Literatūra
Saugome vaikus ar imamės cenzūros?

2013-02-21

Milžiniška interneto erdvė siūlo daugybę būdų laisvai reikšti mintis ir skleisti savo įsitikinimus. Tą patį deklaruoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Visuomenės informavimo įstatymas. Tačiau, kai siauras suvokimas, nesugebėjimas į dalykus pažvelgti kitu kampu ir puritoniškas kietakaktiškumas peržengia asmeninės nuomonės reiškimo ribas ir pradeda eiti masinės informacijos cenzūros link, atsakomieji veiksmai tampa reikalingi.

Pernai metų lapkritį vaikiškų knygų leidykla „Nieko rimto“, kurios knygos yra nuolatos apdovanojamos už taisyklingiausią kalbą, išrenkamos geriausiomis metų knygomis vaikams ir paaugliams, buvo apskųsta Žurnalistų etikos inspektoriui dėl čekų autorių Zdeneko Milerio ir Hanos Doskočilovos knygos „Kurmis ir mamytė“. Skundo autorė teigė, kad ši paveikslėlių knyga mažiesiems skatina savižudybes ir nėra tinkama vaikams. Kelias savaites prieš leidyklai gaunant kreipimąsi iš Žurnalistų etikos inspektorės, viename interneto portale buvo pasirodžiusi ir panašaus pobūdžio „mama Viktorija“ prisistačiusios skaitytojos nuomonė apie „Kurmį ir mamytę“. Abiem atvejais užkliuvo knygos veikėjo kiškio frazė „prisišveisiu nuodingų musmirių ir numirsiu“, kaip neva vaikams diegianti mintis apie galimybę nusižudyti.

Leidykla „Nieko rimto“, su kurios leidžiama Kurmiuko serija jau užaugo kelios kartos, kreipėsi į vaikų literatūros ekspertus Kęstutį Urbą ir Vitą Mozūraitę, prašydama pateikti profesionalią nuomonę apie knygą „Kurmis ir mamytė“. Anot leidyklos atstovų, skundo absurdiškumas juos nustebino ir, apie tai prabilę viešai, jie tikisi, kad ateityje bus kitaip reaguojama į panašaus pobūdžio pareiškimus.

Pasaulinės IBBY organizacijos, kuri rūpinasi vaikų literatūra, Lietuvos skyriaus pirmininkas, Vilniaus universiteto docentas Kęstutis Urba teigė, kad „šiuolaikiniame vaikų literatūros pasaulyje egzistuoja nemažai leidinių, padedančių vaikams atsakyti į sudėtingus klausimus, iš kur aš atsiradau, kaip aš atsiradau ir pan.“ Anot jo, mirties tema dabartinėse knygose taip pat yra įprastas reiškinys, o konkrečiu „Kurmio ir mamytės“ atveju frazė „prisišveisiu nuodingų musmirių ir numirsiu“ iš principo pateikiama kaip komizmo apraiška, kaip ironija. K. Urba savo pareiškime rašė, kad vaikai, klausantys knygos, šį pasakymą suvokia kaip pokštą. Tam pritarė ir vaikų literatūros ekspertė, Vilniaus universiteto docentė Vita Mozūraitė, kuri teigė, kad „vaikų teksto suvokimas, ypač pasakinio teksto apie gyvūnus, smarkiai skiriasi nuo paauglių ir suaugusiųjų suvokimo, taip pat nuo daugumos suaugusiųjų žinių apie tą suvokimą.“

Ekspertė pabrėžė, kad „mažieji skaitytojai puikiai skiria, kas vyksta realiame pasaulyje aplink juos, o kas – pasakų pasaulyje su jo savitomis taisyklėmis. Savižudybės, kaip keršto, galimybės traktuotė susiformuoja tik vidurinėje ir vėlyvojoje paauglystėje, ir tai veikiant ne pasakoms apie kurmius ir kiškius, o labiau – šiuolaikiniams kino filmams bei kai kuriai paauglių literatūrai. Pasitaikantys pavieniai atvejai siejami ne su literatūros kūriniais, o su socialine aplinka, artimiausių suaugusiųjų netinkama veikla bei kalbomis, taip pat bendraamžių pavyzdžiais.“

Kaip pavyzdį V. Mozūraitė pateikė puikiai žinomą lietuvių liaudies pasaką: „jei jaunesnieji skaitytojai taip tiesmukai reaguotų į atskirus pasakų elementus, tai turėtume cenzūrą pradėti nuo „Eglės žalčių karalienės“, nes ją išgirdę vaikai, jausdamiesi nuskriausti, turėtų rikiuotis pajūryje, laukdami galimybės pavirsti medžiu“. Šiai minčiai pritarė ir K. Urba, teigdamas, kad „kai kurias vaikams skirto meno kūrinio detales, fragmentus, neretai netgi smulkmenas, suaugusieji itin sureikšmina, sudramatina.“

Tiek K. Urba, tiek V. Mozūraitė sutinka, kad kai kuriuos tėvus šios knygos tema ar atskiros frazės šokiruoja, tačiau, anot K. Urbos, „kiekvieno suaugusiojo valia laisvai pasirinkti ir nuspręsti, ar apie vienus ar kitus dalykus konkrečiam vaikui skaityti, apie tai kalbėtis, ar ne. Ir, beje, visiškai įprastas dalykas, skaitant vaikui knygą, kai kuriuos dalykus praleisti, jeigu įtariama, kad tas vaikas itin jautrus, kad sureaguos neteisingai ir pan.“ V. Mozūraitė pabrėžė, kad knyga „Kurmis ir mamytė“ yra tinkama jaunesniesiems skaitytojams, nes parašyta gyvu, vaikams lengvai suvokiamu stiliumi. „Jos turinys, aišku, gali užkliūti neretai konservatyviai nusiteikusių senelių bendruomenei, bet jauni šiuolaikiniai tėvai tokiose knygose – atvirkščiai – mato gerą paspirtį kalbantis su vaikais apie gyvenimo aplinką, bendravimą, jausmų raišką, tarpusavio santykius“, – savo atsiliepime apie „Kurmį ir mamytę“ teigė docentė. Anot jos, su Kurmiuko įvaizdžiu užaugo jau kelios kartos, o šis geraširdis veikėjas visuomet randa originalius problemų sprendimus, kelia simpatijas tiek poelgiais, tiek ir išvaizda. Būtent jis knygoje „Kurmis ir mamytė“ nuramina kiškį, ir, pasak V. Mozūraitės, tą padaro labai tinkamais žodžiais.

Leidyklos „Nieko rimto“ atstovai sakė, kad nors knyga „Kurmis ir mamytė“ buvo parašyta prieš kelis dešimtmečius, Lietuvoje ji prieštaringų reakcijų susilaukia dar ir dabar, nes joje pavaizduotas gimdymo procesas. Rodos, XXI a. antrajame dešimtmetyje yra visai normalu vaikams paaiškinti, kad kūdikiai gimsta, o nėra randami kopūstuose. Žinoma, būtina pasirinkti mažiesiems suprantamus žodžius, o K. Urba atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad knygoje „Kurmis ir mamytė“ „dailininko piešinių specifika, ne vienoje vietoje sukuria įspūdį, kad kalbama apie žaislus, o ne apie realius gyvūnus. O tai aiški aliuzija į vaidmeninius žaidimus, kurie vaikams labai artimi“. Jis taip pat pabrėžia, kad knygoje visiškai nėra jokio vulgarumo, kalbama apie tikrus mamos išgyvenimus ir meilę būsimiems vaikučiams. Dalis tėvų šią knygą vertina kaip pagalbą, kalbantis su vaikais „nepatogia“ tema.

Žurnalistų etikos inspektorius galutinėje išvadoje pritarė tiek leidėjo, tiek vaikų literatūros ekspertų nuomonei ir skundą pripažino nepagrįstu. Ekspertų grupė konstatavo, kad „Kurmis ir mamytė“ yra reikšminga vaikų edukacijai ir jų socialinės adaptacijos procesui. Knygoje aprašyta istorija ne tik padeda vaikams pažinti, suprasti juos supančią aplinką, suteikia žinių apie įvairius reiškinius, bet ir moko juos geranoriškumo, draugiškumo, teigiamo požiūrio į gyvenimą, skatina neskubėti priimti sprendimų sudėtingose gyvenimo situacijose, o rasti protingą, apgalvotą iškilusios problemos sprendimo būdą.

Leidyklos „Nieko rimto“ atstovai pabrėžia, kad vertinant vaikų literatūrą būtina remtis specialistų nuomone ir suprasti, kad suagusiųjų pasaulio matymas nesutampa su tuo, kaip reiškinius supranta ir vertina vaikai. Įsivaizduojamos ir jokiais argumentais nepagrįstos baimės tik demonstruoja siaurą požiūrį ir dažnai nuveda prie vaikų literatūros puolimo. Anot V. Mozūraitės, kai kurių žmonių nuomone, Tomas Sojeris ir Karlsonas vaikus skatina rūkyti, bėgti iš namų, apgaudinėti tėvus ir karstytis stogais. T. Janson knygų apie Mumius veikėjas Snusmumrikas propaguoja valkatavimą ir apsileidimą, o Pepė Ilgakojinė skatina nepagarbą mokytojams, įžūlumą, melavimą. Net dainelė „Du gaideliai“ staiga tapo pavojinga dėl homofobų įtarumo, o ką jau kalbėti apie tokias „šventvagiškas“ knygas kaip „Haris Poteris“ arba ne kartą apkalbėtą lietuvių liaudies pasakų žiaurumą.

Šią savaitę Vilniuje vyksta tarptautinė Knygų mugė, todėl leidykla „Nieko rimto“ šia proga ragina ne tik domėtis leidyklų naujienomis, knygų pristatymais ir renginiais, bet ir daugiau diskutuoti apie pačią literatūrą, jos pokyčius ir pasikeitusią vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Ar gali būti, kad literatūrinis progresas yra greitesnis už mūsų sąmonės pokyčius, o bandydami apsaugoti vaikus peržengiame cenzūros ribas?

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės