Literatūra
Vadi MISERI. Apie Eowyn Iwey "Sniego vaiką"

2013-04-19

„Gyveno kartą senukas ir senutė, kurie vienas kitą labai mylėjo ir buvo patenkinti savo likimu, tik liūdėjo dėl vieno – jie neturėjo vaikų.“ (103 p.)

Prisimenate „Snieguolę“? Iš sniego nulipdytą vaikelį? Pasakose viskas įmanoma. Ilgesys ir tikėjimas gali priversti dieviškas jėgas įsikišti ir perrašyti likimą. Kiek dar pasakų bevaikiai tėvai kokiu nors neįprastu būdu susilaukia atžalos? Nykštukas, pagrandukas, įvairūs sandoriai su mistiškomis būtybėmis. Juk vaikai – vienintelė gyvenimo prasmė, vienintelis būdas pergalėti mirtį? Taip? Tie, kurie nesusilaukia spurdančių mažylių, lieka gyvenimo paribyje, apiplėšti, neišsipildę, kamuojami gėdos ir sielvarto. Tai nėra mano vertinimas. Tiesiog referuoju. Svarstau, ar tai tinkamas būdas pradėti kalbėti apie pernykštį hitą iš Aliaskos, Eowyn Ivey debiutinį romaną „Sniego vaikas“. Gal būtų galima ir geriau. Bet ką jau parašiau – tebūnie.

„Sniego vaikas“ prasideda tikrai dailiu viršeliu. Taip pat tylos ir erdvės pažadu. Pasakojimas nukelia į 1920 m. Pagyvenusi bevaikė pora, Džekas ir Meibelė, atsikrausto gyventi į atšiauriąją Aliaską. Kaip sužinome skaitydami, gyvenamoji vieta keičiama Meibelės iniciatyva – ji nori ramybės, nori viską pradėti iš naujo – naujoje vietoje, vien tik su Džeku. Moterį slegia įprastinė aplinka, ji nuolat ir labai aiškiai primena, kad jiedviem nepavyko susilaukti atžalos. Aliaska, kaip įprastos aplinkos priešingybė, atrodo esanti vieta, kurioje sutuoktiniai išsivaduos nuo praeities šmėklų.

Bet gyvenimas atšiauriame krašte dviems pagyvenusiems žmonėms visai ne toks, kokio jie tikėjosi. „Ji įsivaizdavo, kad Aliaskoje, laukinės gamtos prieglobstyje, tyla bus rami lyg naktį krintančios snaigės, ore tvyros viltis ir nesigirdės nė garselio. Tačiau viskas buvo ne taip, kaip ji tikėjosi. Kai šlavė medines grindis, šepečio šeriai brūžavo, tarsi koks aštriadantis kirstukas graužtų jai širdį. Kai plovė indus, lėkštės ir dubenys tarškėjo, tartum dužtų į šipulius. Vienintelis ne jos pačios sukeltas garsas buvo lauke pasigirdęs „kar, karrr.“ (7 p.)

Meibelė tikėjosi, kad Aliaska suartins ją su vyru, tačiau slegiama laukinės aplinkos aplinkos ir tylos ji jaučia tebevykstant judviejų susvetimėjimą. Nežinia kaip sutuoktinių gyvenimas būtų klostęsis toliau jei ne pirmasis sniegas. Sužavėti jo pasirodymo Džekas su Meibele trumpam nusimeta rūpesčių naštą ir netikėtai patys sau ima dūkti. Užsižaidę iš pirmojo sniego nulipdo vaikelį. Puošia jį kruopščiai, negailėdami jėgų detalėms, atneša šaliką ir pirštines. Ryte pamato, kad sniego vaikas dingo, o nuo vietos, kur jo stovėta veda vaikiškos pėdutės. Netrukus abu sutuoktiniai pradeda pastebėti šalia sodybos pasirodančią keistą vienišą mergaitę.

Kadaise Džeko ir Meibelės prarastas vaikelis, sniegynuose klajojanti, rodos, niekieno mergaitė – ar tai skaudi praeitis žada save ištaisyti dar viena galimybe? Tik klausimas, ar galima pasisavinti vaiką, net jei jis yra niekieno. Pasakojimas vystosi sutuoktiniams mėginant prisijaukinti mergaitę, kuri kartais tokia pat laukinė kaip kartu su ja klaidžiojanti lapė. Meibelę kamuoja mergaitės atsiradimo paslaptis – ji prisimena vaikystėje mėgtą pasaką „Snieguolė“. Ar gali būti, kad Faina (toks mergaitės vardas) tikrai gimė iš pirmojo sniego ir jų su Džeku ilgesio  bei vienatvės?

„Meibelė negalėjo moksliškai pagrįsti, kaip viena molekulė pavirsta kita, bet lygiai taip pat ji nemokėjo paaiškinti, kaip gimdoje susiformuoja vaisius, kaip ląstelės virsta plakančia širdimi ir viltinga siela. Ji negalėjo o  ir suvokti debesyse susikūrusios šešiakampės snaigės stebuklo, iš mažyčių kristalų sudarytų paparčių ir plunksnelių, krintančių žemyn ir tupiančių ant palto rankovės, baltų žvaigždučių, kurios ištirpsta vos atsitrenkusios į paviršių. Iš kurgi tiek jėgos ir grožio turi tai, kas atrodytų, yra taip menka, laikina ir nepažinu?“ (165 p.)

Pasakojimas pateisina dvi galimybes. Meibelė tiki stebuklu, Džekas – ne. Įvairios detalės leidžia spėti Fainą turint stebuklingų galių. Kita vertus, mergaitė atskleidžia Džekui savo tikrąją tapatybę, jis aptinka Fainos namus. Skaitytojas paliekamas nuolat spėlioti – ji reali ar stebuklinga, o gal reali ir stebuklinga. Svarbiausia šiame romane turbūt yra gamtos ir kultūros konfrontacija. Ji artikuliuojama labai aiškiai. Ją išreiškia tiek Džeko su Meibele pastangos įsikurti laukiniame krašte, tiek Fainos situacija - mergaitė skatinama palikti gamtos pasaulį ir grįžti (ar ateiti) pas savus, žmones.

„Sniego vaikas“ nuo pat pirmų puslapių sužavi tamsiu poetiškumu, nuostabiai vaizduojama didinga, bet niūria gamta, kurios supami dėl išlikimo kovoja pagyvenę sutuoktiniai. Jųdviejų santykiuose įsišaknijusi tyla, viltys ir nuoskaudos, nutylėjimai ir susvetimėjimas – visa tai taip pat perteikiama gerai išlaikomu ritmu. „Jo nedžiugino vienatvė šiuose nuošaliuose miškuose, veikiau jautėsi sutrikęs ir išsigandęs, bet labiausiai baiminosi dėl savo paties bejėgiškumo.“ (53 p.) Tiesa, kartais atrodo, kad sutuoktiniai kiek per daug išsiplečia – lyg vaidintų filme apie save. Kita vertus tai galima pateisinti vienatve – ji atveria erdves, kurias nesąmoningai norisi užpildyti.

Kaip jau minėta, romanas patraukia įdomia stebuklinės pasakos interpretacija, poetiškumu, patraukliu komplikuotų poros santykių bei atšiaurios gamtos vaizdavimu. Bet jis turi ir silpnybų, kurios, deja, slypi ne smulkmenose, o pačioje struktūroje. Paėmus knygą į rankas, skaitytojas gana lengvai įsitraukia į pasakojimą, bet nuo jo vidurio iki tol sklandi tėkmė sutrinka. Sunku atsikratyti įkyrios minties, jog pasirinktas romantiškas siužeto posūkis visai nedera. Atrodo, kad pats tekstas, pradėtas taip viliojančiai, priešinasi subanalinimui. „Sniego vaikas“ tarsi skyla į dvi dalis – antrojoje nebejusti pirmą dalį gaubusios ypatingos atmosferos (ją kūrė gamta, vienatvė, erdvė).

Eowyn Ivey. Sniego vaikas. – Vilnius: Metodika, 2012. – 304 p.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės