Literatūra
Ričardas Šileika. Gali būti nebūtinai daiktavardis

2009-03-03

Ričardas poetą Benediktą su aukšatičių ažuolo vainiku nufotografavo Tunaičių sodyboje per 2008 metų Poezijos pavasarį.Vieną vasario pabaigos vakarą Rašytojų sąjungos kavinėje „Suokalbis“ Benediktą Januševičių, išleidusį naujaknygę „Kiškis kiškiškai kiškena“ (su kompaktine plokštele), kalbina Ričardas Šileika

 

Ričardas. Leidyklos „Kitos knygos“ išleista Tavo knyga pavadinta „Kiškis kiškiškai kiškena“. Mano galvoje tai išsyk susisiekė su gyvulinėm pasakom, kuriose pati įvairiausia keturkojė gyvastis veikia ir galvoja labai žmogiškai. Ar ši ekspromtė mano mintis ničnieku nesietina su Tavo knygos pavadinimu?
 

Benediktas. Tose lietuvių liaudies gyvulinėse pasakose visi kiškiai, lapės ir vilkai iš tikrųjų yra žmonės. O mano knygiūkštėj viskas atvirkščiai. O kaip atvirkščiai, tai aš dabar pats nebežinau... susipainiojau... Neprisimenu. A! Žodžiu, taip: liaudies pasakose visi tie kiškiai, lapės, vilkai ir žvirbliai yra žmonės, o čia žmoneliai – tai kiškiai, laputės, zylutės, žvirbliukai, skylutės. Na, kaip gyvenime. Arba kaip autobuse. Va!
 

Ričardas. Žinau, kad be kalbos, be poezijos, be įvairiaformių žaidimėlių, domiesi augalų gyvenimu. O štai knygos pavadiniman visgi įšoko baikštus laukinis žvėrelis. Nors ir be jo yra begalė knibždančios gyvybės. Ar yra tavo šios knygos kokia itin individuali kiškio etimologija?
 

Benediktas. Matai, šis žodis – kalbu apie kiškį – yra geras ir dėl to, kad jis gali būti nebūtinai daiktavardis. Jis gali būti ir veiksmažodžio liepiamoji nuosaka. Ir šiaip dar gali būti visokių dalykų, nuspalvinančių tekstus. Še Tau ir visa etimologija. Mano nuomone, kiekvienas eilėraštis, kaip ir žmogus, turi teisę likti nesuprastas. Todėl, kaip žinai, kai kuriuos savo tekstus patariu tiesiog žiūrėti, o „kiškių“ derėtų klausytis, ir tiek. Negi būtina juos papjauti ir dėbtelt į jų vidų?

O dėl augalų, Tavo žinios yra neišsamios. Aš nuo pat pirmos klasės domėjausi biologija. Įsivaizdavau, kad būsiu biologas. O apie literatūrą neturėjau jokių iliuzijų. Niekad nemaniau, kad pulsiu rašyti. O į biologiją neįstojau, nes susimoviau per chemijos egzą. Viena iš tų formulių, sutrukdžiusių sėkmingai išspręsti uždavinį – etilo alkoholio. Ir be formulių tas daiktas gardus.

Tačiau domėjausi ne tik augalais, – ir žvėriais. Todėl, matyt, ir kiškiai atsirado. Ta individuali etimologija iš mano nežmoniškos meilės gamtai. Esu įsitikinęs, kad gyvūnai nėra žemesni, prastesni ar geresni. Tik mes įpratę klaidingai manyti, kad žmogus yra už kažką tobulesnis. Bet tai iš tikrųjų nepravda.

Paistau čia apie meilę, o pats iš tikrųjų buvau baisus žmogus. Toks, matyt, ir likau, giliai, širdyje. Kaip tik prisiminiau, kaip sykį per istorijos pamoką klasiokės spiegdamos sušoko ant stalų. Tai vis dėl to, kad toks Benas užanty nešiojosi žaltį. O šis, gana smalsus jaunuolis, nusprendė apsidairyti, tai ir išėjo pasivaikščioti.


Ričardas
. O Tavo santykio su žvėrimis nesugadino darbas Vilniaus mėsos kombinato skerdykloje?


Benediktas
. Ne. Bet ir čia turiu patikslinti, kad ten aš nedirbau, o tik buvau įmestas atlikti praktikos, mat studijavau Buivydiškių žemės ūkio mokykloje veterinariją. Kadangi taip jau gyvenimas parėdytas, tiesiog pamačiau vieną jo dalį, nors ir ne pačią įdomiausią. Nieko ten naujo nesužinosi, išskyrus, kad žmogus yra plėšrus ir mėsėdis. Juk pasaulis nesikeičia nuo to, ką apie jį žinai, o ko ne?


Ričardas
. O aš staiga prisiminiau tokį produktą, kuris gaminamas iš kiaulienos, jautienos ar vištienos. Jis vadinamas netikras zuikis. Man jis skanus būdavo.


Benediktas
. Jis ir dabar skanus. Tarp kitko, jo visada galima nusipirkti „Balsių dvarely“. O svarbiausia, kad visai nepanašus nei į kiškį, nei į zuikį. Beje, turbūt reikia paaiškinti, kad „Balsių dvarelis“ – tai tokia krautuvėlė, įsikūrusi pusiaukelėj tarp Tamstos ir mano namučių.

 


Rašyti pradėjau iš nuovargio

 

Ričardas. Kadangi Tavo knygą sudaro tekstai podraug su kompaktine plokštele, tad noriu teirautis apie Tavo poezijos ir garso (balso, balsų) dermę. Kodėl Tau neišvengiamai reikėjo parašyta dar ir įgarsinti?

 

Benediktas. Matyt, ta garsinė poezija atsirado anksčiau negu raštas. Taigi – senesnė už visus rašytinius daiktus. Matyt, ir ta poezija atsirado dėl to, kad ją galima persakyti kitam. Kad jis atsimintų ir kitam perduotų. Tai čia tam tikras požiūris į kūrinį. Juk jis ir skamba, ne tik kad parašytas yra. Užrašymas – tik vienas būdas išsaugoti tekstą. O juk jį galima įsiminti ir persakyti, perdainuoti. Tačiau pastaraisiais metais tarsi pamirštama, kad eilėraštis gali gražiai skambėti, dailiai atrodyti, maloniai kvepėti, šypsotis, pykti ar verkti.

 

Ričardas. Aš kaži kodėl šiuos Tavo tekstus vadinu skiemenuotėmis. Ar kai rašei, iškart manei, kad jie bus podraug ir garsiniai?

 

Benediktas. Viskas man nutinka netyčia. Rašyti aš juos pradėjau kaži kaip savaime. Rašyti pradėjau iš nuovargio. Pirma tokį parašiau 2003-ųjų gruodžio naktį. Kitądien, vakarop Mokytojų namuose, kur vyko „Literatūrinė sostinės žiema“, su garso įrašymo technika blaškėsi Virgis Gasiliūnas. Paskaičiau jam tą tekstą, o jis įrašė ir apsidžiaugė: „Štai garsinis eilėraštis!“ Dėkoju jam. O 2004-ųjų lapkritį jau kviečiau bičiulius į pirmuosius „grupinius“ skaitymus knygyne „Eureka!“. Niekas iš pradžių nė nesuprato, ką reikia daryti, bet, jei prisimeni, buvo linksma.

Regimantas Tamošaitis yra sakęs, kad savo esė rašo, kai yra pervargęs. Jeigu kelintą naktį dirbi ir normaliai nepamiegi, tai tie tekstai, linksmutėliai, kad nors mirk iš sielvarto, pradeda lįsti iš visų pakampių. Bet nemirkstu, tik kartais juos užrašau. Tiesiog jie savaime ateina. Kaip, pavyzdžiui, Artūrui Barysui skirtas eilėraštis. Galima sakyti, aš jį susapnavau. Su Antanu Šimkum nusitrenkėm į Lentvarį, sunkiai praleidom vakarą, o iš ryto nubudus, jis tiesiog išdygo mano galvoj ir ėmė skambėti. Tą patį vakarą per žinias pasakė, kad A. Barysas tai numirė, pasirodo. Va toks sutapimas. Taip jau nutinka, ir nieko čia nesugalvoji. Jie man ateidavo. O dabar jau nurimo.

Per tris kartus mes skaitėm ir įrašinėjom tuos garsinius tekstus. Įvairiuose taškuose. Vienąsyk čia, rašytnamio kieme. Tai rašytnamio gyventojai suėjo ir klausės. Nes padarėm nelegaliai. Tiesiog nuėjom ir skaitėm. Negi nusikaltimas – skaityti Rašytojų sąjungos kieme eilėraščius?

 


Svarbiausia man – kad viskas būtų savo

 

Ričardas. Visa knyga parašyta (ar perrašyta) Tavo ranka. Spausdintu šriftu viso labo tik knygos metrika. Kokią savo nuostatą ar vidinę tiesą tuo teigi (teigei)?

 

Benediktas. Nuostata yra tokia, kad apskritai visa knyga yra savo. Parašyta sava ranka. Tai aš ją parašiau. Ilgą laiką visa poezija Lietuvoje buvo leidžiama taimsu kursyvu. Kokią knygą bepaimsi - viskas vienodai: ir Just. Marcinkevičius taimsu kursyvu, ir Maironis taimsu kursyvu, ir visa visa poezija. Bet juk taimsas – kontorinis šriftas. Tai ir nuteikia kontoriškai. Man tai nepatinka. Pradedi kitokio šrifto ieškot. Kad būtų visai kita nuotaika. Dabar smagiau. Tačiau net ir dabar, kai tokia didelė įvairovė – ir knygų, ir dizaino, pasirodo, galima net ir dabar nesudėtinga būti originaliu. Net ir be kompiuterio. Todėl paėmiau ir parašiau.

Knygą parašiau rašaliniu rašikliu, kurį vieną sykį po vieno užsibuvimo „Suokalby“ radau savo kišenėje. Dabar aš tik juo, tuo daiktu, ir rašau. Be to, man buvo svarbu, kad tekstus skaitantys balsai irgi yra savi. Jie nėra dirbtini, iškreipti ar pakeisti. Na, gal tik protarpiais kuris nors skaitovas nuklydo. Man rūpėjo, kad kiekvienas savo natūraliu balsu skaitytų. Kad be jokių fanaberijų. Ir įrašinėta ne studijoje, o paprastai. Ir ką gi, gražiai skamba.

 

Ričardas. Ir knygos viršelis, ir teksto spalva, ir kompaktinės plokštelės „veidas“ yra ryškiai rožiniai. Ką Tavo tekstams lemia spalva – šios knygos, o taip pat kitų išleistųjų? Kodėl atsisakai klasikinio juodo dažo? Juk Tavo knygų skaitytojai nebeįmins mįslės „Baltos lankos, juodos avys. Kas išmano, tas ir gano“.

 

Benediktas. Ką čia gali įminti, čiagi avių nėra, čia yra kiškiai, lapės.

Mano eilėraščiai nėra juodi. Beje, jau trečia knyga – spalvota. Buvo žalia („0+6“), paskui buvo ruda („Raugintu krauju“). O ši – rožinė. Kita vėl kitokia bus. Ir tekstai rožiniai. Tai ar galima juos spausdinti juodai?

 

Ričardas. Bet autografus rašai ne raudonai...

 

Benediktas. O kur gauti raudono rašalo?

 

Ričardas. Kodėl panorai, kad Tavo knygą leistų leidykla „Kitos knygos“?

 

Benediktas. Tiesiog su jais bendrauju. Nejaugi tą žalią knygą galima buvo išleisti Rašytnamio leidykloje? Abejoju. Kai 1999 metais leidau knygą „Buto raktas“, norėjau, kad šriftas būtų kitoks. Bet ne! Times New Roman, nors pasiusk! Su ta leidykla ryšys man savaime nutrūko. Tiesiog jie neišleidžia mano knygų. Tiksliau, jie negauna paramos mano knygoms. O su kitom leidyklom – jokio vargo. Tiek su „Kitomis knygomis“, tiek su „Naująja Romuva“ galiu įgyvendinti savo sumanymus!

 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 7

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės