Literatūra
Nuo moterų – link kosmonautų

2009-01-20

R.StankevičiusPraeitų metų viduryje poetas Rimvydas Stankevičius išleido ketvirtąjį eilėraščių rinkinį „Laužiu antspaudą“, o 2008-iesiems baigiantis – esė knygą „Diktantai sielai“. Su Rimvydu Stankevičiumi kalbasi Benediktas Januševičius.

Prieš daugybę metų Rašytojų klube baigiantis jaunųjų poezijos skaitymams, Alicija Rybalko paklausė maždaug šitaip: „O kur jūsų poezijoje moteris?“ Kaip ten buvo ir kaip dabar sekasi moterims Tavo tekstuose?

Tuo metu, kai ji šito paklausė, buvau labai dėkingas Aidui Marčėnui, kuris nejaukią tylą nutraukė klausimu: „O kodėl tavo poezijoje nėra kosmonautų?“ Visi pradėjo juoktis, ir man nereikėjo atsakyti. Tuo metu mano poezijoje moterų iš tikrųjų nebuvo. Tąkart turėjau gal 23 metukus ir man atrodė, kad raštai apie moteris – popsas. Buvo tų moterų, meilių, bet manėm, kad ši tema skirta netalentingiems. O mes mąstėm apie „aukštesnes materijas“. Tos temos tokios nuvalkiotos ir tokios banalios, kad reikia labai svarstyti prieš prabylant. O čia (rodo į „Diktantus sielai“) jau yra apie moteris.

Radau. O ar Tu sieki literatūrinės karjeros? Man yra tekę matyti Tavo eilių, skelbiamų Nepriklausomybės švenčių progomis, o tai jau dvelkia tam tikra „dvaro poezija“. Ką pats apie tai manai?

Pats gi žinai. Padaryti rašytojo karjerą čia – vadinasi tapti elgeta, per dieną surinkusiu vienu centu daugiau už kitus. Būtų juokinga, jeigu mėginčiau šioj srity daryti kokią nors karjerą, nes aukščiausia, ką galima įsivaizduoti, – Rašytojų sąjungos pirmininko kėdė. Man atrodo, kad aš uždirbu daugiau, o mano darbas lengvesnis ir įdomesnis. Kultūros ministro kėdė manęs irgi nedomina. Nemąstau apie jokią karjerą.

Tiesa, iš pradžių ir man rūpėjo karjera, bet vienintelį karjeros punktą – pasiekti, kad mane spausdintų – seniausiai įvykdžiau. Įvykdžiau ir nusiraminau. Tik dabar va neaišku, ar nesustos leidyba. O šiaip jau turime leidėją – tai ko daugiau reikia? Karjerą aš jau padariau.

O ko tuomet sieki?

Kaip ir kiekvienas žmogus, mėginu susivokti, kokia mano misija šitame gyvenime, mėginu suprasti, kas bus po mirties, stengiuosi gludinti savo tikėjimo perlą, nes iš manęs toks tikintis...

Kartą sapnavau sapną, kad vyksta Paskutinis teismas. Stovi eiliniai žmonės ir tarp jų pasklinda gandas, kad ateina šėtonas vilioti pas save. Aš atsisuku ir matau žavingą vyruką, kuris vienus prisivilioja, o kitus jo sėbrai ima kankinti. Ir, kol nemačiau jo, maniau, ne, aš tikrai ne, nes aš skaičiau Šventąjį Raštą. Jaučiu, kad mane kankins, sušers liūtams, bet tiek to... Neparsiduosiu. O prie manęs jis net nepriartėjo. Užteko jam į mane pasižiūrėti ir aš žvilgsniu pasakiau: „Taip. Einu pas tave.“

Tai toks tas mano tikėjimas. Manau, kad visą gyvenimą turi kelti sau klausimus ir ieškoti atsakymų, spręsti tikėjimo problemas. Mūsų buvimas čia išvis beprasmis, jeigu už praleistus žemėje metus niekas mums nerašo „pažymių“. Tai baisu. Ir apie tai stengiuosi negalvoti.

Man regis, mudu sulaukėme neblogo amžiaus, kada kiekviena knyga yra žingsnis kūrybos laipteliu aukštyn. O kaip Tau atrodo. „Nulaužei antspaudą“?

Gal ir taip. Knygomis kaip laiptais kyli aukštyn, gludini žodžius. Atsiverti pirmą knygą, ir jau juokinga skaityti. Juk taip daromos rinktinės: iš pirmojo rinkinio – penki eilėraščiai, iš antro – dešimt ir taip toliau... Nes augi, mintis skaidrėja, ir su žodžiais lengviau susidorot. Bet aš dar nesijaučiu tiek parašęs, kad galėčiau pasakyti, kas mano geriausia, o kur kūrybinis nuosmukis. Kelios knygos. Kažkur einu. O kur nueisiu, dievai žino. Aišku, tą „Laužiu antspaudą“ žmonės įsiminė, pagyrė: „Maždaug, Stankevičius pagaliau pražydo.“ Bet tai jų nuomonė. Jeigu pripažinčiau, kad tai, ką jie sako, – teisybė, vadinasi, nurašyčiau visus kitus savo rinkinius. Man jų būtų beprotiškai gaila.

Kiekvieną mano knygą žymi koks nors ženklas. Pirma knyga – „Akis“. Ji svarbi, nes yra pirma. Neatsimenu nieko fainesnio už jausmą išleidus pirmą knygą. Žiūrėjau į ją kaip į portretą. Skaičiau gal 50 kartų. Atitolstu, vėl prieinu, pavartau. Toks didelis buvo džiaugsmas. Kitomis knygomis taip nebesidžiaugiau. Tai turbūt žmogaus išlepimas.

Antra knyga – „Randas“. Avarija. Susidūrimas su mirtimi. Ji persunkta viso to įvykio. Patyriau savotišką atgimimą. Pusę metų negėriau, pusę metų, kelis mėnesius nedirbau, sėdėjau namie, nes buvo smarkiai sutrenktos smegenys, susiūta galva...

„Tylos matavimo vienetai“ – mano girtuoklystė, visi gyvenimo skauduliai, meilės, moterys, kurių yra viena, bet dėl jos teko pakovoti pačiam su savimi.

„Laužiu antspaudą“ – pirmiausia mano draugų mirtys ir visai kitoks mano gyvenimas. Ši knyga labiausiai man primena patį pirmąjį rinkinį. Tos pačios temos. Pažvelgiu į anuos eilėraščius, prisimenu, kaip norėjau parašyti, bet neparašiau, pamėginu iš naujo. Tad iš tikrųjų einame ratu.

Norėčiau pasakyti šitaip: skaitant Tavo „Diktantus sielai“ susidaro įspūdis, kad jie parašyti lengva lengvabūdžio žmogaus ranka. Taip ir sakyčiau, jeigu šie žodžiai neturėtų neigiamo atspalvio... Nes juos lengva skaityti, o atrodo, kad ir parašyti nesunku. Kaip yra iš tikrųjų?

Atsimenu, kai buvau dvyliktokas, į mano rankas pateko V. Bložės „Miko Kėdainiškio laiškai“. Aš norėjau būti poetas, bet maniau, neduok Dieve, nueisiu su tokiais vėjais, kai niekas, išskyrus patį autorių, nieko nesupranta. O dabar, žiūrint anuometinėm mano akim, ko gero, pats taip rašau. Poezija yra pagrindinis kelias tiek tau, tiek ir man. Ir dabar jau nerūpi, būsi suprastas ar ne.

Jie iš tikrųjų lengvai parašyti ir stengtasi, kad būtų lengvi skaityti, nes rašyta tai publikai, kuri apskritai neįgudusi skaityti literatūros. Visi šie daiktai skelbti laikraštyje, kurį skaito žmonės, galbūt apskritai neperskaitę nė vienos knygos. Norėjosi tą tekstą parašyti paprastą.

Tai dalis mano studentiško amžiaus, bohemiškų laikų. Ta plunksna irgi įvairi. Skaitydamas tuos tekstus prisimenu savo būsenas: ten įsimylėjęs, ten pagiriotas, ten be pinigų, alkanas kaip žvėris. Niekada nemaniau, kad tai bus knyga. Kai nejauti jokios atsakomybės, atsiranda lengvumas. Maniau, o kas man, viens du ir viskas.

Gal truputį pakomentuotum skyrių pavadinimus: „nakčiai“, „dienai“, „vasarai“ ir „žiemai“?

Šiuose tekstuose yra daug didaktikos. Leidžiu sau kalbėti kaip kunigas, vyskupas. Už tokį norą pamokslauti bičiuliai šaipydamiesi vadina mane kunigu, o šitas skiltis – pamokslais. Tad ir skiltis pavadinau savaip, truputį žvilgčiodamas į Kristijono Donelaičio „Metus“. Pavadindamas skyrius, turėjau omeny tuos pačius metų laikus, tik kiek nukrypau, nes vengiau tiesmukumo.

Pirmas žodis, kuris ateina man į galvą prisimenant Tavo „Laužiu antspaudą“, yra mirtis.
Tai gal ir pats jau esi miręs?


Anot mūsų gerbiamo amžiną atilsį Gintaro Beresnevičiaus, išeitų, kad taip. Jis sakė, kad kiekvieną žmogaus gyvenimo etapą lydi mažutė mirtelė. Jis net akimirką po orgazmo taip vadino – maža mirtele. Malonumas, stresas, egzaminas, kilimas karjeros laiptais, įsimylėjimas, – visa tai yra mažos mirtelės. Sunku pasakyti, kuris iš visų tų tūkstančių mano vidinių „aš“ šiuo metu kelia vėliavą.

Man teko pamatyti mirtį iš arti, skaudžią ir labai negražią. Mano regėta mirtis labai skiriasi nuo tos, kuri aprašoma knygose, rodoma filmuose. Ji atrodo labai romantiška ir graži. Dabar man juokinga tai, ką pirmoje knygoje rašiau apie mirtį. Mirties baimė, tikėjimas ir amžinas klausimas „Kas laukia po mirties?“ Štai ir ieškai atsakymų.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės