Literatūra
Paulius Kliševičius. „Dievui, Bažnyčiai, žmonėms“: neįvykęs transkonfesinis dialogas

2009-01-08

 

Erdvė: I. Simonaitytės viešoji biblioteka. Klaipėda.

Laikas: 2009 m. sausio mėnuo, vienas iš trečiadienio vakarų.

Kaipsyk tada daugelį klausimų sukelianti ir daug atsakymų žadanti antraštė paakstino apsilankyti naujausios Kosto Kauko knygos „Dievui, Bažnyčiai, žmonėms“ aptarime. Aptarimo programinis pristatymas, suprantama, iškeltas viltis ir akstinus dar labiau stiprina. Intrigos kulminacija – pats autorius, neeilinio produktyvumo rašytojas, publicistas, prozininkas, biografas K. Kaukas. O ir knyga – iš tiesų įstabios asmenybės, mažo Žmogaus iš didžiosios raidės biografija. Tuo įsitikinama pirmąja skaitinio ištrauka (tebus leista ją laisvai pacituoti): traktoriaus, kombaino ir kitokios žemės ūkio technikos vairuotojas... sušaudytų vargonų taisytojas... bažnyčios ansamblio koncertmeisteris... giesmynų sudarytojas... universiteto dėstytojas ir studentų praktikų vadovas... mokslinis bendradarbis... bažnyčios kiauro stogo lopytojas... Žodžiu, įsivaizduokit dar pustuzinį tarpusavy nesusijusių profesijų. Ir kuomet jūsų klaustų – keletas žmonių čia bandoma aprašyti? Ir jūs, savaime suprantama, pagalvosite, mažų mažiausiai tuzinas. Ir jūs, savaime suprantama, apsiriksite, kadangi aprašomas vienas vienintelis Šilutės pastorius, kunigas Liudvikas Fetingis.

Ramus įžanginis ansamblio „Akimirka“ atliekamos muzikos skambesys, intriguojantis skaitinys iš naujosios knygos ir nemažiau intriguojančios įvadinės doc. dr. Arūno Baublio pastabos apie galimas knygos kontroversijas vertė iš anksto mėgautis būsimu kūrinio aptarimu ir numanoma diskusija. Turime knygos autorių. Turime gyvą knygos herojų. Turime mažų mažiausiai dvi skirtingas klausytojų grupes – evangelikus liuteronus ir Romos katalikus.  Turime temą, kur dvi įvardintos klausytojų grupės gali pakilti į dialogą ir rasti ne vieną sąlyčio tašką. Kalbėkime apie kunigą, įvairiapusišką asmenybę, disidentą, tautinės savimonės šviesulį, nematomo ir neapčiuopiamo idėjinio fronto karį, kultūros gaivintoją ir puoselėtoją, o sykiu paprastą mažą žmogų, kurių anuometiniame kontekste buvo apstu, tačiau kurie taip ir nuėjo istorinėn užmarštin.

Tačiau dėl kaži kokios mistiškos priežasties knygos aptarimas ir visas kalbėjimas pasibaigė intriga. Nebebuvo žvelgiama į platesnes sociokultūrines knygos herojaus veiklos implikacijas kaip antai vietinės Klaipėdos krašto (memelenderiškosios) kultūros atgaivinimas, transkonfesinis dialogas tarp protestantiškosios ir katalikiškosios krikščionybės atšakų, socialinė kunigų misija sovietinio marazmo metais kuriant ir puoselėjant nacionalinį identitetą ir auginant tautinį sąjūdį etc. Visa tai klausytojas turėjo nuspėti iš gana padrikų replikų ir reminiscencijų.

Štai pavyzdžiui, Kretingos Viešpaties Apreiškimo vienuolyno gvardijonas br. Benediktas Jurčys tarė neturėjęs progos artimiau susipažinti su knyga, tačiau patikino esąs atviras bet kokiems keliamiems klausimams ir diskusijoms. Knygos herojus, L. Fetingis, prisiminė knygoje neaprašytą istoriją, kaip jis tapo kunigu. Klaipėdos universiteto dėstytojas literatūrologas doc. dr. Aleksandras Žalys tarė keletą pozityvių minčių, bet, deja, apie kitą neseniai pasirodžiusią K. Kauko knygą. Kalvystės muziejaus direktorius Dionyzas Varkalis, berods įkvėptas aptariamosios knygos, bylojo apie moralinę visuomenės degradaciją ir Sąjūdžio gintų vertybių – visų pirma laisvės – sutrypimą ir išniekinimą. Pats autorius K. Kaukas, iš pat pradžių postulavęs šūkį „menas – gyvenimui“,  ėmėsi apgailestauti, jog kunigai tapo per daug pasyvūs socialinėje kasdienybėje.

Tokiose pastabose pasiklydo knyga. Čia pasiklydo Dievas, Bažnyčia ir žmonės.

Paskutinysis gražus renginio akcentas – bendras giesmės giedojimas atsistojus ir susikabinus rankomis – giliai nustebino bent porą klausytojų. Pasirodė, jog toji pora klausytojų tuomet jautėsi visiškais renginio autsaideriais. Jie nei atsistojo, nei susikabino rankomis, nei giedojo, o tik sumišę dairėsi aplink ir gūžčiojo pečiais. Neverta spėlioti priežasčių, dėl kurių jie neįsiliejo į bendrąjį giedojimą. Iškalbingas yra faktas, kad autsaiderių atsirado. Dar iškalbingesnis jų sumišimas. Tiesa, tai buvo bandymas sukurti bendrumą. Tačiau taipgi tiesa, kai bendrumas kuriamas vienu vieninteliu pagrindu, akivaizdu, jog jis ne visiem bus priimtinas.

Trumpai apibendrinant: kvietimas transkonfesiniam dialogui nepavyko. Pašalinis jautrus stebėtojas susidarė įspūdį, jog evangelikai liuteronai ir katalikai renginyje taip ir liko dviem nesikertančiom tiesėm. Viešoji erdvė dar kartą pralaimėjo progą į bendrą diskusiją sulieti daugel aktualių ir jautrių temų. Menas, skirtas gyvenimui, išsklido tarp sporadiškų trivialios kritikos žiežirbų.

Lieka pasidžiaugti, kad pradžioje sukurta intriga niekur neišnyko. Ir valia palinkėti, jog toji intriga kada nors sukeltų viešą klausimų laviną. Klausimų „Dievui, Bažnyčiai, žmonėms“...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės