Literatūra
Mindaugas Klusas. Per silpna nutylėti, ką atnešė gyvenimas

2009-01-12


Rašytoja, eseistė, pedagogė, nuo šiol - Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Vanda Juknaitė nuėjo toliau, nei gali literatūra. Kūrybinį žodį rašytoja ištesėjo, apgyvendindama jį savo veikloje.

Nacionalinės premijos laureatė V.Juknaitė prisipažįsta labai norinti pabėgti savaitę prie jūros, pabūti viena ir patylėti.

 

Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"


Nacionalinė premija V.Juknaitei buvo įteikta už santūrų humanizmą ir lietuvių literatūros lauko išplėtimą. Per dvidešimtį metų ji parašė nedaug - romaną, apysaką, pjesę, po vieną apsakymų, esė ir pokalbių knygą. Tačiau kūrybines nuostatas rašytoja tęsė socialiniame darbe: glaudė beglobius vaikus ir pati glaudėsi prie jų skleidžiamos šviesos. Vis dėlto apie "vaikiškąjį" kūrybos tarpsnį nekalbėjome. Rašytoja prisipažino jau viską šia tema pasakiusi ir nebenorinti gausinti. Užtat per pašnekesį su laureate atsirado vietos mintims apie kūrybą, Lietuvos kultūrą ir visuomenę.


"Rabarbora".

- Kaip jaučiatės šiuo metu?

- Jeigu galėčiau daryti tai, ką noriu, labiausiai norėčiau tylėti. Įvykdyti neįvykdoma - išvažiuoti savaitę prie jūros, pabūti viena ir patylėti. Giliai viduje rusena mintis, kad buvau per silpna nutylėti tai, ką pasiūlė, atnešė gyvenimas. Todėl ir pradėjau rašyti. Gyvename triukšme, bevardžiame, beprasmiame kalbos gaudesyje. Ir jei kalbi, tą triukšmą, matyt, didini. Kai teatre vaidinama šurmuliuojanti minia, aktoriai kartoja: "rabarbora, rabarbora, rabarbora." Daugelis vadinamųjų visuomenės aktualijų, dažnai ir rašymas, skleidžia tokį garsą. Dabar, kai tenka duoti daug interviu, regis, ir aš sakau tik "rabarbora, rabarbora" (juokiasi). Geriausia būtų į viską atsakyti tyla prie jūros.

- Šitoks bėgsmas aplink. Regis, tu skubi, tai ir kiti turi lėkti, skrieti pro šalį. Ar turite laiko knygoms, ką skaitote?

- Kartais aplanko viena kita knyga, kurią "praryju". Esu iš tų senųjų inteligentų kartos, kurie skaito lovoje (juokiasi). Kartais atsibundu apsikabinusi knygą. Iš "Panevėžio literatūrinės žiemos" parsivežiau Gabrielės Petkevičaitės-Bitės "Karo metų dienoraštį". Sovietmečiu jis spausdintas, bet su didelėmis kupiūromis. Dabar perskaičiau visą. Įspūdingiausia pastaruoju metu skaityta knyga! Įstrigo G.Petkevičaitės-Bitės aprašyta paprastų beraščių žmonių reakcija į 1918 metais paskelbtą Nepriklausomybę: "Tai kas, kad Lietuva laisva. Jei čia bus bloga gyventi, bėgsime į Ameriką." Pamaniau, kaip čia yra, kodėl šiuolaikiniai išsilavinę žmonės galvoja taip pat, kaip ano meto mažaraščiai?

Lūžis Frankfurte

- Kaip vertinate pastarojo meto Lietuvos kultūros raidą?

- Dabar dažnai susimąstau, kad pačių didžiausių gimtosios kultūros pokyčių mūsų visuomenė taip ir nepastebėjo. Kultūros savaitraščiai pasiekia tik labai mažą, uždarą auditoriją. Kai rengėmės į Frankfurto knygų mugę, prisimenu, didieji dienraščiai mus palydėjo tokiais žodžiais: "Ir kokią literatūrą jie ten rodys, gal savo plikus užpakalius?" Tai ne išskirtinis pasakymas, panašiai palydimi visi įdomūs projektai.

Prisimenu pirmąją knygų mugę Geteborge (Švedija) gal devyniasdešimt trečiaisiais. Niekam nežinoma šalis iš sovietijos pakraščio, rašanti nežinia kokia kalba - lietuviškai, rusiškai? Pro nuošalų mūsų stendą visi traukė kaip pro tuščią vietą. Frankfurte buvo pralaužta siena, tai ypač sukrėtė mus pačius. Maža šalis, jos istorija ir kultūra pasirodė savita, įdomi, gyvybinga, pajėgi įsiterpti tarp brandžių, turtingų šalių ir kultūrų. Gyvenome užmiestyje ir pakeliui į mugę tramvajus stabtelėdavo "Hanau" stotelėje. "Hanau" - važiuojant pirmyn, "Hanau" - grįžtant. Pokario metais ten buvo lietuvių pabėgėlių stovykla. Susipažinusieji su egzilio istorija, žino, ką ši vieta reiškė Alfonsui Nykai-Niliūnui, Jonui Mekui. Pastarasis pats buvo atvykęs į mugę. Ar jis, tada pusbadžiu gyvendamas pabėgėlių stovykloje, neturėdamas vilties sugrįžti į namus, galėjo įsivaizduoti, kad po šešiasdešimties metų kartu su savo valstybe ir kultūra dalyvaus tokiame renginyje? Ir dar vienas nepakartojamas išgyvenimas... Frankfurte mūsų buvo septyniolika. Tokių, kurie čia, Vilniuje, ne taip jau labai puola vieni su kitais sveikintis. Kai forume griuvo nepasitikėjimo siena ir su žiūrovais užsimezgė gyvas, šiltas dialogas, mus visus tarytum kas pakeitė, tapome viena komanda. Pasibaigus susitikimams, iškart bėgdavome pas kolegas sužinoti, kaip jiems sekasi. Akimirksniu išmokome palaikyti vieni kitus. Tada pagalvojau, kad mūsų genai - tvarkoje, tiesiog atsitiesti reikia istorinio laiko.

- Bet tas lūžis neįvyko be įdirbio, gero pasirengimo, vertimų?

- Mes dar nebuvom Europos Sąjungos nariai, o iš Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Švedijos, Suomijos jau atvažiavo žmonių, mokančių lietuvių kalbą ir norinčių versti. Daug nuveikė "Lietuviškos knygos". Mugę rengė labai gabūs žmonės - dabartinė šalies atstovė prie UNESCO Ina Marčiulionytė, vertėja Rasa Drazdauskienė. Organizuotos, veiklios, subtilios moterys, su labai nedaug pinigėlių parengė puikų projektą, pristatė Lietuvos kultūrą, literatūrą, politiką - visa, ką vertėjo parodyti pasauliui. Man truputį liūdna, kad "Vilniui - Europos kultūros sostinei" šių žmonių patirties neprireikė.

Kalbėti šiandienos kalba

- Kaip manote, ar mes vis dar įdomūs Vakarams?

- Be abejonės. Pastarąją mano knygą "Tariamas iš tamsos" teko pristatyti skaitytojams Vienoje ir Lince (Austrija). Abu kartus salė buvo pilna. Gavau daug klausimų! Kai Vilniuje prie manęs prieina žmonės ir dėkoja, atrodo visai normalu, juk esu namie. Bet kai Lince ateina dėkodami su ašaromis akyse, tada supranti, kad kultūra turi gebėjimą sieti žmones ir griauti sienas.

- Ar per du kūrybos dešimtmečius keitėsi jūsų rašymo būdas?

- Per tą laiką literatūros kalba pasikeitė daug kartų. Tai, ką galėjai pasakyti vakar, šiandien reikia sakyti kita kalba, antraip liksi nesuprasta. Tekstas yra kalbinis žaislas. Kai aplink tiek daug tuščio gaudesio, tos "rabarboros", reikia gerokai pavargti, kad tavo žodis būtų išgirstas.

- Bet jūsų prozos juk nebūtų galima apkaltinti modernybe?

- Dėl savo prozos modernumo esu visiškai rami. "Stiklo šalis" išversta į devynias kalbas, manau, ne todėl, kad kam nors parūpo archaika. Ten, kur pauzė yra svarbesnė už žodį, visas krūvis tenka skaitytojui. Nes kiekvienas tą pauzę užpildo sava patirtimi. Nemanau, kad tekstas, užrašytas "punktyru", yra tradicinis.

- Didžiosios prasmės nematuojamos modernumo kategorija. Jos nepaklūsta laikui. Modernus gali būti rašymo stilius, bet turinys remiasi į nekintančias esmes - štai ką turėjau galvoje, klausdamas apie modernybę.

- Taip, mane domina pirmapradė prasmė. Bet ji turi būti išreikšta šiuolaikine kalba. Apie pirmaprades prasmes kalbi šiuolaikiniam žmogui. Tam, kuris daug laiko praleidžia prie kompiuterio ir įsivaizduoja, kad gyvena jame, mano, kad tikrovė yra ten, ekrane. Yra pastebėta tokia vaikų neurozė. Juos reikia įtikinėti, kad tikroji realybė čia - šis kambarys, artimieji, apkabinantys juos, lietus, vėjas. Kalbu žmogui, gyvenančiam kompiuteryje, apie tikrąją tikrovę, kurios jis jau nebepažįsta.

- Suabejosiu demokratijos principais. Ar ne pliuralizmo perteklius skandina mus tekstų, žodžių įvairovėje? Visi gali pasisakyti, parašyti, bet tiesiog neužtenka juos girdinčiųjų ir skaitančiųjų.

- Kad išgirstų, kas svarbu, pasiekti nelengva. Kartą per susitikimą licėjuje gavau iš moksleivių klausimą: "Kodėl jūs taip liūdnai, rimtai rašote? Dabar visi fantazuoja, žaidžia, rašo ironiškai?" Atsakiau: "Jei visi taip rašo, ten baisi konkurencija. Kadangi taip daryti nesugebu, tai iš baimės stengiuosi rašyti kitaip" (juokiasi).

Užuojauta

- Kaip vertinate dabartinę lietuvių žiniasklaidą?

- Beprasmiame kalbėjime, šiaip ar taip, žurnalistikai tenka liūto dalis. Jaunimas, visuomenė turi susiformavusią negatyvią nuostatą dėl savo šalies, kultūros - tai irgi didelis žurnalistikos "nuopelnas". Pasakysiu net, kaip tai daroma... Bičiulės šeimoje buvo šimtametė, jau apakusi senolė, iki pat mirties išlaikiusi blaivų protą. Kai jai sukako šimtmetis, jubiliatę aplankė miesto meras, na, ir žurnalistai. Pakalbino, paklausė, kaip jai sekasi gyventi. "Kad jūs žinotumėt, kaip man nusibodo gyventi ir nieko nedirbti", - atsakė ji. Kaip manai, kokiu pavadinimu pasirodė straipsnis?

- Taip ir buvo pavadintas.

- Ne, "Senolei nusibodo gyventi". Jei būtų pavadintas "Senolei nusibodo nieko nedirbti", matytume visai kitą žmogų ir kitą kultūrą. Visiškai akivaizdu, kad tai padaryta siekiant diskredituoti asmenį, parodyti jį kvailesnį, bejėgį. Kodėl, kokiu tikslu? Tačiau tai principas, kuriuo dirba visa žiniasklaida. Taigi reiškiu jai begalinę užuojautą. Gerų pavyzdžių iš tiesų yra šimtai, bet orientuojamasi į negatyvą, ir baigta.

Trumpai

Vanda Juknaitė gimė 1949 metais Papiliuose (Rokiškio r.). Vilniaus universitete studijavo lituanistiką. Dėstė mokykloje, Vilniaus muzikos akademijos Klaipėdos fakultetuose, nuo 1976-ųjų dirba Vilniaus pedagoginiame universitete, yra Lietuvių literatūros katedros docentė. Pirmoji knyga "Ugniaspalvė lapė" išėjo 1983 metais. Apdovanota Žemaitės, J.Paukštelio, J.Grušo, G.Petkevičaitės-Bitės, Lietuvos vaikų fondo literatūrinėmis premijomis. 1990 metais pasirodė pirmasis rašytojos romanas "Šermenys". 1995 išleista apysaka "Stiklo šalis". 2002-aisiais išleista esė knyga "Išsiduosi. Balsu". 2007 metais išleista pokalbių su vaikais knyga "Tariamas iš tamsos". Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyta V.Juknaitės drama "Formulė". Pagal apysaką "Stiklo šalis" 2004-aisiais sukurtas kino filmas (rež. J.Lapinskaitė). V.Juknaitės kūryba versta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių, prancūzų, portugalų, ispanų ir kitas kalbas. Gyvena ir dirba Vilniuje.


Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės