Literatūra
Ramūnas Čičelis. Antanas Šileika: Esu vaizduotės emigrantas

2013-02-25

Vienas ryškiausių šių metų Tarptautinės Vilniaus knygų mugės įvykių lietuvių literatūros kontekste buvo lietuvių kilmės Kanados rašytojo Antano Šileikos susitikimas su skaitytojais ir jo naujausios knygos „Pogrindis“ pristatymas. Apie šį istorinį romaną ir daugelį kitų dalykų dar prieš mugę su autoriumi kalbėjosi Ramūnas Čičelis.

Antanas Šileika

Papasakokite apie savo lietuvišką kilmę.

Esu tipinis Antrojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių vaikas. Aš gimiau 1953 metais. Šeimoje esame trys broliai: vienas gimęs karo metu Alytuje, kitas Vokietijoje, o aš Toronte, Kanadoje. Mes užaugom lietuvių būryje, mūsų likimo draugų Kanadoje buvo ir daugiau. Gyvenome priemiestyje. Mano vaikystės ryškiausias įspūdis yra tam tikra egzistencijos problema: draugai klausia, iš kur mes kilę; atsakome, kad iš Lietuvos, o žemėlapyje jos nėra. Situacija tokia, kad esu iš vietos, kuri neegzistuoja, todėl kartais atrodydavo, kad ir aš pats neegzistuoju. Kai buvau jau studentas, vienas draugas pasakė, kad mes, kurie atvykome iš neegzistuojančio krašto, visada akcentuojame šitą žymę. Tai buvo labai įdomi pastaba. Jaunystėje didžiulį įspūdį palikdavo tėvo pasakojimai. Nors mums, kaip ir kitiems jauniems žmonėms, tėvai atrodė nuobodūs ir seni, jų patirtis traukė. Mama karo metais vien iš klausos gebėdavo atskirti sovietų ir amerikiečių lėktuvo garsą. Mano tėvai svajodavo ir kalbėdavo apie Lietuvą. Tie karo išgyvenimai man atrodė labai keisti, stebėjausi, kad jie tai patyrė.

Be to, vaikystėje ir jaunystėje jutau ypatingą giminių stygių. Buvo tik vienas dėdė Detroite. Lietuvoje dar buvo gyva mano močiutė iš mamos pusės. Ji man parašė laišką, kuriame gailėjosi, jog negali man, Antanui, duoti saldainių maišelio. Kažkur neegzistuojančioje vietoje yra neegzistuojanti močiutė, kuri duoda neegzistuojančių saldainių...

Į literatūrą pasukau todėl, kad buvau prastas sportininkas. Broliams sportuoti sekėsi kur kas geriau. Nuo jaunystės mane domino anglų kalba, muzika ir gyvi pasakojimai, nes tėvai buvo puikūs pasakotojai. Mama kartą papasakojo, kad močiutė ėjusi koridoriumi, atsidariusi krosnis ir velnias iškišęs savo rankas, močiutė persižegnojusi ir velniukas dingęs.

Niekada netikėjau, jog rašysiu lietuviškomis temomis. Kelias į jas buvo vingiuotas, ir supratau, kad tik apie tai galiu rašyti. Visų mano romanų inspiracijos ir veiksmas kyla iš Lietuvos, kuri man atrodė kaip atspindinti visą pasaulį. Esu vaizduotės emigrantas.

Romanas „Pogrindis“ yra trečiasis mano kūrinys. Buvau sumanęs parašyti trilogiją apie XX amžių. Jei rašai apie šį šimtmetį, karo temos neišvengsi. Kurdamas „Pogrindį“, bandžiau rašyti tipinį karo romaną. Nesisekė. Bandžiau ir Holokausto romaną. Irgi nesisekė. Kol galų gale supratau, kad karo istoriją geriausiai parodo partizanų likimai. Vakaruose ši tema yra visiškai nežinoma. Ten vyrauja „gero karo“ sąvoka – gerieji anglai ir amerikiečiai įveikė vokiečius ir laimingai grįžo namo.

Jei teisingai supratau, į literatūrą Jus atvedė ne sporto nesėkmės, o būtent vaizduotė – nesamų ar tik iš dalies esamų dalykų virsmas tikrais?

Literatūra man yra ne vien nesami dalykai, bet ir realiai buvusių įvykių sutvarkymo galimybė. Ji labai viliojanti ir įdomi: sukurti gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos.

Yra ir dar vienas aspektas. Literatūra yra kaip neraminantis niežulys – vis skaitau apie Lietuvą, jos istoriją ir niekaip negaliu nustoti tai daręs.

Be to, lietuviai į mane žiūri kaip į žmogų, kuris propaguoja Lietuvos idėją pasaulyje. Iš dalies tai teisinga, bet mano tikslas nėra propaganda. Manau, joks rašytojas tuo nenori užsiimti, nebent būtų priverstas.

Ką manote apie vis labiau įsitvirtinančią nuostatą, jog lietuviai yra ne tik tie, kurie kalba lietuviškai, bet ir save tiesiog vadinantys lietuviais žmonės?

Tai – labai komplikuotas klausimas. Pavyzdžiui, ironiškai atrodo, kai penktosios lietuvių emigrantų generacijos žmonės vasaros stovykloje su amerikietišku akcentu ištaria: „Hey, do you want some cepelins?“ („Ei, ar norėtum cepelinų?“). Kartais pagalvoju, kad net aš savęs negaliu vadinti lietuviu, nes neišgyvenu to, ką patiriate jūs Lietuvoje. Esu žiūrėtojas iš tolo per langą, kuris man parodo ne viską ir ne visada teisingai. Jei faktorius yra kalba, turiu pasakyti, kad mano lietuvių kalba yra vidutinio lygmens, ir jei lietuviškai nepakalbu kelis mėnesius, tampa vis sunkiau mintis reikšti lietuviškai.

Mano žmona irgi lietuvių kilmės, bet tarpusavyje kalbėjome angliškai. Kai gimė vaikai, norėjom, kad jie mokėtų kalbėti lietuviškai, tai kartu su jais iš naujo mokėmės lietuvių kalbą. Turėjom ploną žodyną, kuriame buvo ne tiek daug žodžių. Pamenu, kai skaitėm „Baroną Miunhauzeną“, mano sūnui buvo įdomu, kas yra titnagas, tai liepė man žiūrėt žodyne.

Kartą bandžiau Kanados premjerui vertėjauti iš lietuvių kalbos į anglų kalbą, tačiau tai tetruko valandą. O dabar lietuviškai mokinuosi vis iš naujo.

Pasukime pokalbį prie romano „Pogrindis“. Papasakokite, kaip jį rašėte.

Galima būtų klausti, kodėl taip ilgai užtrukau jį rašydamas. Skaičiau partizano Lukšos raštus. Jie į anglų kalbą išversti labai seniai. Ši istorija man buvo labai įdomi, bet atrodė per žiauri. Vis dėlto kaip rašytojas, turėjau medžiagą, kuri labai komplikuota, todėl supratau, kad apie tai negalima nerašyti. Kai šia tema susidomėjau prieš du dešimtmečius, nebuvo tiek šaltinių, kiek yra dabar. Šių dienų situaciją jau pavadinčiau informacijos pertekliumi.

Ilgą romano rašymą lėmė ir tai, kad esu tinginys rašytojas, kuriam kūryba yra darbas. Kaip ir kiekvienas tinginys, bandau nedirbti. Rašant tokį romaną, pats lengviausias etapas yra šaltinių skaitymas. Toronte yra lietuvių parapijos biblioteka. Joje dirba naujųjų išeivių lietuvė bibliotekininkė. Ilgą laiką buvau vienintelis šios bibliotekos skaitytojas. Tai mes susitikdavom, aš pasiskolindavau knygų apie Klaipėdos sukilimą ir klausdavau, kada reikia jas grąžinti. Ji atsakydavo – nesvarbu, nes esi vienintelis skaitytojas. Tada mane itin domino mano tėvų generacijos žmonių prisiminimai. Juk daugelis tų žmonių jau mirę, o jų knygos guli dėžėse. Taigi romano rašymas prasidėjo skaitant atsiminimus. Vienu metu turėjau naivią idėją, kad perskaitysiu visą partizanų literatūrą. Pagaliau perskaičiau trisdešimt penkias knygas ir supratau, kad laikas pradėti rašyti pačiam.

Jau berašant, atsirado proga važinėti po Lietuvą. Iki tol dažniausiai važiuodavau tik į Vilnių ir Kauną. Kartą atsitiktinai pakliuvau į Šiaulius ir Nidą. Vėliau vienas sėdau į mašiną ir nuvažiavau į Merkinę – keistą, įdomų ir intriguojantį miestelį. Tenai partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo užpuolęs Merkinę. Vaikštinėjau po šį miestelį ir bandžiau įsivaizduoti, kuria gatve tada pokariu ėjo žmonės. Su manimi tada buvo Giedrius Subačius, jo žmona Neringa Klumbytė. Jie netgi filmavo mane. Vėliau mus vedžiojo a. a. Stasys Stacevičius. Prieš šv. Kalėdas atsiunčiau jam šio romano kopiją, bet jis jos nesulaukė... Didžiulį įspūdį Merkinėje man paliko bažnyčios bokštas, kuriame pokariu buvo įtaisytas kulkosvaidis. Pamenu susitikimą su vietiniu žmogumi, kuris dar prisimena Merkinės partizanus. Pokalbis su juo stipriai pakoregavo mano romano detales. Tada pajutau, kad Merkinėje ir Lietuvoje partizanų istorija tebėra gyva. Dar svarbus pokalbis su režisieriumi Jurašu ir jo žmona Aušra. Jie turi sodybą prie Merkinės. Jurašas vieną popietę man prisakė atsiminti svarbų dalyką: Merkinėje gyvena dviejų tipų žmonės – tie, kurie prisitaikė prie sovietų, ir tie, kurie neprisitaikė ir nukentėjo. Ir jie dabar vieni šalia kitų gyvena. Iki tol maniau, kad Lietuva yra viena. Tik tada supratau, kad yra kitaip. Beje, teko pasėdėti ir tikrame išlikusiame partizanų bunkeryje. Po valandos ten jau pajutau drėgmę. Tada bandžiau suprasti, ką reiškė jame gyventi metus ir praleisti ten ilgą laiką šaltyje ir drėgmėje. Tai tokios buvo romano rašymo peripetijos. Galėčiau pasakoti valandas, bet klauskite toliau.

Kodėl romaną „Pogrindis“ ir lietuvių, ir Vakarų šalių skaitytojai atpažįsta kaip savą?

Pirmiausia, lemia žmogiškasis jautrumas. Manęs dažnai klausia, kodėl išvis reikėjo rašyti romaną apie šį istorijos tarpsnį. Tačiau istorikai dažnai priekaištauja romanistams, kad šie neva žaidžia su istorija.

Įdomiausia ir man, ir skaitytojams yra matyti, kaip žmonės elgiasi dramatiškais istorijos tarpsniais. Lietuvoje žinomas pavyzdys yra poetas Kostas Kubilinskas, pražudęs savo draugus partizanus ir vėliau padaręs literato karjerą. Vakaruose šis atvejis ne tik nežinomas, bet net sunkiai įtikimas – kiekvienas norėtų tikėti, kad vaikų rašytojas yra švelnus ir turi gerą širdį. Bet, pasirodo, ne – žmonės gali įvairiai elgtis ir vaidinti. Paveikti vaiką ir nužudyti žmogų gali tas pats asmuo. Vakaruose tai itin įdomu, nes ten romanų teigiamas herojus vaizduojamas dažnai naiviai. Įdomi yra tik komplikuota, sudėtinga meilės istorija. Rytų Europos istorija iš Amerikos ir Kanados perspektyvos atrodo kaip tokia, kurioje žmonės atsidūrė dramatiškose aplinkybėse ir kurioje viskas baigėsi ne taip, kaip teisingumo logika reikalautų. Ne taip, kaip turėjo baigtis.

Ką manote apie Didžiosios Istorijos (daugeliui žinomos iš istorinių tekstų) ir asmeninių istorijų santykį tada pokaryje ir romane „Pogrindis“?

Kai bandžiau rašyti „Pokarį“, mano sūnus kariavo Afganistane. Tai buvo sunkus laikotarpis. Bet apie mano vaikus nekalbėkime ir grįžkime prie pokario ir romano.

Istorija visada turi šešėlių, kurie žmonėms palieka labai mažą veikimo laisvę. O dėl romano – Amerikoje ir Kanadoje visi nori laimingos pabaigos. Deja, gyvenimas laimingai beveik niekad nesibaigia. Rašytojas, kuriantis romaną apie Rytų Europą, Vakaruose kartais atrodo ciniškas. Bet man atrodo, kad svarbu ne pabaigos laimė ar nelaimė, o kad kūrinys baigtųsi įdomiai.

Be to, Lietuvos istorijos Vakaruose nežino beveik niekas, išskyrus kelis specialistus. Lietuvos partizanai ten yra visiška naujiena. Man tai sukėlė problemų, nes romane reikėjo ir pateikti informacinį kontekstą (kad skaitytojai suprastų, kas ir kodėl vyksta), ir greitai vystyti veiksmą. Pasakojimas turi būti labai koncentruotas.

Ar pastebėjote, kaip Kanadoje Jūsų romanas keičia skaitytojų sąmonę ir žinias?

Kiekvienas kūrinys publikuojamas tam tikrame kontekste. Jis dabar Vakaruose yra labai palankus Lietuvos ir Rytų Europos temoms, nes tik praėjusiame dešimtmetyje tapo prieinami posovietinių valstybių archyvai, todėl tik tada istorikai ėmė ieškoti medžiagos ir tyrinėti. Kai Vakaruose žmonės sako žodį „Europa“, jie mano, kad šis žemynas baigiasi Vokietijoje – toliau į Rytus nieko tarytum ir nėra, iškart Azija. Tikrosios Rytų Europos tema tik dabar atsiveria vakariečiams. Partizanų karas Lietuvoje iki šiol buvo Holokausto šešėlyje. Jokiu būdu nebandau sverti vienų ir kitų tautybių žmonių kančias, nes visos jos vertos pagarbos ir atminimo.

Kaip vertinate sumanymą pagal „Pogrindį“ kurti filmą?

Tai man yra labai džiugus ir įdomus dalykas. Kita vertus, ne visi skaitytojai yra rašytojai ir ne visi, kurie žiūri filmus, žino, kaip juos kurti – apie ekranizavimą ne daug išmanau. Labai džiaugiuosi, kad šio darbo ėmėsi režisierius Tomas Donela. Aišku, kad filmas ir knyga skirsis, kaip ir šeimos vaikai būna panašūs, bet ne vienodi.

Ačiū už pokalbį.

Nuotrauka iš booksfromlithuania.lt

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės