Literatūra
Laurynas Dapšys. Islandas iš antikvariato

2009-02-20

Giedres kandžiulytės nuotr.Su Islandijos rašytoju Sjónu (Sigurjón Birgir Sigurðsson) susitikome vasario 16-ąją, kai Vilniaus gatvėmis vaikštinėjo reti praeiviai, o policijos automobiliai buvo padabinti nacionalinėmis trispalvėmis.

Skirtinga nepriklausomybė

– Kaip prisimenate Islandijos žygdarbį, kai pirmieji pripažinote Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą? – „Balsas.lt“ paklausė vienos ryškiausių Vilniaus knygų mugės žvaigždžių.

– Islandijos visuomenė buvo labai patenkinta ir didžiavosi savo sprendimu. Mes maža tauta, todėl visą laiką esame solidarūs su kitomis mažomis tautomis. Šio pripažinimo priešakyje stovėjo mūsų užsienio reikalų ministras Jónas Baldvinas Hannibalssonas ir daugelis žmonių manė, kad jis elgiasi teisingai.

Tačiau suprantama, kad parlamente buvo nemažai diskusijų: ar tai legalu, ar mes neturėsime problemų su sovietais, palaukime, kaip elgsis Šiaurės šalys ir panašiai. Bet J. B. Hannibalssonui tai tapo asmeniniu dalyku. Jaunystėje jis buvo socialistas, tačiau vėliau socializmu nusivylė supratęs, kas tai yra iš tiesų.

Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas – vienas iš tų nedaugelio dalykų, kuriuos Islandijos maža ir savanaudiška tauta yra padariusi. (Juokiasi.)

– Kai paskelbėme savo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, nemažai mūsų kultūrinių ryšių su Rusija nutrūko. Kokie yra Islandijos ir Danijos, kuriai jūs daugelį metų priklausėte, santykiai?

– Manau, kad Islandijos ir Danijos santykiai yra daug labiau draugiški. Tai truputėlį keista. Mes paskelbėme savo nepriklausomybę dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai Danija buvo okupuota nacių Vokietijos. Danai pasijuto labai įžeisti ir pareiškė, kad tai padarėme tokiu metu, kai jie labiausiai pažeidžiami. Kai kurie iš jų jautėsi išduoti.

Mes visą laiką su Danija buvome labai artimi. Net dabar danų kalba yra pirma užsienio kalba, kurios mokosi Islandijos vaikai. Taip pat daug islandų keliauja mokytis ir dirbti į Kopenhagą. Taigi, liko labai didelis kultūrinis ir ekonominis bendradarbiavimas.

– Kaip Islandija švenčia savo Nepriklausomybės dieną?

– Islandijoje tai didžiulė šventė. Reikjavike tūkstančiai žmonių išeina į gatves žiūrėti koncertų. Mūsų Nepriklausomybės diena švenčiama vasarą, kada gimė laisvės judėjimo aktyvistas Jónas Sigurðssonas. Tuo metu yra šilta ir kiek nori gali būti lauke, todėl labai pasisekė, kad jis gimė birželio 17 dieną, o ne, pavyzdžiui, sausio 6-ąją.

Taip pat Islandijai svarbi gruodžio pirmoji. Tada mes priėmėme savo konstituciją ir gavome suverenitetą nuo Danijos. Būtent tą dieną žmonės daugiau pagalvoja, ką jiems reiškia nepriklausomybė, universitetuose vyksta įvairūs seminarai ir viešos paskaitos...

Matyt, krizės metu žmonės pradės dar labiau galvoti apie tuos dalykus. Galbūt nepriklausomybė dabar yra kažkas skirtinga nei buvo anksčiau?

– Lietuvoje referendumo metu dėl stojimo į ES labai mažai žmonių abejojo nauda ir retas uždavinėjo klausimą apie nepriklausomybės praradimą...

O pas mus daug žmonių galvoja, jog prarasime savo nepriklausomybę. Aš pats manau, kad stojimas į Europos Sąjungą mūsų visuomenei išeitų į naudą. Islandijoje tam tikros politinės partijos, kompanijos, kai kurios šeimos perėmė tai, kas liko nuo Danijos valdymo. Daugeliu atveju jie eksploatuoja naciją ir jiems nėra priimtinas joks dialogas. Tie žmonės yra prieš stojimą į ES, nes jiems tai nenaudinga. Tačiau jei jiems nenaudinga, vadinasi, naudinga visuomenei.

Pastorius Baldras ir žolininkas Fridrikas

– Kaip savo naujausioje knygoje, pasirodžiusioje lietuvių kalba, „Baldras, Šešėlio sūnus“ jums pavyko taip tiksliai perteikti 19 amžiaus Islandijos maistą, kokie drabužiai buvo nešiojami?..– Jau nuo seno islandai viską aprašinėjo. Turime tiek daug knygų, parašytų paprastų žmonių apie jų pačių gyvenimus ir patyrimus...

Be to, nuo aštuonerių metų labai domiuosi folklorinėmis istorijomis.Kai buvau paauglys, šeštadieniais vienas mėgdavau vaikščioti į Nacionalinį muziejų. Labai patiko žiūrėti į visus tuos senus daiktus. Tuo metu daugeliu aspektų tai buvo labai senamadiškas, mažas ir keistas muziejus.

Taip pat, galima sakyti, pusę gyvenimo gyvenau antikvariato parduotuvėje.. Pradėjau į ją vaikščioti, kai man buvo penkiolika ir dar dabar bent kartą per savaitę ten nueinu.

Be to, man padėdavo antikvariato savininkas. Kai rašiau knygą, jis rasdavo viską, ko man reikėdavo. Labai paslaugus, enciklopediškas žmogus.
Todėl visą laiką turėjau tinkamų knygų, daiktų ir kitą reikalingą medžiagą.

– Ar Islandijos visuomenė pasikeitė nuo devyniolikto amžiaus?

– Net nežinau. Turbūt labai nepasikeitė.

– Vadinasi, skaitant „Baldras, Šešėlio sūnus“ galima įsivaizduoti, jog koks nors knygos personažas gyvena ir dabar?

– Taip. Ši knyga yra tam tikrų elementų Islandijos visuomenėje kritika. Pavyzdžiui, pastorius Baldras kontroliuoja visus, kurie jį supa. Man tai panašu į kai kurių mūsų politikų elgesį. Jie stengiasi viską kontroliuoti ir labai dažnai yra žiaurūs veikėjai. Todėl Baldras tapo mišiniu tarp labai brutalaus ir kartu labai linksmo žmogaus. Gali iš jo juoktis, tačiau juk jis yra padaręs baisių dalykų. Kažkuria prasme jis yra vieno mūsų premjerų prototipas, kuris buvo radikalus dešinysis, bet taip pat labai linksmas žmogus. Jį būdavo smagu stebėti per televiziją ir žavėtis jo iškalba. Tai pavojingas mišinys.

– Tai jis galėtu parduoti savo dukrą į prostitucijos vergovę?

– Tikrai tai padarytų, jei gyventų devynioliktame amžiuje. Silpna vieta Islandijos politikoje, kad mes tokius vaikinus labai pradėjome mėgti.

Norėjau parašyti apie tai, jog retai atsižvelgiame į humanizmą. Knygos veikėjas žolininkas Fridrikas B. Fridjounsonas yra tas žmogus, kuris išvyksta į užsienį ir grįžta namo žinodamas, kaip reikia teisingai elgtis. Kiti yra pasiruošę išsiųsti į vergiją savo dukras ir žudyti mažus ne visai sveikus vaikus jiems tik gimus.

Reikalas tas, kad islandai nėra geri kaip nacija. Mes negimėme tokie, o kaip ir visi turime stengtis tapti geri. Maža visuomenė gyvena vadovaudamasi savomis taisyklėmis, todėl privalome importuoti gerumą.

Knygoje naudoju tuos stereotipinius dalykus kaip nepriklausomybė, žmogaus meilė gamtai ir t. t. Literatūroje dažniausiai piešiamas geras žmogus, gyvenantis savo mažame ūkyje, savo žemėje, turintis savas vertybes... Tačiau mano knygoje jis yra blogas. O vaikinas, kuris važiuoja į užsienį, rūko opiumą ir skaito prancūzišką poeziją, tampa teigiamu herojumi.Galima sakyti, kad dabar Islandijoje turime kovą tarp pastoriaus Baldro ir žolininko Fridriko.

– Kas šiuo metu laimi? Žolininkas Fridrikas B. Fridjounsonas ar pastorius Baldras?

– Lapkritį Islandijoje vyko apklausa ir 68 procentai apklaustųjų norėjo prisijungti prie ES. Tačiau prieš tris savaites buvo kita apklausa ir 68 procentai tarė „ne“ Europos Sąjungai. Taigi, šiuo metu žmonės yra visiškai sutrikę.

Sjónas (kairėje) pasirašinėja Vilniaus knygų mugėje. Šalia rašytojas Rolandas Rastauskas ir leidyklos „Apostrofa“ direktorė Giedrė Kadžiulytė (Vytauto Balčyčio nuotr.)

Poezija iš bjaurumo

– Žinau, kad jaunystėje buvote pankų judėjimo aktyvistas. Kokį prisimenate tą laiką?

– 1981 metais Reikjavike nutiko didelis muzikinis sprogimas. Grupės grojo visur: rūsiuose, kultūros namuose, mokyklose, universitetų aktų salėse ir baruose. Tuo pat metu buvo savilaidos poetų judėjimas, kuriame aš aktyviai dalyvavau. Buvo puikus, energingas, kūrybiškas laikas. Visi dirbo kartu ir niekas nebuvo geresnis už kitą. Bandėme kažką padaryti labai sustabarėjusioje ir nuobodžioje visuomenėje.

Tokie patys procesai vyko ir poezijoje. Priklausiau poetų grupei, kuri vadinosi „Medusa“. Turėjome kontaktų su poetais Anglijoje, Prancūzijoje ir Švedijoje. Pradėjome su jais keistis poezijos kūriniais, kuriuos publikavome savo mažame žurnaliuke.

– Kodėl pavadinimas „Medusa“?

– Tai viena iš gorgonių, aprašytų graikų mituose. Ji buvo moteris, kuriai  vietoje plaukų augo gyvatės, o kai į ją pasižiūrėdavo žmogus – iškart iš baimės suakmenėdavo. Kai Medūza buvo nužudyta ir nukirsta jos galva, iš kaklo iššoko Pegasas. Pavadinimo prasmė buvo ta, kad mūsų poezija gimė iš bjaurumo.

Praėjus penkeriems metams, daug žmonių, kurie dalyvavo šiuose judėjimuose, užaugo, pradėjo dirbti darbus, mokėsi universitetuose ir darė karjerą. Todėl 1986 metais buvo didelė koncentracija žmonių, toliau tęsiančių savo veiklą. Tada susikūrė grupė „The Sugercubes“ ir prasidėjo antroji judėjimo banga. Daugelis muzikantų buvo įkvėpti „The Sugarcubes“ sėkmės, pradėjo kurti dainas ir rengti koncertus užsienyje.

Grupės „Sigur Rós“ ir „Múm“ simbolizuoja trečiąją Islandijos roko bangą.

– Ar ši banga tokia pat energinga kaip ir pirmoji?

– Ką gi. Dabar esu 47 metų ir aišku, jog galvoju, kad jaunoji karta neturi tiek energijos, kiek turėjome mes, ir yra bailiukai. (Juokiasi.) Juokauju. Esu įsitikinęs, kad jie atranda tokius pačius dalykus ir iššūkius, ką savu laiku atradome mes. Jie viską daro taip pat, tik gal geriau ir protingiau. Jie tikriausiai yra nuostabūs muzikantai ir turi geresnius instrumentus... Aišku, jie nėra geresni poetai. (Juokiasi.)

Tačiau „The Sugarcubes“ buvo pirmoji islandų grupė, kuri turėjo pasisekimą pasaulyje. Mūsų karta sukūrė visiškai naują kultūrinį tinklą, kuriuo pasinaudojo „Sigur Rós“ ir kitos šiuolaikinės grupės.

Mes taip pat nubraukėme skirtumus tarp aukštosios ir žemosios kultūrų. Liko tik viena – gera kultūra.

Taigi, manau, kad daugeliu atveju turėjome labiau laužyti ledus, nei žmonės daro dabar. Juk tuo metu Islandijoje nieko nebuvo. Tik viena radijo stotis, viena televizija, labai brangūs lėktuvų bilietai. Viską pakeitė mano karta, „The Sugarcubes“ karta.

Geriausio draugo draugė

– Esate atlikėjos Björk bičiulis. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie ją ir jūsų bendradarbiavimą?

– Pažįstame vienas kitą nuo paauglystės ir vis dar esame draugai. Todėl man apie ją pasakoti truputį sudėtinga. Nuo 1981 metų daug dalykų darėme kartu. Susipažinome po to, kai ji tapo mergina mano geriausio draugo, su kuriuo dalyvavau poetų, pankų ir siurrealistų judėjime „Medusa“. Mano draugas taip pat grojo jos pirmoje roko grupėje.

Björk taip pat buvo „Medusa“ dalis. Kartais ji pati skaitydavo poeziją, kartais ant scenos leisdavo visokius garsus, kai kas nors kitas skaitydavo.

Ji yra viena iš didesnių Islandijos menininkų. Mane ji žavi dėl to, kad niekada nesustoja eksperimentuoti ir visą laiką ieško naujų žmonių, naujo įkvėpimo muzikoje, filmuose, mene.

– Viename interviu žurnalisto paklausta, kaip islandai gelbėjasi nuo šalčio, Björk atsakė, jog išgeria butelį degtinės, krenta į pusnį ir mylisi. Ar tai tiesa?

– Ką gi... Manau, kad žurnalistas uždavinėjo tiek daug klausimų, jog Bjork nusprendė pasakyti visišką nesąmonę.

Mes Islandijoje negeriame daug degtinės ir, tiesą pasakius, labai mėgstame šilumą. Stengiamės būti jaukiuose namuose, apšildomuose šiltu vandeniu iš versmių. Esame aristokratai ir geriame tik dardžilingo arbatą. (Juokiasi.) Manau, kad žmonės kitose šalyse degtinės geria daugiau ir dažniau mylisi sniege.

TIK FAKTAI:

Pirmasis Sjóno romanas „Plieno naktis“ („Stálnótt“) buvo išleistas 1987 metais.

Jis kaip poetas buvo nominuotas „Oskarui“ už dainos žodžius Larso Von Triero miuziklui „Šokėja tamsoje“.

Sjónas yra parašęs žodžius Björk dainai „Isobel“.

Knyga „Baldras, Šešėlio sūnus“ laimėjo geriausio Šiaurės šalių literatūros kūrinio vardą ir buvo apdovanotas Šiaurės tarybos literatūros premija.

Šią knygą ir romaną „Tavo akys matė mane“ (2005) lietuvių kalba išleido leidykla „Apostrofa“.


Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės