Literatūra
L.S.Černiauskaitė – pirmoji K. Barėno premijos laureatė

2009-01-20

L.S.Černiauskaitė © Regimanto Tamošaičio nuotr.2007-aisiais Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, mecenatui, nusprendusiam likti nežinomu, pasiūlius, įsteigė Kazimiero Barėno premiją. Premiją numatyta teikti kasmet už geriausią jauno autoriaus prozos kūrinį. Pirmoji šią premiją pelnė rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė už romaną „Benedikto slenksčiai“. Premija laureatei įteikta sausio 12 d. vakarą Panevėžyje, bibliotekoje. L. S. Černiauskaitę kalbina Benediktas Januševičius.

 

Jau praėjo šiek tiek laiko, kai pasirodė „Benedikto slenksčiai“. Koks dabar Tau atrodo šis kūrinys?

Knyga pasirodė rugsėjo mėnesį. Per tą laiką užbaigiau vieną apysaką, o dabar jau rašau kitą, stambesnę knygą. „Benedikto slenksčiai“ tėra iš manęs išplaukusi figūra, gyvenanti savo gyvenimą, tačiau susijusi su manimi savotiškomis nervų gijomis. Man svarbu, kaip ją vertina skaitytojai, kas apie šią knygą sakoma bei rašoma, ir skaudu, kai parašoma nepelnytai piktai. Tačiau stengiuosi per daug negalvoti apie „Benedikto slenksčius“. Dirbu toliau.

Be abejo, man smalsiausia, kodėl pagrindinį veikėją pavadinai būtent šiuo vardu?

Nežinau. Tiesiog atėjo šis vardas, Benutis. Galvojau, na kas tas Benutis? Ir supratau, kad tai Benediktas. Deja, turiu tavęs atsiprašyti, su tavim tai neturi nieko bendra. Tiesiog mano personažai atsineša savo vardus. Su pavardėm būna sunkiau. Tenka pasivaikščioti po kapines ir paieškoti. Ypač Žemaitijos kapinėse galima rasti labai gražių pavardžių.

O kaip Tau sekasi bendrauti su savo personažais? Juk jie tampa savotiškais šeimos nariais. Kaip sprendi šią problemą?

Susitvarkau, nes neturiu daug laiko rašyti. Šiuo požiūriu laiko stygius man palankus. Jeigu neturėčiau šeimos ir visą laiką skendėčiau kūrybinėse versmėse, gal ir nebebūčiau tokio šviesaus proto, kokio esu šiandien. Tos versmės yra labai godžios. Jos siekia atitraukti tave nuo visko, kas vyksta aplink. Gerai, kad turiu du mažus vaikus ir pareigų jiems. Kadangi vaikai yra dar godesni už visus kūrybinius srautus, tai viskas vyksta ir klostosi tarytum savaime. Tai kūryba, tai vaikai vis tempia į savo pusę. Toks blaškymasis labai išvargina. Kartais supykstu. Dažniausiai ant vaikų. Vis dėlto rašyti yra daug maloniau, nei eiti mamos pareigas. Tačiau kai pasitrauki iš tos kasdienės kovos ir pažvelgi į viską iš šalies, suvoki, kad viskas yra labai gerai.

Užsiminei apie kapines. Ar Tau patinka kapinės?

Aš labai mėgstu kapines. Nuo paauglystės į Rasų kapines važiuodavau beveik kaip į bažnyčią, nes tais laikais į bažnyčią dar nevaikščiojau. Man patinka kapinės, nes numirėliai tyli. Jie man yra kažkokie perdėm žmogiški, o kartu ir labai dieviški. Aišku, tokius juos pieša mano vaizduotė. Kapinėse labai aiškiai suvoki, kas esi.

Kuo, Tavo nuomone, skiriasi vyrai ir moterys?

Vyras ir moteris pasmerkti visą gyvenimą artėti vienas prie kito. Tai lemia tiek jų skirtumai, tiek ir panašumai. Tačiau tie skirtumai ar panašumai man nėra svarbūs. Svarbi yra pati siekiamybė tapti vieniu.

Man neįdomus pats vyriškumas ar moteriškumas. Tačiau labai džiugina, kad esame skirtingi ir kad vieni kitiems esame didžiulės paslaptys.

Pagal antonimų žodyną išeitų, kad vyras ir moteris yra priešybės, nors aš tuo abejočiau...

Man irgi atrodo, kad tai ne visai teisinga. Kuo toliau gyvenu, tuo man įdomesnis žmogus, koks skirtumas, vyras ar moteris. Vis labiau suvokiu, kad tų skirtumų nėra tiek daug, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Lyties skirtumai nepaprastai žavingi ir nepaprastai kankinantys, tačiau tai menkutės smulkmenos.

Kaip oras veikia Tavo nuotaiką bei kūrybos procesą?

Jaunesnė buvau įsitikinusi, kad oras mane veikia tiesiogiai. Dabar irgi kažin kaip veikia, bet turbūt ne taip pastebimai. Man būdingas aukštas kraujospūdis, tad yra grynai fiziologinė priklausomybė. Stengiuosi ją ignoruoti ir sugerti kuo daugiau dienos šviesos. Jeigu tai neįmanoma namuose, pasisemti jos išeinu į lauką. Man tinka ir pilka dienos šviesa, sprūstanti pro sunkius žiemos debesis. Vis tiek ji mane „pamaitina“.

Nuotraukoje L.S.Černiauskaitė © Regimanto Tamošaičio nuotr.

 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 5

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės