šis užrašas ant pakelio – ,,homogenizuotas“ (homo – lot. žmogus, genas – DNR molekulės fragmentas) – įgauna kitą, de profundis reikšmę. Pienas kaip esmingas užgimusio žmogaus išgyvenimo garantas, kaip giminės ir sykiu pasaulio patirties nešėjas, pasitelkus šiandienos laikų technologijas, tampa ilgalaikis, tačiau nebegyvas. Negyvo pieno pakelis numirėliams Rasų kapinėse. Negyvo pieno pakelis ir mums, gyviesiems, „Maximos“ lentynose.

Negyvo pieno reikšmės lauką praplečia eilėraštis ,,Kelias pro Gryblaukį“ (p. 26), kuris baigiasi: „matai kaip viskas paprasta / kaip smalsiai kaktą / smėlis uosto.“ Man tai viena stipriausių, labiausiai emociškai įkrautų vietų knygoje, į kurią nuveda smėlio, uostinėjančio žmogaus kaktą, vaizdinys. Smėlis yra gyvesnis nei sušaudyti 1800 žydų netoli Batakių, Gryblaukyje 1941 m. Gyvo, smalsaus smėlio vaizdinys šiame eilėraštyje suskamba itin stipriai – paprastai, be jokio politinio ar asmeniško angažavimosi perteikiamas žvėriško nusikaltimo žmonijai faktas. Ją paryškina Paulio Celano citata eilėraščio epigrafe: ,,Juodąjį rytmečio pieną mes geriame...“ Per šią P. Celano eilėraščio ,,Mirties fuga“ citatą pieno reikšmės laukas knygoje dar labiau prasiplečia – aklas nekaltų žmonių žudymas nudažo (motinų) pieną juodai. Jį geria ateinančios kartos. 

Pieno vaizdinys E. Gaidausko pirmojoje poezijos knygoje yra stipriausias archetipinės atminties žadintojas, prie šio vaizdinio giluminio susiformavimo turbūt nemažai prisidėjo poetai A. Mackus bei P. Celanas.

Išliekant ištikimai schematiškam dėstymui, plečiant baltos spalvos lauką, reiktų paminėti, jog šalia pieno knygoje dažnai iškyla sniego vaizdas. Pirmajame knygos eilėraštyje šiek tiek teatrališkai, tarsi nuleidžiant baltą užsklandą, ištariama: „gali snigti“ ir tuomet „priėjo Jis (Dievas) pasilenkė / ir mums į šnerves įpūtė gyvybės“ (p. 5). Subrendo laikas kitokiai gyvybės formai nei įnirtingas, kupinas vaikystės vitališkumo kiminų plėšimas. Į šią intonaciją atlieptų eilėraštis ,,Po“. Jame vardijama viskas, kas svarbu vidinio gyvenimo tėkmei: sidabrinių varpelių skambėjimas, žuvies pliuškenimas, kometų uodegos, tariamas žodis, dangus nakty, tylos klausymasis, durų girgždėjimas... (tarsi iš vaikystės pasaulio, kur laiko perteklius). Viso to nebegali pasirinkti, visa tai yra, tačiau būtąja forma. Kažkas kitas (gal mylimoji?) perkeičia pasaulio matymą: „po tavęs prasidėjusio / vienodo pratiso tolstančio / sniego.“ Gal tai eilėraštis apie kankinantį meilės potyrį, kuris užvelka akis melancholiška sniego užsklanda, kai tvirtai ištariama gali snigti. Gali skaudėti, aš pasiruošęs.

Per praradimo skausmo perkeitimą į atminties patvarias formas ryškėja nerėksmingas, stoiškas, žemaitiškas lyrinio subjekto pasaulis, kuriame veikia negyva materija: gipsas apima šventą Roką Batakių bažnyčioje (p. 31), smėlis uosto kaktą (p. 26) ir pan.

E. Gaidausko poezijoje sniegas yra ambivalentiškas. Sningant vyksta pasaulio kūrimas, ateina Kalėdos. Sningant sunkiai sergama, kai didžiausias troškimas – atsistot, kai krečia drugys ir dega pėdos (dažnas ir degančio miško vaizdinys), kai susimušus pasivaidena jo ir bičiulio (brolio, kurio neturėjo) bendras tėvas tuščiame sniego lauke. Ligos išgyvenimas Egidijaus poezijoje yra viena svarbiausių aplinkybių, veikiančių poezijos tekėjimą iš pasąmonės atminties į sąmoningą, apmąstytą formą – eilėraštį. Ligos išgyvenimas toks pat svarbus kaip ir istorijos ieškojimas. Galbūt labiau pirminis. Istorijos apmąstymas lyrine forma yra naujesnis poeto žingsnis, todėl, manyčiau, įdomesnis, savitesnis metaforų, palyginimų paieška („tuščios moliuskų gilzės“, p. 19, „pilkas balandis burkuoja / raudonos kojos – du kraujo stulpeliai“, p. 21, „lyg dangtis atsivožia plentas“, p. 20), tik jam būdingu matymu, fiksuojančiu nykstančio pasaulio detales Kaliningrado srityje, gimtoje Žemaitijoje ar Vilniuje.

Knygoje yra trumpų eilėraščių, savo nuotaika panašių į haiku: akimirkos grožio ir prasmės fiksavimas. Ypač eilėraštyje ,,Verta sėdėti prie vartų“, kai stebimas laiptais nuo senutės bėgantis maišelis (p. 52). Yra šmaikščių, išdykėliškų, ironiškų eilėraščių, primenančių rimuotas strielkūniškas intonacijas (p. 29, 49, 59), kartais radauskišką pasakos pasaulio matymą (p. 34, 58), kartais tyliai besislepiantį tarp eilučių prieštaravimą mackiškam ,,ir mirtis nebus nugalėta“, nes šiandien tu esi gal tik smilga, nuo kurios nusisuka vėjas ne be TO, KURIS UŽ VISUS, žinios.

(...) Tik stovi varpinė ir tįso aikštė.
Sekmadienis. Zenitan krinta nukirsti
drugiai. O smilgos tiesios tyliai lieka
vardan tiesos, galbūt, arba vandens, –
jis laiko šaknį prirakintą nieko
nesitikėdamas. Atsiridens
galva aguonos, eremito, sfinkso,
kur džiūti baigia upių duburiai.
vidudienis išbąla ir diena išlinksta,
ir smilgos bailiai dairosi – kuriai
šįvakar lemta perlūžti per pusę.
Ir vėjas pūsteli. Tačiau į kitą pusę.

(iš eilėraščio ,,Rugpjūtis“, p. 11)
* Egidijus Gaidauskas, Pieno punktas. – Kaunas: „Nemunas“, 2008.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės